Trijų galūnių netekęs karys moko bendražygius nepalūžti

Abiejų kojų ir rankos per bombos sprogimą netekęs 27 metų Denisas Nalivaiko kitiems fronte sužeistiems Ukrainos kariams tapo pavyzdžiu, kad reikia nepalūžti net labai sunkiose situacijose. Jis įgyvendino vaikystės svajonę ir padeda likimo broliams.

Sprogo mina

Kropivnicko mieste užaugęs D. Nalivaiko turi du brolius ir seserį, kurie, prasidėjus karui, pasitraukė į Lenkiją. Tėvas šeimą paliko, kai Denisui buvo penkeri, vėliau Rusijoje vedė kitą moterį. Sūnui kartais parašydavo, tačiau kai kilus karui tėvas apkaltino Ukrainą ir sakė sūnui jokiu būdu neiti į frontą, Denisas jį pasiuntė velniop. Vaikinas nesigaili, kad išėjo kariauti savanoriu. Nors karas jį suluošino, ir dabar nesuabejotų, jei reikėtų antrą kartą apsispręsti, nes yra savo šalies patriotas.

Mokykloje D. Nalivaiko mėgo išdaigas, lankė įvairias sporto treniruotes, buvo fiziškai stiprus. Baigęs mokyklą dirbo statybose, medžio apdirbimo ir metalo liejimo įmonėse.

Išėjęs kariauti savanoris pateko į 57-ą mechanizuotą pėstininkų brigadą, kuri bazavosi toliau nuo fronto – remontavo karines mašinas, dalyvavo apmokymuose. Į mūšius ji buvo siunčiama trumpam – pakeisti pavargusius dalinius.

Vaikystėje svajojęs būti gydytoju, Denisas kariuomenėje užsirašė į paramedikų kursus ir tapo fronto sanitaru. Buvo sužeistas Bachmuto apylinkėse sprogus prieštankinei minai.

„Mus tada pasiuntė padėti išsaugoti šturmo grupės užimtą teritoriją. Ją savaitę gynėme, bet vėliau buvo duotas įsakymas trauktis. Mes privalėjome dengti atsitraukiančią brigadą. Bėgau į kitą kelio pusę ir staiga – tamsa. Atsibudęs supratau, kad esu sužeistas ir nešamas į užnugarį. Norėjau pažiūrėti, kiek valandų, ir matau – nėra rankos. Žvilgtelėjau į kojas – ir šios dingusios“, – kraupų įvykį prisiminė vaikinas. Per ataką buvo sužeisti septyni bendražygiai, o kiek žuvo, Denisas nežino.

Svarbūs santykiai

„Atsidūręs ligoninėje iš pradžių jaučiausi labai prislėgtas. Mamos apsilankymai irgi gniuždė, nes žiūrėdama į mane ji nuolat verkė. Pagelbėjo pokalbiai su psichologu. Jis patarė kurti ateities planus, siūlė mokytis informatikos, kad galėčiau save realizuoti toje srityje. Pasakiau, kad kažkada ir aš svajojau tapti psichologu. O jis sako: „Šaunu, mokykis, įgyvendink svajonę.“ Taip ir darau“, – atviravo D. Nalivaiko.

Gulėdamas ligoninėje Denisas matė, kad geriausios psichinės būsenos yra tie sužeistieji, kuriuos dažnai lanko artimieji ir globoja mylima moteris. Todėl fronte kovojantiems kariams patariama nesipykti su partnerėmis ir puoselėti gerus santykius.

„Kariai labiau nori šnekėtis su manimi nei su kitais psichologijos studentais. Žino, kad problemas išmanau ne teoriškai, o pats esu viską išgyvenęs. Kai išėjau į frontą, mane paliko laukti žadėjusi sužadėtinė. Kadangi nepalūžau, mano patarimus vertina rimtai, labiau įsiklauso. Tačiau daugybė vaikinų prisipažįsta, jog išėjus kariauti sunku išlaikyti gerus santykius su partnere – jie komplikuojasi arba išvis nutrūksta“, – kalbėjo Denisas.

Pamiršo nesutarimus

Apie tai, jog moters globa padėjo išvengti depresijos, patvirtino kiti du kojos netekę kariai – trisdešimtmetis Grigorijus Vorobjovas ir 45 metų Vitalijus Loboda. Pastarojo santykiai su žmona komplikavosi gerokai anksčiau, dar iki karo, todėl pora išsiskyrė.

„Gulėdamas ligoninėje nepaprastai džiaugiausi, jog buvusi žmona pamiršo nesutarimus ir kasdien mane lankė, dažnai ateidavo ir su ja likę gyventi du paaugliai sūnūs. Lankė ir draugai, giminaičiai, o tai labai padėjo. Suvokiau, kad naujame gyvenimo etape nebūsiu vienas, kad bus į ką atsiremti“, – kalbėjo kairę pėdą praradęs Vitalijus.

Kariauti savanoriu išėjęs V. Loboda teigė, jog po sužeidimo daug ką permąstė ir suvokė, kad ne viską gyvenime darė gerai, kad ne visi jo poelgiai buvo teisingi. Tai supratęs vyras už daug ką atsiprašė savo sūnų ir buvusios sutuoktinės.

„Iki karo buvau uždaras tylenis, dirbau buitinės technikos remonto įmonės administratoriumi, lankiau karatė treniruotes, dalyvavau varžybose, bet su žmonėmis stengiausi nesuartėti. Dabar tapau kitoks – džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir trokštu bendrauti, skambinu ir lankau draugus, kuriu ateities planus, noriu keliauti po pasaulį, aprodyti jį sūnums“, – kalbėjo kyjivietis.

Tapo religingas

Vitalijus neslepia, jog iki karo buvo netikintis, tačiau po patirtos traumos tapo religingas, ėmė lankytis cerkvėje, melstis už artimuosius ir bendražygius. Karys mano, kad jį nuo žūties apsaugojo Dievas, mat lemtingą naktį prieš eidamas į užduotį kreipėsi į jį pagalbos.

„Atsiskyriau tada nuo visų ir atsiklaupęs ant kelių ėmiau melstis. Tai buvo pirmoji kovinė užduotis, mūšio krikštas, todėl buvau išsigandęs, kad galiu žūti. Kreipiausi į Dievą prašydamas, kad apsaugotų mane ir bendražygius, o jei kas atsitiks – kad globotų sūnus ir buvusią sutuoktinę, artimuosius“, – pasakojo vyriškis.

Antrą valandą nakties su šturmo grupe išėjęs į užduotį, sėlindamas mišku priešo įtvirtinimų link, Vitalijus nepastebėjo ir užmynė ant „lapeliu“ vadinamos minos. Išgirdo sprogimą ir pamatė po kojomis baltos ugnies blyksnį, panašų, koks būna įjungus suvirinimo aparatą.

Bendražygiai uždėjo turniketą ir dviese penkias valandas nešė iki punkto. Po to jie buvo pasiųsti atgal į priekinę fronto liniją. Ten abu žuvo. Tada į šturmo grupės žygį buvo išėję aštuoni kariai, iš kurių šeši žuvo.

„Jei ne sužeidimas, ko gero, būčiau žuvęs ir aš, todėl dėkoju Dievui už gyvybę, meldžiuosi už kritusius bei kovojančius brigados karius ir visiškai nesikremtu dėl to, kad netekau pėdos. Kariuomenėje išbuvau tris mėnesius, du iš jų – apmokymuose, o fronto zonoje – tik savaitę. To užteko, kad suprasčiau tiek karo beprotybę, tiek draugystės ir meilės svarbą bei tai, kad gyvenimas yra nuostabus“, – kalbėjo Vitalijus.

Sujaukė planus

Tai, kad 30 metų sutuoktinis Grigorijus iš fronto namo grįžo be kojos, savotiška sėkme laiko ir 28 metų Diana Vorobjova. Kai šią porą prieš metus užkalbinau Kyjivo geležinkelio stotyje, Grigorijus buvo ką tik išrašytas iš ligoninės, neturėjo protezo ir vaikščiojo pasiramsčiuodamas ramentais. Po iškentėtų operacijų ir gydymo vyras atrodė pavargęs ir pablyškęs, tačiau abu sutuoktiniai spinduliavo džiaugsmu. Diana mylimąjį švelniai prilaikė, glostė jo delną. Paklausiau, ar jai nekilo minčių palikti neįgaliu tapusį vyrą, ar įsivaizduoja, kokie sunkumai laukia ateityje.

„Mūsų santykiuose niekas nepasikeitė – kaip mylėjome vienas kitą, taip ir mylime. Nebijau jokių sunkumų, nes mes ir iki tol sunkiai dirbome, daug ką patyrėme, tačiau visada likome darni pora. Svarbiausia, kad Grigorijus grįžo gyvas, už tai meldžiausi dieną ir naktį“, – kalbėjo moteris.

Pora prieš šešerius metus susipažino Čekijos sostinėje Prahoje, kur abu buvo išvykę uždarbiauti ir dirbo toje pačioje gamykloje. Diana užaugo Lvivo, o Grigorijus – Žitomiro regione, tačiau grįžę iš Čekijos jie įsikūrė Ukrainos sostinėje Kyjive.

Diana buvo technikume įgijusi ryšininkės specialybę, o Grigorijus – inžinieriaus elektriko, tačiau surizikavo Kyjivo centre įkurti savo kavinukę. Jai vadovavo žmona, o sutuoktinis papildomai dirbo kurjeriu kitoje firmoje. Pastarąjį darbą ketino po pusmečio mesti ir kurti antrą kavinę, tačiau okupantų įsiveržimas planus sujaukė. Šeimai kavinukę teko uždaryti, o Grigorijus išėjo į karą.

Planuoja ateitį

„Stojau į armiją, nes buvau įsitikinęs, kad ginti tėvynę – natūrali visų vyrų pareiga. Iš pradžių buvau pasiųstas saugoti strateginį objektą Ternopilyje, bet pats pasiprašiau į frontą. Po apmokymų patekau į kovas Charkive, vėliau Bachmute, kur buvau sužeistas.

Tą naktį trys nedidelės Nacionalinės gvardijos šturmo grupės ėjome į užduotį, bet patekome į pasalą. Priešas mus pastebėjo ir sekė, o kai ėjome per kelią, paleido ugnį. Šaudė iš arti, iš kokių 15–20 metrų, mes atsišaudėme ir traukėmės. Tada pajutau skausmą kojoje, kulka pataikė tiesiai į blauzdikaulį“, – pasakojo Grigorijus.

Atsisveikinant stotyje vaikinas sakė planuojantis studijuoti informatiką ir dirbti nuotoliniu būdu, o Diana ruošėsi motinystei.

Prieš kelias dienas gavau Grigorijaus laišką. Jis rašė, jog susilaukė pirmagimio sūnaus Zacharo. Berniukas gimė sveikas, auga gerai. Grigorijaus sveikata irgi pagerėjo – gavo kojos protezą, vaikšto be ramentų, studijuoja, planuoja vėl atidaryti kavinę.

Eldoradas BUTRIMAS