Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“

„Norėčiau palinkėti realiai susitikti Dievą, esantį su mumis per visas dienas. Ir užtikrinu, jog tai įmanoma, tik reikia truputį pasistengti, kaip Magdalenai, kuri anksti kėlėsi ir išskubėjo iš namų“, – kraštiečiams sakė iš Vilkaviškio kilusi Lina STRIOKAITĖ, Šventosios Šeimos seserų vienuolijos generalinė vyresnioji. Tikėjimą ji laiko didžiausia vertybe, pačiai perduota vaikystės namuose.

– Esate iš šeimos, giminės, kuriose gilus tikėjimas – iš kartos į kartą perduodama vertybė. Kur šito pradžia ir kaip tą pavyksta išlaikyti?

– Giminėje, kurioje esu įsišaknijusi, visokių istorijų yra. Svarbiausi žmonės, parodę gilų, tvirtą tikėjimą savo gyvenimu bei pavyzdžiu, tai mama ir močiutė iš mamos pusės. Pas močiutę kaime praleisdavau ilgas vasaros atostogas, ištikimai kiekvieną sekmadienį basomis kojomis per laukus ir kalnelius eidavome apie septynis kilometrus švęsti Mišių. Mačiau močiutės pasinėrimą į maldą, tai buvo kažkas nenusakomo. Ir jos kasdienis gyvenimas atrodė kažkoks sakralus, šventas. Ypač įsiminė, kaip pagarbiai ji kalbėdavo apie kitus: kunigus, kaimynus, gimines.

Mama tikėjimą liudijo ir tebeliudija savo pavyzdžiu. Mūsų šeimoje kas vakarą būdavo bendra malda, o dabar, kai esame iš namų išskridę, mama kasdien už mus meldžiasi. Labai svarbios ir formuojančios tikėjimą buvo diskusijos, kurias mama užvesdavo sekmadieniais namuose po Mišių: mes diskutuodavome apie pamokslų mintis, išreikšdavome savo pastebėjimus, pamąstymus apie Dievą ir pasaulio reikalus. Kiek atsimenu, mama laisvalaikį leisdavo skaitydama, dirbdama darbus giedodavo, Mišias eidavo švęsti kasdien ir tai daro iki šiol, artėdama prie savo 90-mečio. Mačiau, jog mamos tikėjimas ją vedė per gyvenimą kaip vidinė šviesa, kaip kompasas, rodantis kelią. Tikėjimą laikau didžiausia vertybe, kurią ji perdavė mums, vaikams.

– Jums teko prisiliesti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“. Vilkaviškyje ją skaitėte, perrašinėjote. Kokie prisiminimai liko?

– Taip, buvau dešimties metų, kai pirmą kartą teko paimti į rankas mašinėle spausdintą „Kroniką“. Ją ne tik skaičiau. Kartu su vyresniais už mane seserimi ir broliu dauginome laikraštėlį užsidarę vonioje, kad į kiemą ar gatvę nesklistų spausdinimo garsai. Konspiracija, kurios taisyklių mokėmės ir laikėmės, tada atrodė kaip įdomus nuotykis.

Tėčiui nelabai patiko mūsų užsiėmimas, o aš jaučiausi dalyvaujanti dideliame, svarbiame, prasmingame gyvenimo įvykyje. Tikėjau, jog tai, ką darome, kažkokiu būdu neša laisvę. Žinojau, jog dėl „Kronikos“ leidimo bei platinimo kunigai ir tikintieji buvo valdžios institucijų persekiojami, areštuojami, kalinami, jog ir mums gali kliūti už tai, bet baimės nejutau. Vėliau mano seseriai teko paragauti tardymo skonio, tėtis buvo iškviestas į Vilniaus saugumą ir verbuojamas, bet nepasirašė.

Be abejonės, to laikotarpio įvykiai formavo mano pasaulėžiūrą, vertybes. Džiaugiuosi, jog jau vaikystės metais galėjau prisiliesti prie įvykių, kurie kūrė laisvės istoriją.

