Vilkaviškio krašto šauliai: laisvės džiaugsmas ir nevilties aidai

(Pabaiga. Pradžia „Santakoje“ Nr. 56)

Permainos ir pertvarkos būryje

Apžvelgdamas 8-ojo Vilkaviškio šaulių būrio veiklą miesto burmistras Antanas Sajeta rašo, kad 1925 m. „būrys apsnūdo. Nesurengė nei vieno pasilinksminimo bei pramogėlės. Tačiau buvo nupirkti septyni vokiški šautuvai, vienuolika sporto kostiumų ir futbolas. Nutarta visiems šauliams įsigyti šaulišką uniformą. Neturtingiems – uniformą duoti išsimokėjimui.“

Būrio pirmininko pareigas ėjo Vilkaviškio verslininkas Juozas Gelgota. Gedimino gatvėje stovėjusiame mūriniame name turėjo savo manufaktūros parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama iš vietinės ir iš užsienio atvežtos medžiagos pasiūtais vyriškais ir moteriškais paltais.

Netrukus „1926 m. būrio veikla pagyvėjo. Per metus buvo surengti du vakarėliai su vaidinimais, davę 230 litų pelno. Priimti 37 nauji nariai, bet apie tiek pat išbraukta. Nutarta įsigyti būrio vėliavą. Vilkaviškio būrys organizuotai dalyvavo Bartninkuose surengtoje šaulių šventėje. Atidarytas būrio knygynas. Vilkaviškio miestas padalintas į tris grupes ir paskirti ryšininkai. Pavojui ištikus, per trumpiausią laiką galima būtų sušaukti visus šaulius.

1927 metais šaulių būrys padalintas į keturias grandis. Vilkaviškio I grandis – 12 šaulių. Vilkaviškio II grandis – 9 šauliai. Gudelių III grandis – 12 šaulių. Būdežerių IV grandis – 13 šaulių. Iš viso – 46 šauliai. Bendra būrio sudėtis buvo 88 šauliai, iš kurių 40 nerikių“. (Nerikiais buvo vadinami šauliai, atliekantys daugiau civilines pareigas – aut past.)

Tais pačiais metais Vilkaviškio šaulių būrys pakeitė savo pavadinimo numerį: „Iki šiol būrys turėjo savo bendrą visoje Lietuvoje veikusių būrių numeraciją ir buvo vadinamas 241 šaulių būrys. Šaulių Sąjungos centro valdyba pertvarkė šaulių rinktines. Vilkaviškio būrys gavo naują rinktinėje eilės numeraciją ir oficialiai pavadintas VIII šaulių rinktinės 8 šaulių būrys.“

Įkurta šaulių ramovė

Publikacijoje rašoma, kad sekančiais, 1928 metais, „įsigytas komplektas muzikos instrumentų už 3 500 litų išsimokėjimui. Tokiu būdu sena būrio svajonė turėti savo orkestrą pagaliau išsipildė. Orkestro vedėju pakviestas šaulys Juozas Norkevičius.

1929 m. Vilkaviškyje įsteigtas šaulių klubas. Čia šeštadieniais buvo rengiami šokiai, organizuotos gegužinės, vaidinimai.“

Šaulių klubo vieta pasirinkta gana patogi. Atsipalaidavimo oazė įsikūrė Vytauto g. Nr. 3. Vilkaviškiečiai pastatą vadino šaulių ramove. Čia įsikūrė būrio raštinė, choras ir orkestras. Spalio mėnesį įvyko to klubo kuklios, bet jaukios ir draugiškos įkurtuvės, kuriose dalyvavo didelė dalis vietos šaulių ir šiaip inteligentijos.

Klubo lėšas sudarė metinis nario mokestis. Nariams reikėjo susimokėt už lošimą biliardu, kortomis, šachmatais ir loto. Klube buvo laikomas bufetas su įvairiais užkandžiais ir šiltais valgiais.

Apie Vilkaviškio šaulių klubo darbo laiką įstatuose buvo rašoma taip: „Klubas pradeda veikti kasdien nuo 8 valandos ryto, o uždaromas 24 valandą. Jeigu po vidurnakčio klube pasilieka nemažiau trijų narių, klubas gali būti laikomas atidarytas ilgiau.“ Tiesa, į klubą neblaiviam įeiti buvo griežtai draudžiama.

Tais pačiais 1929 m. šaulių būrio dūdų orkestro nariams, vadinamiesiems griežikams, pasiūdintos uniformos. Svarbiausiu metų įvykiu tapo šaulių būrio vėliavos įteikimas. Vėliavą pagamino Vilkaviškio šaulės. Rugpjūčio mėnesį Šv. Kryžiaus bažnyčioje vėliava buvo pašventinta.

