Latvis snaiperis kare jau nukovė virš dvidešimties priešų

33 metų rygietis, Ukrainoje kariaujantis slapyvardžiu Spokas (Šešėlis), sakė, jog snaiperiai blogu ženklu laiko išduoti, kiek priešų yra nušovę, todėl skaičių nurodo tik apytikriai. Latvis kariauja jau dešimtmetį ir žada kautis iki pergalės.

Prisimena skriaudas

„Pagal profesiją esu greitosios pagalbos medikas ir į Ukrainą atvykau dirbti paramediku fronte, tačiau mūšių metu pačiam niežtėjo griebtis ginklo, todėl baigiau specialius apmokymus ir tapau snaiperiu bei dronų operatoriumi“, – pasakojo vaikinas.

Į Ukrainą pirmą kartą Spokas atvyko 2014 metais padėti kovoti su Maskvos okupantais. Paklaustas, kodėl būdamas vos 23 metų išvyko į karą, Spokas pareiškė, kad kariauti svajojo nuo vaikystės, be to, norėjo atkeršyti už senelių patirtą skriaudą – pokaryje Maskvos okupantai atėmė visą jų turtą ir ištrėmė į Sibirą.

„Pats vaikystėje iš rusų irgi patyriau įvairių niekšybių, buvau kelis kartus sumuštas, nes gyvenau Rygos mikrorajone, kuriame daug rusų ir jie ten jautėsi šeimininkai, latviškai kalbančiuosius niekino, užpuldinėjo latviškų mokyklų moksleivius, o jei gaudavo į kailį, tai paskui gaujomis mus po vieną užpuldavo ir sumušdavo“, – prisiminė karys.

Spokas apgailestavo, kad pokaryje į Latviją privažiavo gerokai daugiau rusakalbių nei į Lietuvą, jie sudarė beveik pusę gyventojų, daug jų gyveno sostinėje Rygoje, o Daugpilyje sudarė net 95 procentus populiacijos. Todėl net po to, kai prieš tris dešimtmečius šalis atgavo nepriklausomybę, rusakalbiai toliau elgėsi įžūliai, nesimokė latvių kalbos ir lygiai taip, kaip Maskvoje, labai triukšmingai švęsdavo sovietų armijos Pergalės dieną.

Todėl kai 2022 m. rugpjūtį Rygoje, Uzvaros parke, pagaliau buvo nugriautas 80-ies metrų aukščio monumentas sovietų kariams, šalia kurio gyveno Spokas, jis, kaudamasis Ukrainos fronte, džiūgavo. „Tik kilus karui Ukrainoje Latvijos valdžia pagaliau su rusakalbiais ėmė elgtis deramai – tiems, kas nemoka mūsų kalbos, nepratęsia leidimo gyventi, o tuos, kas atvirai palaiko Rusijos sukelltą karą, išsiunčia iš šalies“, – sakė rygietis.

Spoko manymu, valdžia turėtų elgtis dar griežčiau, nes būtina atsikratyti galimų kolaborantų, jei tektų kariauti su Rusija. Latvis piktinosi ir tuo, jog dėl žaliųjų judėjimo aktyvistų protesto buvo nukeltas šaudmenų fabriko, veikusio sovietmečiu, atkūrimas. Karys spėjo, kad prisidengę žaliųjų lozungais veikia Maskvos statytiniai.

Tarnavo misijose

Rygietis prisipažino, jog slepia savo asmenybę ir su žurnalistais labai retai bendrauja, nes prisibijo, kad jo pavardę sužinoję rusakalbiai ką nors negero gali padaryti giminaičiams. Apie tai, jog 2014 metais Kyjive kilo protestai prieš prezidento Viktoro Janukovičiaus ketinimą šalį susaistyti ne su Europos Sąjunga, o su Rusija, Spokas sužinojo tarnaudamas karinėje misijoje Irake.

„Nutraukti misijos negalėjau, tad kai atskubėjau į Kyjivą, demonstracijų čia jau nebuvo, tačiau buvo prasidėjusios kovos su separatistais Donbase. Ten ir išvykau“, – pasakojo latvis.

Po dvejų kovos metų mūšiai aprimo ir rygietis pasirašė naują kontraktą dėl tarnybos Irake, kur buvo išvykęs net į penkias misijas. Ten kolegos po vieno mūšio jį praminė Šešėliu, nes per kovinę operaciją buvo sužeisti visi bendražygiai, išskyrus latvį.

„Įdomiausia tai, kad mes ėjome vorele, kiekvienas įsikibęs į priekyje einančiojo petį. Aš ėjau pats pirmas, pavojingiausioje pozicijoje, tačiau talibų šūviai mane stebuklingai aplenkė. Niekas iš mūsiškių nežuvo, tačiau visi juokavo, kad kulkos pro mano kūną praskriejo nepadarydamos žalos ir praliejo kitų kraują“, – šypsojosi tai prisiminęs Spokas.

Latviui teko tarnauti ir Afganistane, o per tarnybą privačiose sukarintose formuotėse vykti į užduotis Lotynų Amerikos šalyse. Pirmą priešą latvis snaiperis nušovė Irake, per sunkias kovas su ISIS fundamentalistais Mosulo mieste.

„Nors Mosulas tada buvo visiškai sugriautas, o ISIS kovotojai labai rimtai priešinosi, mūšiai Irake, palyginus su tuo, ką dabar tenka patirti Ukrainoje, atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas. Čia vyksta totalus karas, priešas atakuoja lėktuvais, dronais, artilerija, ir visko turi žymiai daugiau. Be to, Rusijos kariai išmanumu niekuo nenusileidžia, nes jiems irgi talkina užsieniečiai“, – aiškino latvis.

Svarbi parama

Spokas į Ukrainą atvyko po dviejų dienų, kai tik 2022 m. į ją įsiveržė Rusijos kariai. Vyras prisimena, jog tada čia buvo daug užsienio savanorių, o latvių – net trisdešimt. „Dauguma tautiečių persigalvojo ir išvyko namo net nepamatę fronto. Mat kai jie buvo apmokymų bazėje netoli Lvivo, ten netikėtai atskrido Rusijos raketos, žuvo pusšimtis karių, o tai nemažą dalį likusiųjų išgąsdino. Jie suprato, kad iš karo gali nebegrįžti“, – kalbėjo vyriškis.

Spokas tuo metu jau gynė Kyjivo prieigas, kovojo Irpinėje ir Bučoje. Po to dalyvavo labai sunkiuose mūšiuose Lugansko bei Donecko regionuose – Rubižnėje, Severodonecke, Bachmute, Avdijivkoje.

Spokui skeveldros sužeidė sprandą, kojas, sulaužė porą šonkaulių, o kelių atšaižų medikai nesugebėjo ištraukti, tai jos liko ir kartais skausmingai apie save primena. „Lengvesnių kontūzijų neskaičiuoju, jų nutinka beveik per kas antrą išvyką, bet pastebėjau, kad tylią naktį blogiau miegu. Kai per rotaciją išveža poilsiui toliau nuo fronto ir nebesigirdi sprogimų, pasąmonė į tai reaguoja kaip į pavojaus signalą, jog priešas ruošia kažką neįprasto, todėl neužmiegu“, – prisipažino karys profesionalas.

Spokas specialiai nei ant mašinos, nei ant aprangos neklijuoja lipduko su Latvijos vėliavos spalvomis, kad netaptų priešų taikiniu, nes šie garbės reikalu laiko nušauti užsienio legionierių. Su estų legionieriais Spokui neteko susitikti, tačiau kelis lietuvius regėjo. Emilis Zingeris latviui parūpino reikalingų medicinos priemonių. „Jei ne savanorių iš Latvijos, Lietuvos ir kitų šalių atvežama parama, būtų blogai, nes čia visko trūksta“, – sakė rygietis.

Gelbsti sėkmė

Spokui atmintin įstrigo keli atvejai, kai fronte liko gyvas tik dėl didžiulės sėkmės. „Kartą rusai mus apsupo, o trauktis galėjome vien keliu, kuris buvo jiems gerai matomas ir apšaudomas. Nusprendėme, kad geriau rizikuoti eiti per minų lauką, nei tapti lengvu priešo taikiniu. Esame apmokyti pastebėti minas, tačiau visas įžiūrėti labai sunku. Visgi tąkart man pasisekė“, – sakė karys.

Kitą kartą greta kovojusi Teritorinės gynybos brigada neįspėjo, kad apleidžia pozicijas, tad priešai ėmė veržtis iš kitos pusės. Tada vos pavyko juos įveikti. Išsigelbėti pasisekė ir tuomet, kai bomba pataikė į namą ir užmušė prie jo stovėjusius tris Spoko bendražygius. Betoninės namo perdangos sugriuvo, bet nukrito per pusmetrį nuo rūsyje miegojusio latvio.

Prieš pusantrų metų rygietis vedė ukrainietę karę, su kuria susipažino per mūšius Donecke 2015 metais. „Ji drąsi kaip ir aš, užaugo Donecke, o per karą tame mieste partizanavo, sprogdino strateginius okupantų objektus. Dabar ji dirba karo žvalgyboje, priešui kenkia kitaip“, – pasakojo rygietis.

Per visą pokalbį Spokas vieną po kitos rūkė cigaretes. Paklaustas, kodėl tiek daug rūko, sakė pripratęs fronte, nes dūmai padeda slopinti mūšio lauke tvyrantį lavonų tvaiką, nuo kurio labai pykina. „Esu pervargęs, blogiau girdžiu, tapau nervingesnis, naktimis kamuoja košmarai, jaučiuosi pasenęs dešimčia metų. Kartais kyla mintis grįžti gimtinėn. Bet to nedarysiu, nes apsisprendžiau, kad liksiu kovoti iki galo, mat vadovaujuosi latvių posakiu: jei dega kaimynų namas, privalai bėgti gesinti, o atsitraukti gali tik ugnį užgesinus“, – sakė rygietis.

Eldoradas BUTRIMAS