– Žinome, apie kokias problemas rašė „Kronika“. O dėl ko Bažnyčiai labiausiai skauda dabar ir ką turėtų išgirsti visuomenė? Gal todėl ir dirbate žurnalo „Kelionė“ redakcinėje kolegijoje?

– Manau, jog šiandien Bažnyčiai skaudžiausias reiškinys yra silpnos, tikėjimo didžiausia vertybe nelaikančios šeimos. Praktikuojamas gyvas tikėjimas šeimos narius sujungia stipriais ryšiais kaip rožinio karoliukus. Kas gali būti svarbiau už tikrus santykius, pasitikėjimą artimaisiais, laisvę ir lengvumą būti kartu?! Gyvenimo apstybė yra tai, ko Dievas nori mus pašaukdamas į šią žemę.

Žurnalas „Kelionė“ yra nuostabus, nes savo puslapiuose mus veda pas žmones, kurie pilni gyvenimo, kuria, džiaugiasi, dalinasi savo įkvepiančiomis istorijomis. Ir „Kelionės“ kūrybinėje grupėje susibūrė nuostabūs žmonės. Labai džiaugiuosi šiuo leidiniu, su kuriuo kartu keliauja jau nemažas būrys nuolatinių skaitytojų.

– Esate Šventosios Šeimos seserų vienuolijos generalinė vyresnioji. Prašyčiau pristatyti šią bendruomenę.

– Kiekviena vienuolinė bendruomenė prisiima konkretų gyvenimo būdą ir misiją, kurią siekia atlikti Bažnyčioje bei visuomenėje. Mūsų vienuolijoje, įkurtoje prieš 93 metus, šiandien yra keliasdešimt seserų, gyvenančių keliuose Lietuvos miestuose, taip pat ir Vilkaviškyje.

Įkūrėja Elžbieta Bendoravičiūtė burdama bendruomenę pirmiausia siekė, kad seserys visapusiškai ugdytųsi ir savo veikla pasitarnautų žmonėms, ypač vargingiausiems. Pirmoji ugdymo įstaiga, pradėjusi veikti iki Antrojo pasaulinio karo, gavusi net prezidento A. Smetonos įvertinimą, buvo Amatų mokykla Marijampolėje, o Kėdainiuose buvo kuriamas vaikų darželis, ruoštasi įkurti vaikų darželį Mosėdyje.

Karas ir Lietuvos okupacija tuos gerus darbus nutraukė. Pasikeitusios gyvenimo aplinkybės pakeitė ir seserų tarnystės pobūdį. Materialistinės ideologijos, nešančios bedievybės tamsą, kontekste buvo aišku, jog seserims reikia stovėti tiesos pusėje, skleisti tikėjimo bei mokslo šviesą, padėti suvokti dvasinio prado pirmumą. Seserų veiklos pagrindinėmis kryptimis tapo vaikų katekizacija, jaunimo tikėjimo ugdymas, pagalba krikščioniškoms šeimoms ir kiekvienam žmogui, ieškančiam Dievo.

Didžiausia vertybė žmogui gyvenime yra turėti asmeninį santykį su savo Kūrėju, tad šio santykio ir tikėjimo sąmoningumo auginimui skiriame didžiausią dėmesį, imamės įvairių veiklos formų, tokių kaip savaitgalių susibūrimai mokymams, rekolekcijoms, žiemos ir vasaros stovyklos, piligriminės kelionės, tikybos mokymas mokyklose, vaikų ir suaugusiųjų ruošimas sakramentams, bendruomenių subūrimas bei ugdymas, maldos, šlovinimo ir liudijimų vakarai, konsultacijos ir asmeninis dvasinis palydėjimas, straipsniai spaudoje.