Įsteigtas teatras

Laikraštyje „Suvalkietis“ 1929 m. atsiranda trumpa žinutė: „8-os šaulių rinktinės vado vyr. leitenanto Tugaudžio ir artisto Matukaičio iniciatyva Vilkaviškyje organizuojama šaulių teatro trupė. Pirmiausia manoma pastatyti Vytauto Didžiojo minėjimo proga istorišką dramą „Mirga“. Vėliau bus numatytas repertuaras visiems metams.“

Po poros metų, 1931-aisiais, įsteigtas būrio šaulių vasaros teatras, kuriame buvo surengta daug vakarų, pasilinksminimų ir vaidinimų. Pasak Vilkaviškio burmistro, „žymiai išplėtė savo veikimą ir prieš pora metų įkurta vaidintojų trupė. Be dažnų vaidinimų Vilkaviškio mieste buvo gastroliuojama ir Šakiuose.

Buvo nepamirštas ir kariškas pasirengimas. Energingai vedami rikiuotės pratimai, atliekami šaudymai kovos šoviniais, daroma gimnastika, sportuojama.

Būriui vadovavo atsargos jaun. leitenantas P. Lukoševičius. Naujasis Vilkaviškio 8-to šaulių būrio vadas buvo itin drąsus vyras. Į pasaulį atėjo 1897 m. Vilkaviškio dvare. Sulaukęs 22 m. savo noru įstojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose su rusais ir lenkais. Už pasižymėjimus kruvinuose susirėmimuose apdovanotas dviem Vyčio kryžiaus ordinais. Pateko į lenkų nelaisvę ir buvo kankinamas. Prarado dalį sveikatos. Nors viso to būtų maža, 1941 m. išvežtas į lagerį Sibire. Ten ir mirė.“

Šventės, išvykos, paradai

Laikraštyje „Suvalkietis“ (1932 m.) radau žinutę apie vilkaviškiečių ekskursiją į Dzūkiją. Anot įvykių amžininko, „liepos mėn. 2 ir 3 dienomis Vilkaviškio šaulių būrys autobusu suruošė ekskursiją į dzūkų bei Dainavos kraštą. Aplankė Kalvariją, Lazdijus, Seirijus, Liepalingį, Veisiejus, Liškiavą, Merkinę, Varėną, Alytų, Punią ir Birštoną. Per Prienus, Garliavą ir Marijampolę sugrįžo atgal į Vilkaviškį.

Visa kelionė sekėsi labai gerai. Glyto ir Bujausko mašina Nr. 8 traukė taip pat gerai. Ekskursantus visose vietose pasitiko budėję vietos šauliai. Perlojiečiai rūpestingai apnakvyndino ir širdingai pavaišino. Kelyje visą laiką skambėjo linksmos dainelės.“

Nuo 1933 m. Vilkaviškio šaulių būrio vado pareigas pradėjo eiti atsargos jaun. leitenantas J. Savickas. Metiniai narių susirinkimai vykdavo Vilkaviškio turtuoliu vadinamo Konstanto Melniko salėje. Prezidento A. Smetonos vardo alėjoje stovėjo dviejų aukštų mūriniai pastatai.

Pasak ilgamečio šaulio, burmistro A. Sajetos, „1934 m. dalyvauta vėliavų parade Kaune. Organizuota raitininkų estafetė sveikinimui nešti. Buvo sveikintas Respublikos prezidentas A. Smetona per 60 metų jubiliejų.“

1934 m. „Suvalkietyje“ paminėta gegužinė. Pasak dalyvių, „prie Vištyčio, Čižiškių šilelyje, Vilkaviškio šaulių rinktinė ruošia didelę propagandinę gegužinę. Prie demarklinijos Grybuigiryje dainuos Vilkaviškio ir Kybartų šaulių chorai. Tai ne vieną ašarą išspaus mūsų pavergtiems broliams. Vėliau Čižiškių šilelyje prie ežero įvyks linksmoji dalis. Įėjimas veltui.“

8-ojo Vilkaviškio šaulių būrio veiklos ataskaitoje rašoma, jog „1935 metais suorganizuota įspūdinga vandens sporto šventė Paežerių ežere ir Joninių išvakarėse vykusi gegužinė Osijos miške su vaidinimais ir laužu. Be to, surengta kelios gegužinės su priziniais šaudymais.“ Valstybinių švenčių metu šauliai Vilkaviškio gatvėmis žygiuodavo kartu su ulonais, IV artilerijos pulko kareiviais, ugniagesiais, jaunalietuviais, gimnazistais ir katalikiškų organizacijų nariais.

