Kraujo centro vadovė: „Aliname tuos pačius donorus, kad kiti galėtų gyventi“

Santaros klinikų Kraujo centro vadovė Lina Kryžauskaitė – apie auksine vadinamą kraujo grupę, riziką numirti, jei perpilamas artimojo kraujas, ir kodėl gimdžiusių moterų kraujo plazma nėra kokybiška.

– Iš donoro kraujo gaminami komponentai: eritrocitų, trombocitų masė ir plazma. Kuris kraujo komponentas pats paklausiausias?

– Eritrocitų masė. Ji naudojama plačiausiai. Jeigu atidarau šaldytuvą ir matau, kad dauguma maišelių su eritrocitais yra rezervuoti operacijoms, o neplanuotiems atvejams kraujo dozes galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, tada skambiname pavojaus varpais, nes situacija nejuokinga. Tačiau mes stengiamės kraujo surinkti anksčiau, nei šaldytuve lieka kritiškai mažas jo kiekis.

Pamenu, buvo dar prieš pandemiją: einu po darbo namo ir meldžiuosi, kad į klinikas neatvežtų daugiau nei įprasta sunkių pacientų, nes žinau, kad kraujo gali nepakakti.

Tada supratau, kad tokios situacijos privalome išvengti, todėl dabar įdiegėme stebėseną ir sekame, kiek išdavėme kraujo komponentų, kiek liko, kiek turime nedelsiant papildyti, kada kreiptis į visuomenę ir paraginti donuoti.

– Ar negalima prikaupti kraujo komponentų rezervo ilgesniam periodui?

– Ne. Pavyzdžiui, dažniausiai naudojamų eritrocitų galiojimo laikas yra kiek daugiau nei mėnuo, o trombocitų tik penkios dienos. Plazma vienintelė galioja apie trejus metus, jei laikoma daugiau nei 35 laipsnių žemiau nulio temperatūroje. Tačiau perpylimams ji retai naudojama. Dažniausiai – medikamentų gamyboje.

– Ar Jūsų klinikose yra buvę atvejų, kai žmogus mirė vien dėl to, kad tuo metu nebuvo reikiamo kraujo komponento?

– Tikrai ne. Visada kažkaip išsisukame. Pamenu, kai tik pradėjau dirbti, centre buvo toks atvejis: šeštadienį važinėjome su draugais dviračiais. Paskambino man iš centro ir pranešė, kad liko vos dešimt dozių su trombocitais. Kituose kraujo centruose taip pat likučiai. Tai ką darėme? Važiavome visi į centrą, pakvietėme dar draugų ir visi gulėmės duoti kraujo. Nepamiršiu to visą gyvenimą. Būtent tada supratau, kad tokia situacija yra mūsų kaltė. Negalime laukti, kol kokio nors komponento liks vos kelios dozės.

– Kokios situacijos darbe Jums kelia siaubą, išskyrus kraujo komponentų stygių?

– Žmogiškosios klaidos. Pavyzdžiui, elementarus komponentų supainiojimas. Mūsų darbe itin svarbu nesupainioti donorų kraujo, mėginių, etikečių su informacija, kurios klijuojamos ant kraujo maišelių. Tokių klaidų pasekmės gali būti itin skaudžios.

– Kas nutiks žmogui, jeigu bus supainiota ir supiltas jam netinkančios grupės kraujas?

– Jeigu bus supilta vadinamoji nesutarianti kraujo grupė, viskas gali baigtis grėsminga komplikacija ir žmogus atsidurs reanimacijoje. Ir čia vienas iš geresnių scenarijų. Realiausia, kad toks pacientas tiesiog mirs.

– Ar Santaros klinikose yra pasitaikę tokių klaidų?

– Kiek aš dirbau, kraujo grupės tikrai nebuvo supainiotos (L. Kryžauskaitė Kraujo centrui vadovauja 14 metų, – aut. past.). Tačiau nepageidaujamų reakcijų perpilant kraują pasitaiko. Nuo alerginių reakcijų iki plaučių nepakankamumo ir audringų imuninių reakcijų.

Vadinamasis kraujo perpylimas nėra visiškai nerizikinga procedūra. Tai savotiška transplantacija. Žmogaus organizmas į kito žmogaus kraujo komponentus reaguoja įvairiai.

– Kraujo saugumui užtikrinti donoro anketoje užpildomas išsamus klausimynas, daromi laboratoriniai tyrimai, kurie nustato, ar kraujyje nėra ŽIV, sifilio, hepatito B, C, parvovirusinės infekcijos antikūnų. Ar to pakanka, kad recipientui nebūtų perduota kokia kita infekcija?