Nuolatinis ugdymasis ir studijos seserims yra gyvenimo būdas. Griuvus sienoms, buvau pirmoji išsiųsta studijuoti į Italiją filosofijos, teologijos ir bažnytinės teisės. Vėliau dar keletas seserų studijavo Italijoje, Anglijoje psichologiją, pedagogiką, teologiją. Turime Vilniaus universitete baigusiųjų filologiją, yra baigusiųjų studijas Vilniaus edukologijos ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose. Tikybos ir muzikos mokytojų specialybių seserys mokėsi aukštosiose neuniversitetinėse mokyklose Marijampolėje, Kaune. Šiuo metu dvi seserys studijuoja VDU teologiją ir socialinę antropologiją. Kursų, seminarų, paskaitų bei kultūrinių renginių lankymas seserims yra savaime suprantamas dalykas. Visuomenėje vyksta nuolatinė kaita, tad nuolatinis atsinaujinimas bei ugdymasis aktyviai bendruomenei yra būtinas.

– Kuo užpildyta eilinė vienuolės diena?

– Gyvename pagal regulą: malda, darbas ir poilsis apibrėžia mūsų dieną ir padaro ją dinamišką. Nėra tokio laiko, kuris vadintųsi „nežinau, ką veikti“. Asmeninis santykis su Dievu yra svarbiausias, todėl pirmosios dienos valandos yra skiriamos maldai, meditacijai, Eucharistijai. Paskui pusryčiai, ir prasideda visi kiti užsiėmimai. Jei tik yra galimybės, stengiamės kartu valgyti pietus namuose ir tą valandėlę bendrauti tarpusavyje. Pasibaigus darbo laikui, vakarais turime įvairius reguliarius grupelių susitikimus, paskaitas, šlovinimo ir maldos susibūrimus, adoracijas. Kiekviename mieste šiuos dalykus seserys planuoja pagal poreikius ir savo galimybes.

– Kaip bažnytinės teisės specialistė, esate teisėja Vilkaviškio vyskupijos bažnytiniame teisme. Kokio pobūdžio bylos pasiekia šią instanciją, ar jų daug? Ar sunku priimti sprendimus?

– Vyskupijos bažnytinis teismas dažniausiai sprendžia santuokines bylas. Prie altoriaus žmonės pasižada gyventi, kol mirtis išskirs, o kai santuokos nepavyksta išsaugoti, natūraliai kyla klausimai, kodėl, kiek čia mano kaltės. Bažnytinio teismo užduotis yra nuspręsti galiojančiai ar negaliojančiai buvo sudaryta santuoka, kitaip sakant, ar santuoką buvo galima išsaugoti abiem pasistengus, ar to padaryti nebuvo įmanoma dėl rimtų trūkumų ir aplinkybių, kurios nuo pat sudarymo pradžios veikė ardančiai. Teismo sprendimas atneša aiškumą atsakymo ieškančiam žmogui.

Vyskupijos teismas gauna nemažai prašymų pradėti tyrimo procesą dėl santuokos netikrumo. Sprendimas priimamas po tyrimo ir, jei pakanka svarių argumentų, nėra sunku jį priimti. Bažnyčia, kaip tikinčiųjų bendruomenė, nuo apaštalinių laikų vykdo sprendžiamąją funkciją, yra išgryninusi aiškius kriterijus, kada santuoka laikoma negaliojančia.

– Koks yra Jūsų pačios, kitų seserų laisvalaikis?

– Laisvalaikis – labai mielas žodis. Norėčiau turėti jo daugiau. Nuo pat vaikystės mėgstu skaityti knygas ir šis apetitas nemažėja, o laikas ribotas, todėl galiu sau leisti skaityti tik pačius geriausius grožinės literatūros kūrinius. Patinka tapyti, keliauti, vaikščioti ilgus atstumus.

Seserys mėgsta laisvalaikį leisti apsilankydamos vienos pas kitas, gamtoje, pažintinėse, piligriminėse kelionėse, kai kurios ypač pamėgo „Camino“. Lankome parodas, koncertus. Trumpomis atokvėpio valandėlėms įsitraukiame į stalo žaidimus, linksmų savo gyvenimo istorijų pasakojimus, pasivaikščiojame po parkus, miškus. Patinka grybauti, uogauti.