Prezidentui A. Smetonai – „Ilgiausių metų“

Laikraštyje „Suvalkietis“ 1936 m. vasarą buvo parengta publikacija apie Vilkaviškyje surengtą šventę. „L. Š. S. VIII rinktinės šaulių tarnybinis sąskrydis ir vietos 8-o būrio 17 m. užuomazgos ir 16 m. veikimo šventė. Liepos 5 d. jau nuo ryto Vilkaviškis pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Visomis miesto gatvėmis plaukė šaulių būriai. Apie 8 val. dalyvaujant abiem miesto būriams buvo pakelta didžioji vėliava. Prie Nepriklausomybės paminklo buvo padėtas vainikas, o burmistras A. Sajeta pasakė kalbą.

Po to visi ėjo į Įgulos aikštę (kareivinių rajone) dalyvauti VIII rinktinės būrių sąskrydyje. Čia įvyko rinktinės vado pulk. leitenanto V. Matulionio sutikimas, vėliavos pakėlimas ir pamaldos. Po to buvo iškilmingai sutiktas į sąskrydį atvykęs Šaulių sąjungos vadas pulk. Pranas Saladžius. Jis priėmė šaulių priesaiką ir bendrą paradą.

Didžiulėje Įgulos salėje 14 val. įvyko 8-o šaulių būrio sukaktuvinis posėdis. Buvo sakomos kalbos. Čia pat buvo paskirta delegacija, kuri šių iškilmių proga nuvyko pasveikinti J. E. vyskupą A. Karosą ir pakvietė atsilankyti į neužilgo įvyksiančią sporto ir dainų šventę.

Po sveikinimų atvykęs Šaulių Sąjungos vadas pasakė įdomią kalbą. Prezidentui A. Smetonai buvo sugiedota ilgiausių metų. Baigiantis posėdžiui sąskrydis priėmė tekstus ir pasiuntė juos telegrama prezidentui, ministeriui pirmininkui, krašto apsaugos ministeriui ir kariuomenės vadui.

Po posėdžio visa šaulių VIII rinktinė, nešina vėliavomis ir grojant keliems orkestrams, nužygiavo prie Nepriklausomybės paminklo. Po to sugrįžus į įgulos aikštę buvo bendri visiems šauliams pulko virtuvėje pagaminti kareiviški pietūs ir trumpas poilsis.

Toje pačioje aikštėje 17 val. prasidėjo sporto ir dainų šventė. Į ją dvasiškių lydimas atvyko vyskupas Antanas Karosas. Čia ritmiškus judesius išpildė Kybartų, Vilkaviškio ir Alvito būrių šauliai.

Futbolo rungtynes vykdė Vilkaviškio „Sudavija“ ir Kybartų „Sveikata“ šaulių klubai. Buvo ir lengvoji atletika. Gražiai dainavo chorvedžio K. Gurevičiaus diriguojami Vilkaviškio ir Kybartų šaulių chorai. Buvo organizuojamos granatos mėtymo, patrulio žygiavimo, šokimo į aukštį, šokimo į tolį, bėgimo rungtys. Kiekvienam laimėjusiam įduoti gražūs spalvoti pažymėjimai ir dovanos.

Visa šventės eiga buvo filmuojama. Filmavimą rūpestingai vykdė Liet. Kronikos gam. „Mūsų Lietuva“ filmuotojas Dunajevas ir vietos kino „Forum“ savininkas J. Fišeris.

Šios šventės bei sukakties proga Vilkaviškio būrys išleido ir šventės metu platino gana gražų, spalvotu šaulio L. Kasperskio pieštu viršeliu „Trimito“ didumo vienkartinį leidinį 17 m. Tėvynės sargyboje.“

Kariuomenės ir visuomenės diena mieste

Ketvirtame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Vilkaviškio šauliai buvo nuolatiniai mieste vykusių švenčių organizatoriai ir dalyviai. Tuo metu išpopuliarėjo kasmetinės kariuomenės ir visuomenės dienos. Vienas minėjimas, 1938 m. įvykęs Vilkaviškyje, buvo įamžintas laikraštyje.

„Kariuomenės ir visuomenės diena Vilkaviškyje pravesta labai iškilmingai. Jau šventės išvakarėse apylinkėse aidėjo dainos. Išvakarės pradėtos katedroje gegužinės pamaldomis. Iš bažnyčios eisena ėjo į kapus pagerbti mirusių šaulių ir karių.