– Nerealu patikrinti kraujo nuo visų įmanomų blogybių. Pavyzdžiui, herpeso viruso. Tačiau recipiento organizmas dažnai pats nužudo su perpiltu krauju gauto viruso daleles.

– Ar Santaros klinikose pasitaikė, kad perpilant kraują pacientas būtų užkrėstas kokia nors liga?

– Ne. Mes turime kiekvieno kraujo donoro atsekamumą. Jeigu taip nutiktų, būtų informuotas pats donoras, o jo paaukotas kraujas utilizuotas.

– Manoma, kad onkologiniai susirgimai gali persiduoti perpilant kraują? Tiesa?

– Ne. Čia visiškas mitas.

– Yra nuomonė, kad mums netinka kitos rasės žmonių kraujas.

– Irgi mitas. Jei žmogus sveikas, nėra skirtumo, kokia jo odos spalva, tautybė, rasė, amžius, lytis. Pavyzdžiui, Australijoje yra 89 metų donorė. Mes turime 67 metų kraujo donorą.

– Minėjote, kad gimdžiusių moterų kraujo plazma nėra kokybiška. Kodėl?

– Nešiojant vaisių, moters organizmas gamina antikūnus tam, kad neįvyktų persileidimas. Su tais antikūnais moteris ramiai gyvena visą gyvenimą, tačiau gimdžiusios moters kraujo plazmoje galima rasti daugybę įvairiausių antikūnų. Kuo daugiau vaikų moteris pagimdė, tuo jų daugiau. Jeigu tokią plazmą perpilsime, pavyzdžiui, pacientui su plaučių uždegimu, padidės uždegiminės audros rizika. Praėjus penkioms valandoms po tokios plazmos transfuzijos pacientui gali išsivystyti staigus plaučių nepakankamumas. Tačiau nereikia painioti plazmos su kitais kraujo komponentais. Tikrai nereiškia, kad gimdžiusios moterys negali donuoti kraujo.

– Tiesa, kad artimo giminaičio kraujas pacientui pats tinkamiausias?

– Atvirkščiai. Toks kraujas nėra pageidaujamas. Brolio, sesers, motinos ar kito šeimos nario kraujas gali sukelti rimtų komplikacijų. Perpilant artimojo kraują, jį reikia švitinti ir nužudyti visus leukocitus. Kodėl? Todėl, kad organizmas svetimus leukocitus traktuoja kaip priešus ir juos nugali. O štai artimojo kraujyje esantys leukocitai imituoja nuosavus, slepiasi už kaukės. Tai yra tarsi Trojos arklys.

– Kas gali nutikti, jei perpilsime šeimos nario kraują?

– Jeigu nešvitinsime eritrocitų masės, po mėnesio gali pradėti luptis oda, visiškai sustreikuoti virškinimo sistema. Tas Trojos arklys gali užpulti kraujo čiulpus ir nužudyti. Nebūtinai taip nutiks, bet rizika yra.

– Lietuvoje skaičiuojama 1, 27 proc. kraujo donorų. Koks visuomenės procentas turėtų aukoti kraujo, kad Jūsų ir kiti kraujo centrai dirbtų be įtampos?

– Maždaug 3 proc. Dabar mes aliname tuos pačius reguliarius donorus, kurie kaip bitutės pluša, kad kiti galėtų gyventi. Jeigu turėtume daugiau donorų, tos bitutės galėtų dažniau pailsėti ir taip „nenusikraujinti“ duodami per metus 4–5 kartus kraujo. Reikėtų, kad daugiau visuomenės narių donuotų ir negalvotų, kad kažkas turi už juos šį darbą atlikti. Juk niekada negali žinoti, kada tau pačiam ar tavo artimajam prireiks perpilti kraują.

– Ar nevertėtų grįžti prie atlyginamos donorystės?

– Neatlygintini, reguliarūs donorai yra saugesni ir atsakingesni, nes jų motyvas nėra užsidirbti. Jų infekcijų dažnis itin mažas, lengviau atlikti jų stebėseną. Kai donorystė vyko už pinigus, ateidavo nemažai tokių, kurių tikslas tik pasipelnyti. Jie slėpdavo tam tikrą informaciją apie savo sveikatą, gyvenimo būdą. Kontingentas tikrai būdavo ne pats patikimiausias.

– Kokie pagrindiniai sveikų žmonių motyvai neaukoti kraujo?

