Rusijos raketos Poltavoje pražudė ir sužeidė beveik 400 žmonių

Galingas sprogimas taikiniu tapusiame Kariniame telekomunikacijų ir informacijos institute įvardijamas kaip viena didžiausių tragedijų Ukrainos kare.

Išvengė nelaimės

„Buvo po devintos. Ėjau su ketverių metų dukrele Olesia į parduotuvę, kai staiga išgirdau kurtinantį sprogimą. Net pritūpiau iš išgąsčio – griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės prie sūpynių. Tada pasigirdo ir antras toks pat žemę sudrebinęs sprogimas. Mažoji ėmė verkti, uždengiau ją savo kūnu, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Suskambo ant žemės krintančių langų duženos, sutartinai ėmė kaukti mašinų signalizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų debesis. Aplinkui pasigirdo pagalbos šauksmai“, – pasakojo 27-erių Poltavos gyventoja Natalija Jaroš.

Atbėgęs sutuoktinis Aleksandras jas drebančias parsivedė namo. Šeima kartu su moters tėvais gyvena name, esančiame vos už 30 m nuo mūrinės tvoros, juosiančios Poltavos karinį ryšių institutą, į kurio teritoriją pataikė raketos.

Penkiolikos sekundžių skirtumu atskridusios dvi raketos „Iskander“ sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare – per sprogimą žuvo 55, o sužeisti buvo 329 asmenys. Daugybė sužeistųjų liko be rankų ar kojų, 30-ies padėtis tebėra kritinė.

Kalta ir vietos kariškių klaida

Kodėl Maskva savo taikiniu pasirinko 150 km nuo Rusijos sienos esantį miestą ir kodėl būtent šį institutą, žino vien Kremliaus šulai.

Įtarimų dėl to, jog dėl tragedijos iš dalies yra kalti ir vietos kariškiai, išsklaidyti nepavyko. Paaiškėjo, jog institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai, kuriems čia buvo rengiami apmokymai.

Be to, prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečius ragino tapti institute formuojamo skraidyklių operatorių dalinio nariais. Tai esą galėjo tapti akivaizdžiu įrodymu Kremliui, jog institutas iš dalies yra paverstas fronto karių ruošimo centru, mat po sprogimų Maskva gyrėsi, kad sunaikino Ukrainos karių bazę.

Įtariama, kad aukų kiekį padidino ir tai, jog mobilizuoti kariai tuo momentu kieme buvo sutelkti į rytinę rikiuotę. Taip tvirtina garsus karo žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, jog Rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius, tačiau karininkai toliau daro nusikalstamą klaidą.

Tokį kaltinimą paneigė atsakingi vietos karininkai, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuhla pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.

Sukrėtė pamatytas vaizdas

Man Poltavoje tą dieną pavyko prakalbinti du tragediją išgyvenusius vaikinus. Abu patvirtino, kad instituto kiemas buvo nuklotas žuvusiųjų bei sužeistųjų kūnais.

Mobilizuotas 25-erių Maksimas pasakojo, kad trečią savaitę buvo apmokymuose, o pasigirdus oro pavojaus sirenai laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Tačiau nusileisti nespėjo, nes vienas po kito pasigirdo du griausmingi sprogimai.

Oro banga jį bloškė į sieną ir parvertė ant laiptų. Nuo dūmų ir dulkių esą nieko nesimatė net įjungus žibintuvėlį. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai vadas sušuko bėgti į lauką, nes baiminosi, kad dar viena atskridusi raketa sugriaus pastatą.

„Nemažai žmonių žuvo ir viduje, nes įgriuvę perdengimai sutraiškė dalį buvusiųjų rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplinkui – pilna negyvų, mėtėsi kūnų dalys, iš visur sklido pagalbos šauksmai“, – pasakojo Maksimas.

Jis negali pamiršti slogaus vaizdo, kai sužeisti kariai tiesiog buvo kraunami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos mašinų. Didžiausią sukrėtimą vaikinas patyrė regėdamas, kaip nepagarbiai lavonai buvo sumetami į sunkvežimius vienas ant kito ir vežami į morgą.

„Iš mano grupės, atrodo, niekas nežuvo, bet iš kitų – daug vyrų, kai kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, kad atsipirkau tik smulkiomis skeveldromis į ranką ir nedideliu apkurtimu. Ji yra nėščia ir labai jaudinasi dėl manęs. Į frontą mobilizuoja vaikinus nuo 26-erių, dar galėjau metus neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nepasakosiu apie šį įvykį, jai ir taip sunku – serga vėžiu“, – kalbėjo Maksimas.

Jis sakė, kad tragedijos išvakarėse virš instituto kabojo žvalgybinė rusų skraidyklė, į kurią ukrainiečiams niekaip nepavyko pataikyti, bet ši vėliau nuskrido.

Kalbėjausi ir su 31-erių Sviatoslavu, kuriam buvo praskelta galva, kai sprogimo bangos pargriautas krito ant laiptų. Tačiau vyras prašė pokalbio neįrašinėti ir turėjau pažadėti, kad jo pasakojimo neskelbsiu, nors šis buvo labai panašus į Maksimo.

Artimųjų raudos prie ligoninių ir morgų

Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas. Tuo metu prie ligoninių liejosi ašaros ir girdėjosi maldos žmonių, kurie rinkosi laukdami geresnių žinių apie sužeistųjų būseną. Dalis sužeistųjų vis dar buvo neatgavę sąmonės, tad nebuvo žinomos net jų pavardės.

Dar didesnės raudos liejosi ties morgu, prie kurio atpažinti aukas rinkosi giminaičiai. „Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų bei žuvusiųjų artimiesiems“, – sakė gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk.

Prie instituto vartų nuotraukoje įamžinau skausmingai prieštaringą akimirką. Kairėje nuotraukos pusėje – žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis netapo sprogimo auka, o dešinėje – apsiverkusi moteris skaito ką tik gautą raštą, jog sutuoktinis žuvo. Džiaugsmas ir neviltis – tarsi neišskiriami palydovai kare.

Ne pagal amžių didelius išgyvenimus tenka patirti ir vaikams. Trys prie instituto tvoros užkalbinti paaugliai prisipažino, jog gyvena gretimuose namuose, yra labai išsigandę ir maldauja tėvų išvežti juos kuo toliau nuo instituto.

Institutas buvo įkurtas 1968 m. Jis du kartus buvo pripažintas geriausiu šioje srityje visoje SSSR. Nepriklausomoje Ukrainoje įstaiga buvo pertvarkyta, kelis kartus keitėsi pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 m. oficialus jos pavadinimas – Karinis telekomunikacijų ir informacijos institutas, tačiau sutrumpintai ir toliau yra vadinamas Kariniu ryšių institutu.

Eldoradas BUTRIMAS