Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“

Toma BIRŠTONĖ

Iš Vilkaviškio kilusi visiems gerai žinoma dainininkė Rūta ŽILIONYTĖ atvira – jei reikėtų grįžti į vaikystę, ji nieko nekeistų. Tris dešimtmečius scenoje esanti atlikėja sutiko pasidalinti prisiminimais, kaip „Dainų dainelėje“ pradėjo savo muzikinę karjerą ir kiek dar planuoja ją tęsti, kodėl pasirinko psichologijos studijas.

– Rūta, scenoje Jus matome jau ne vieną dešimtmetį. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo.

– Scenoje esu lygiai trisdešimt metų. Net pačiai tai skamba neįtikėtinai. Augau labai muzikalioje šeimoje. Aš visuomet namuose girdėdavau labai daug dainų, akordeono ir pianino skambesį. Eiti šiuo keliu pradžioje mane pastūmėjo tėvai. Pamatę, kad esu muzikali bei turiu gerą klausą, jie mane pakreipė tinkama linkme.

Į didžiąją sceną įžengiau neturėdama net ketverių. Tąkart pirmą kartą pasirodžiau respublikiniame konkurse „Dainų dainelė“.

– Kas Jus ruošė konkursui?

– „Dainų dainelėje“ dalyvavau du kartus – 1994 ir 1996 metais. Mane ruošė mokytoja Rasa Arlauskienė. Privačias pamokas lankiau pas ją Virbalyje.

– Konkursui reikėdavo ne tik pasiruošti, bet ir pasipuošti.

– Tais metais nebuvo didelio rūbų pasirinkimo, todėl sceninius kostiumus man siūdavo močiutė. Visada vilkėdavau pūstomis suknelėmis, kurios būdavo išsiuvinėtos karoliukais, padailintos plunksnomis, nėriniais. Močiutė stengėsi, kad mano suknelės būtų išskirtinės.

– Ar daug prisiminimų likę iš konkurso „Dainų dainelė“?

– Prisiminimai neryškūs, tačiau puikiai pamenu, kad dainavau su simfoniniu orkestru. Pirmasis kūrinys, kurį atlikau, vadinosi „Katinas plėšikas“. Vėliau, 1996 m., atlikau dainą irgi apie kačiukus. Džiugu, kad visa archyvinė medžiaga yra saugoma LRT mediatekoje, kur galima viską pažiūrėti. Smagu, bet kartu ir keista žiūrėti į save. Pati dabar galvoju, iš kur tiek daug užsidegimo ir noro tas vaikas turėjo?..

– Savo muzikinę karjerą nusprendėte plėtoti Marijampolėje. Ar Vilkaviškyje buvo per mažai erdvės saviraiškai?

– Tėveliai nusprendė mane vežioti į Marijampolę, ten lankiau popchorą „O lia lia“. Šis kolektyvas buvo gana aktyvus, o vadovę Laimą Lapkauskaitę pažinojo daugelis. Popchore pradėjau dainuoti nuo penkerių. Koncertinę grupę sudarė maždaug 15 vaikų. Mes statydavome miuziklus, pasakas, neapsiribodavome vien tik dainavimu. Su šiais pasirodymais keliaudavome po visą Lietuvą.

– Tikriausiai daug ką teko paaukoti dėl nuolatinių koncertų, repeticijų? Kaip mažam vaikui, o vėliau – paauglei sekėsi susidoroti su tokiais iššūkiais?

– Pradžioje repetuodavome du kartus per savaitę, vėliau repeticijos dažnėjo. Vienu metu tėveliai užsiminė, kad galbūt užtenka dainuoti, reikėtų labiau koncentruotis į mokslus. Bet aš taip norėjau dainuoti, kad sakiau jiems: „Jeigu manęs nevešite, aš ir pėsčiomis nueisiu.“ Susitarėme, kad pažymių vidurkis išliks geras, o į repeticijas važinėsiu autobusu.

Nuo mažens turėjau griežtai sudėliotą dienotvarkę, todėl buvau pripratusi savaitgaliais, švenčių dienomis koncertuoti ir net negalėjau įsivaizduoti kitokio gyvenimo būdo. Man patiko kelionės, laikas kartu su kolektyvu. Tai buvo mano gyvenimo dalis ir nesijaučiau, jog kažką praradau ar paaukojau. Aišku, visko pasitaikydavo. Tekdavo ir namų darbus ruošti autobusiukyje pasišviečiant prožektoriumi, ir keltis ketvirtą valandą ryto reikėdavo, kad tinkamai pasiruoščiau atsiskaitymui. Bet aš labai norėjau dainuoti, todėl susidorodavau su iššūkiais. Jaučiau, kad čia yra mano kelias.

