Sodybos Opšrūtuose magija vilniečius užbūrė visam laikui

Eglė KVIESULAITIENĖ

Grįžti gyventi į legendomis apipintą senelių sodybą Opšrūtuose (Pilviškių sen.) buvo Marijos Virketienės svajonė. Vilniuje gimusi ir augusi filologė sugebėjo įtikinti savo artimuosius, kad šimtmečius menanti aptriušusi troba – vertesnė investicija nei vila Nidoje ar Palangoje. Dabar Opšrūtai tapo tikraisiais namais ir artimųjų traukos vieta.

Gaubia legenda

Literatūra ir menu persmelktuose namuose, kuriuose nuolat lankėsi sostinės inteligentija, su dviem broliais augusi rašytojo Vlado Dautarto dukra Marija pasakojo, kad sodyba Opšrūtuose visada buvo jos antrieji namai. Mat čia gyveno ne tik seneliai, močiutės sesuo, bet ir bevaikė teta Marytė, kuri Dautartų vaikus mylėjo kaip savus ir visomis išgalėmis juos lepino. Marijai buvo dveji, kai iš tremties į senąją sodybą grįžo jos seneliai. Nuo tada ji Opšrūtuose buvo jau ne viešnia: vaikystėje čia gyveno, o pradėjusi lankyti mokyklą sostinėje Suvalkijoje praleisdavo visas vasaras.

– Buvau be galo mylima, bet negalėčiau sakyti, kad gyvenau kaip princesė. Visada reikėjo daug dirbti – senelių tvarte kolūkis laikė veršius. Aš juos padėdavau šerti, – vaikystės prisiminimais dalijosi M. Virketienė.

Giminės istorija be galo susidomėjusi moteris padedama krikšto dukters Marijos Dautartaitės išnaršė archyvus ir ieškojo medžiagos apie senąją Montvilynę – sodybą, kurioje gyveno ne tik jos seneliai, bet ir proseneliai.

Marija mena pasakojimą, kuris iš lūpų į lūpas buvo perduodamas visiems giminės palikuonims. Nors aptikti tai liudijančių dokumentų nepavyko, senoliai pasakojo, kad netoli dabartinės Virkečių sodybos buvęs dvaras, kur ūkinėje sodyboje gyveno Marijos proseneliai Stankevičiai. Įsiveržę plėšikai išžudė suaugusiuosius. Našlaitėmis likusios Stankevičių dukros bijojo gyventi namuose, kuriuose buvo nužudyti jų tėvai, todėl buvo perkraustytos į greta buvusį kumetyną, dabartinę Virkečių sodybą.

– Močiutė vis pasakodavo, kad per „šimtametį“, tai yra 1900-aisiais, ji su sesėmis jau gyveno šioje sodyboje, taigi galime nesunkiai suskaičiuoti, jog šiuose namuose mūsų giminė įsikūrusi daugiau nei 120 metų, – istoriją pasakojo M. Virketienė.

Močiutė prisiminė ir tai, kad našlaitėms reikėjo atpažinti plėšikus: visi kaimo vyrai buvo sukviesti, turėjo užsirišti skareles, po kokiomis veidą slėpė plėšikas, ir pasakyti jo ištartą frazę. Dukros atpažino tėvų žudiką, bet kai kunigas pasakė, kad šis bus pakartas, suabejojo, ar nesuklydusios, ir parodymų atsisakė.

Diplomas po mirties

Kai Marijos močiutė Agnietė ištekėjo už Pijaus Montvilos, šis sodybon atėjo į užkurius. Nors šalia buvo tik 24 ha žemės, šeima neblogai vertėsi, nes Pijus buvo darbštus ir nagingas. Montvilai turėjo pilnus gyvulių tvartus su įrengtomis girdyklomis, sodyboje buvo įvesta elektra. Drauge su jauna Montvilų šeima gyveno dvi netekėjusios Agnietės seserys. Prakutę ūkininkai į mokslus išleido du vaikus, ketino susiremontuoti medinį namą, tam jau buvo pasidarę projektą, susipirkę medžiagas – turėjo iškilti raudonų plytų mūras. Bet užėjo sovietai, o netrukus atslinko Antrasis pasaulinis karas.

Montvilų sodyboje karo metu buvo įsikūrusi rusų armijos komendantūra, tad nuolat baimintasi, kad bus bombarduojama vokiečių. Visgi slenkant frontui ant Montvilų sodybos nukrito ne vokiečių, o pačių rusų lėktuvas, perskrodęs kieme stovėjusį ąžuolą. Nubėgę į nelaimės vietą šeimininkai rado du lakūnus, kurių vienas buvo žuvęs, o kitas – sužeistas. Marijos močiutė išslaugė sužeistą jauną vyrą, ir jis pasveiko.

Po karo prasidėjo Opšrūtų gyventojų trėmimai. Darbšti Montvilų šeima atsidūrė Sibire. Du vyresnieji vaikai jau buvo išėję iš namų, todėl jiems pavyko išsislapstyti. Visgi Marijos mama Onutė tik per plauką išvengė tremties. Farmaciją Vilniaus universitete studijavusios merginos stribai nerado dėl to, kad dokumentuose jos vardas buvo Danutė. Kai universitetas gavo užklausą apie tokią studentę, Onutei rektoriaus sekretorė slapta perdavė raštelį, kad neateitų į valstybinį egzaminą, nes bus išvežta. Jauna mergina paklausė, tačiau liko be farmacininkės diplomo. Vilniaus universiteto Atminties diplomas Marijos mamai, kartu su kitais nuo totalitarinio režimo nukentėjusiais studentais, buvo suteiktas jau po mirties.