– Dauguma tingi arba galvoja, kad jų tai neliečia. Kai kurie bijo. Dalis žmonių iš viso nesupranta, kad kraujas iš čiaupo neteka ir jeigu nebus donorų, kiti tiesiog neišgyvens. Kodėl gydytojai donuoja? Todėl, kad suvokia ir mato naudą.

– Dalis žmonių jaučia kraujo baimę. Vien mintis apie kraujo donavimą jiems sukelia alpulį. Gal nieko blogo, jei tokie žmonės aplenkia jūsų centrą?

– Nemanau, kad tokių žmonių yra daug. Be to, pas mus centre irgi yra dalis donorų, kurių kraujo baimė neatbaido jų nuo gero darbo aukoti kraują.

– Ar tokie žmonės nealpsta Jūsų krėsluose?

– Alpsta. Turime vieną donorą, kuriam visada pasidaro silpna, bet jis vis tiek ateina. Sako, kad nori įveikti savo baimę. Žaviuosi tokiais žmonėmis. Dar pastebėjau, kad kiek dažniau kraujo ir adatų bijo vyrai. Pamenu, ėmėme iš piršto kraują stambiam vyrui, tai jis apalpo ir nugriuvo, užspaudė slaugytoją.

– Suaugęs žmogus vidutiniškai turi 5 l kraujo. Standartinio donavimo metu žmogus netenka beveik 0, 5 l. Ar nebūna silpna po kraujo davimo?

– Dažniausiai ne. Juk prieš paimdami kraują mes patikriname hemoglobino kiekį, įvertiname žmogaus svorį, būklę. Kartais ateina moterys, kurios sveria vos 45 ar 50 kg. Deja, jos negali donuoti, nes patirtų hemoraginį šoką (būklė, kylanti dėl greito ir didelio nukraujavimo, – aut. past.).

– Kokia kraujo davimo nauda pačio donoro sveikatai?

– Kai iš žmogaus vienu kartu paimama apie pusė litro kraujo, organizmas tai suvokia kaip netektį ir kraujo čiulpai tuoj pat į kraujotaką išmeta naują porciją šviežių eritrocitų. Taigi donavimas suaktyvina kraujotaką, skatina kraujo ląstelių ir organizmo audinių regeneraciją. Tyrimais įrodyta, jog reguliariai donuojantys žmonės linkę mažiau sirgti piktybinėmis ligomis, arterinėmis hipertenzijomis. Dėl sumažėjusio kraujo klampumo sumažėja miokardo infarkto, insulto rizika.

– Virš 80 proc. Jūsų centro donorų kraujo aukoja reguliariai. Kokie tai žmonės?

– Dauguma jų – brandaus amžiaus. Maždaug 40–55 metų. 60 proc. yra vyrų, nes jie ir donuoti gali dažniau dėl savo fiziologijos. Man susidaro įspūdis, kad donuojantys žmonės yra laimingesni. Dauguma jų kuklūs, nesusireikšminę, nuoširdūs. Tai – geri žmonės.

– Ar gali būti, kad kai kuriems donorams išsivysto savotiška priklausomybė nuo kraujo aukojimo?

– Pastebėjau, kad jeigu žmogus aukoja kraujo mažiausiai du kartus per metus, jis tampa emociškai priklausomas. Gerąja prasme. Patys pasakoja, kad paaukoję kraujo jaučiasi labai gerai, tarsi pakylėti.

– Santaros klinikose yra gydytas pacientas, kuriam reikėjo perpilti net 100 eritrocitų masės maišelių. Koks tai buvo atvejis?

– Nereikia suprasti, kad vienu kartu tiek kraujo buvo perpilta. Po organų transplantacijos įvyko komplikacija. Jis 3 mėnesius gydytas ligoninėje. Yra ir daugiau pacientų, kuriems reikia daug ir dažnai donorų kraujo. Jeigu žmogus serga lėtine kraujo liga, jis atvyksta kartą per mėnesį kraujo transfuzijai. Jiems taip dažnai ir daug reikia kraujo, kad galime pasakyti, jog jų gyslomis teka išimtinai donorų kraujas. Tokie žmonės iš tiesų gyvena tik kraujo donorų dėka.

– Kokią kraujo grupę galėtumėte pavadinti auksine?

– Pirmą rezus minus, arba pagal dabartinę sistemą – 0 su minuso ženklu. Šios grupės kraujas tinka visoms kitoms grupėms.

– Kodėl nesukuriamas sintetinis kraujas?

– Kuriamas genų inžinerija, bet niekam nepavyksta. Tad kol kas mes esame vieni nuo kitų priklausomi.