– Ryškiausią pėdsaką Jūsų muzikinėje karjeroje paliko grupė „Mokinukės“. Kaip atsidūrėte šiame kolektyve?

– Atėjus choristų paauglystei „O lia lia“ kolektyvas sumažėjo. Likome tik šešios. Vadovė Laima suprato, kad reikia kažką keisti, ir sukūrė mūsų pirmąjį hitą „Pažadai“. Nuo šitos dainos ir prasidėjo „Mokinukių“ era. Šis pavadinimas tarsi savaime mums prilipo, nes tuo metu visos buvome moksleivės.

Kai pradėjome studijuoti, pakeitėme pavadinimą į „Studentes“. Kolektyvas dar keletą metų gyvavo, vis dėlto kiek vėliau iš grupės pasitraukiau, o po kurio laiko ji sustabdė veiklą.

Nors koncertai buvo sustoję, bet su merginomis visuomet palaikėme ryšį, bendraudavome. Kad ir kiek laiko nesimatome, visuomet turime apie ką kalbėti ir susitikusios jaučiamės lyg sesės. Labai daug patyrėme ir išgyvenome kartu.

– Visai neseniai kartu su „Mokinukėmis“ vienam vakarui sugrįžote į sceną ir „Žalgirio“ arenoje surengėte įspūdingą koncertą. Kokie jausmai Jus apėmė po renginio?

– Emocijų tą vakarą buvo tikrai daug. Koncertas pranoko lūkesčius. Nesitikėjome, kad žmonės mus taip priims. Manėme, kad publika bus maždaug mūsų metų, bet koncerte buvo labai daug jaunuolių. Buvome maloniai nustebintos, kai jie nuo pat pirmos dainos visada dainavo kartu su mumis. Po pasirodymo sulaukėme tikrai daug laiškų su gražiausiais žodžiais, kvietimais rengti koncertus.

– Kurį laiką buvote visiškai sustabdžiusi muzikinę veiklą. Ar nepasigedote aktyvaus gyvenimo būdo, nuolatinių koncertų?

– Retkarčiais „Mokinukės“ susibėgdavo, turėdavome pavienių koncertų, nes pradžioje to labai trūko. Atrodė, jog veiklos per mažai, o laisvo laiko – per daug. Tuomet daugiau laiko skyriau studijoms, pradėjau dirbti, dėliotis savo profesinį kelią.

– Prieš keletą metų scenoje Jus pamatėme su grupe „DAR“. Kodėl nusprendėte prisijungti prie šio kolektyvo?

– Buvau gavusi įvairių pasiūlymų prisijungti dainuoti grupėse, bet atsisakiau, nes man nepatiko jų stilius, kai kuriose būta ir skandalų, o tai man irgi nėra priimtina. Kolegė pamatė, kad grupė „DAR“ skelbia atranką ir pasiūlė man dalyvauti. Susisiekiau su vienu iš grupės lyderių Arvydu Martinėnu-Vudžiu. Sudalyvavau atrankoje ir buvau pakviesta prisijungti prie jų. Kartu dainuojame jau septynerius metus. Turime daug koncertų, daug keliaujame po Lietuvą. Kolektyve labai gera atmosfera, esame kaip viena šeima.

– Jūsų studijos nėra susijusios su muzika. Kodėl pasirinkote psichologiją?

– Psichologija mane visuomet traukė. Man patiko analizuoti žmones, jų poelgius, mąstyseną. Net ir besimokant mokykloje draugai ateidavo klausti patarimų, mėgdavo pasikalbėti. Svarstau, galbūt ir tėvelių buvo įdiegta, kad reikia turėti kitą specialybę. Dar ir dabar mokausi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, esu pasirinkusi kognityvinės elgesio psichoterapijos podiplomines studijas. Taip pat vykdau privataus psichologo praktiką.

– Jei reikėtų grįžti į vaikystę, ar rinktumėtės tą patį kelią, ar pasuktumėte kite linkme?

– Nieko nekeisčiau. Toks gyvenimo būdas man tiko, patiko. Nesvarstau apie karjeros pabaigą. Net juokaujame su kolegomis, kad dainuosime net pensijos sulaukę.