Kai Montvilus ištrėmė, sodyboje Opšrūtuose liko tik neįgali jų globotinė Kastulė. Visą šeimos užgyventą turtą netrukus išsitampė kaimynai, gyvulius paėmė kolūkis.

Po Stalino mirties Montvilai buvo paleisti iš Sibiro ir grįžo į savo sodybą, Tačiau joje tuo metu jau buvo apgyvendinti naujakuriai – 14 žmonių. Šeima iš pradžių buvo priversta glaustis 6 kv. m ploto kambarėlyje pas globotinę Kastulę. Visgi grįžus tikriesiems šeimininkams svetimi žmonės iš trobos netruko išsikraustyti, tik ūkiniai pastatai liko užimti kolūkio.

M. Virketienė puikiai mena kolūkių laikus ir ūkiniuose pastatuose besidarbavusius vyrus, kurie daugiau gerdavo nei dirbdavo.

– Kai grįžęs iš Sibiro tėvukas pamatė kiaurą kluono, kuriame kolūkis laikė šieną, stogą, jis visą žiemą gamino skiedras, kad pavasarį galėtų perdengti pastatą. Tai pamačiusi tarybų valdžia nubaudė tėvuką, kad pasikėsino į kolūkio turtą. Prisimenu, kaip tėvukas tiesiog balsu raudojo dėl tokios neteisybės, – pasakojo M. Virketienė.

Mistinis sapnas

Apie savo senelių sodybą valandų valandas galinti pasakoti Marija prisiminė dar vieną istoriją, kai sekmadienį grįžę iš bažnyčios kieme rado nepažįstamą motociklą. Juo atvykęs rusiškai kalbantis vyras pasiteiravo, ar Marija nežinanti, kur yra sodyba, kurioje per karą nukrito lėktuvas. Paaiškėjo, kad tai tas pats lakūnas, kurį išslaugė Marijos močiutė. Čeliabinske apsistojęs karo veteranas buvo nutaręs prisiminti savo kovų kelius ir susirasti jį išgelbėjusius žmones.

Savininkams senstant sodyba vis dažniau likdavo tuščia – silpnos sveikatos mamą ir tetą Marija pasiimdavo į sostinę, tad pastatus, kad kas nepadegtų ar neapiplėštų, prižiūrėdavo kaimynės Astos Samuolienės šeima. Marija prisipažįsta, kad jai dėl vaikystės namų labai skaudėjo širdį. Visą gyvenimą Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikoje dirbusi ir su Lietuvos medikų elitu bendravusi M. Virketienė sakė gyvenime mistika netikinti. Tačiau vienas mistinis dalykas jos gyvenime nutiko.

– Visada sapnuodavau vieną ir tą patį sapną: atvykstu į senelių sodybą, prieinu ir suprantu, kad ji parduota svetimiems žmonėms. Šis sapnas mane persekiojo daugybę metų, – prisipažino M. Virketienė.

Apie žmoną persekiojančius sapnus išgirdęs vyras Kęstutis kartą nusileido ir pažadėjo senąją sodybą suremontuoti. Tačiau iš Klaipėdos kilęs, save žemaičiu vadinantis ir Vilniuje dirbantis teisininkas iškart įspėjo, jog žmona nesitikėtų, kad šeima kada nors gyvens Opšrūtuose. Buvo nutarta nugriauti senąją trobą, o ant jos pamatų pastatyti tokią, apie kokią kažkada svajojo raudonų plytų remontui nusipirkęs Marijos senelis.

Kultūros nepasigenda

Vienas po kito atgijo sodybos trobesiai, pražydo gėlynai, vis labiau ošimu džiugino teritoriją juosiantys šimtamečiai medžiai. Tad Marijos vyras Kęstutis netrukus pats nusprendė parduoti namą sostinėje ir įsikurti Opšrūtuose.

– Dabar mano Kęstučio iš čia niekaip neiškrapštytum, – juokėsi M. Virketienė. – Vos baigęs darbą iškart skuba namo, į Opšrūtus. Jis susigyveno su kaimo bendruomene, vis ką nors organizuoja. Su gydytoju Romualdu Sveikata pasirūpino, kad iškiltų koplytstulpis, skirtas seniesiems šios vietovės gyventojams atminti, greta – muzikologei Zitai Kelmickaitei skirtas suolelis.

Marija prisipažįsta, kad su Z. Kelmickaite jos buvo artimos draugės, tad muzikologė ne kartą buvo Opšrūtuose. Čia ištarė žodžius apie suvalkiečio sielą, išrašytus prie atminimo suolelio.

Kraustydamiesi į Opšrūtus Virkečiai labiausiai manė pasigesią kultūrinio sostinės gyvenimo, tačiau Suvalkijoje atrado tiek puikių renginių, kad visų net aplankyti nesuspėja.

Moteris prisipažino, kad sentimentų turi ir sostinei, kur prabėgo jaunystė, užauginti ir išmokslinti trys vaikai. Tačiau ji be galo myli Opšrūtus ir deda labai daug vilčių į šio kaimo jaunimą.

Opšrūtus įsimylėję ir trys Virkečių anūkai, į kaimą mūsų rajone kas vasarą atskrendantys iš Anglijos ir JAV. Nors auga mišriose šeimose, visi puikiai kalba lietuviškai. Tad Marijai visuomet paglosto širdį jų ištarti žodžiai: „Močiute, tavo kaime – labai gera…“