Po to specialiai į Vilkaviškį iškviestas „Valstybės teatras“ parapijos salėje vaidino veikalą.

Savo ruožtu VIII šaulių rinktinės rėmėjų būrio artistų trupė Įgulos salėje kariams vaidino Tarasonio režisuotą pjesę.

Šventės rytą Vilkaviškio miestas pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Prisirinko tiek daug žmonių, kiek miestas dar nebuvo matęs. Įgulos aikštėje mišias atlaikė Mečislovas Reinys. Po to prisiekė vietiniai šauliai. Kalbą pasakė miesto burmistras, šaulys Antanas Sajeta.

Mieste tarnaujantiems kariams buvo padovanoti aštuoni šautuvai. Vilkaviškio VIII rinktinės šauliams buvo įteikti net penkiasdešimt šautuvų. Ginklai buvo nupirkti už Vilkaviškio visuomenės suaukotas lėšas.

Einant pro tribūną, kurioje buvo sakomos kalbos, ant karių ir šaulių buvo beriamos gėlės.

Po pietų Vilkaviškio kareivinių arba Įgulos rajone prasidėjo kariškių, arklių sporto žaidimai ir kiti prašmatnumai. Laimėtojai apdovanoti gausiomis dovanomis. Publikos susirinko tūkstančiai.“

Būrys tapo kuopa

Aštuntasis Vilkaviškio šaulių būrys 1937 m. išaugo į kuopą. Miesto būrio sudėtyje buvusios šaulės moterys atsiskyrė ir įkūrė savo atskirą būrį. Laikraščio „Suvalkietis“ numeryje rašoma, kad „1937 m. kuopa turi savo orkestrą, chorą teatrą ir sporto klubą „Sudavija“. Rinktinės kontroliniame šaudyme kuopa užima antrą vietą.

Kuopa turi įsigijusi didelį Vilniaus pasą, į kurį visi lipina ženklelius. Rikiai šauliai su ginklu eina šauliškas tarnybos pareigas. Mirusius šaulius Vilkaviškio šaulių kuopa iškilmingai palaidoja su priderančiomis apeigomis ir pastato jiems tinkamus antkapius.

Kuopa turi savo sklypą ir jau daromi žygiai pradėti savo namus statyti. Vykusiame metiniame susirinkime į šaulių naują tarybą buvo išrinktas miesto burmistras. Taip pat apskrities agronomas, Lietuvos banko skyriaus kasininkas ir ipotekos sekretorius. Kuopos vadu yra energingas ir savo darbui pasišventęs pašto valdininkas, atsargos jaunesnysis leitenantas K. Petravičius.“

Artėjančio karo grėsmė skatino ginkluotis ir aukoti

Įvairių Vilkaviškio mieste vykusių švenčių metu populiariausios sporto rungtys buvo patrulio 5 km žygis, granatos sviedimas, šaudymas į butelius. Nugalėtojus apdovanodavo kišeniniais laikrodžiais, medžiaga uniformai ar kostiumui, metalinėmis papirosinėmis, vyčio bareljefais, knygomis. Prie retesnių dovanų galima priskirti elektrinį virdulį, plūgą, įvairius dirbinius iš gintaro, vardines taures.

Vilkaviškio dvaro kieme vykdavo gegužinės. Minėjimus rengdavo ir Vilkaviškio geležinkelio stoties salėje. Stoties viršininkas M. Danisevičius, dėvėdamas šaulio uniformą, priimdavo svečius ir sakydavo kalbas. Metiniai šaulių susirinkimai vykdavo Vilkaviškio verslininko, automobilių, autobusų dirbtuvės ir garažo savininko Konstanto Melniko salėje. Vilkaviškio šerių, saldainių, metalo fabrikai, ūkininkai šauliams aukodavo ginklų ir šaudmenų.

Artėjančio naujo didelio karo Europoje grėsmė skatino ginkluotis. Įvairiuose senųjų Lietuvos laikraščių puslapiuose buvo spausdinami raginimai aukoti ginklų fondui. Žmonės suprato artėjantį pavojų ir masiškai aukojo pinigais ir ginklais. Apie artėjantį pavojų buvo diskutuojama miestuose ir miesteliuose.

Vilkaviškio krašto šaulių sąjungos narių veikla 22-ejus laisvės metus buvo neatsiejama miestiečių gyvenimo dalis. Įstoti į šaulių gretas buvo prestižo ir garbės reikalas. Šaulių būryje buvo galima sutikti ne tik nepasiturinčius vilkaviškiečius, bet ir aukštas pareigas miesto savivaldoje užimančias asmenybes.

Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas