Per paskaitas vilkaviškietės kalba japonų ir kinų kalbomis

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškio vidurines mokyklas baigusios Kristina SIMONAITYTĖ ir Rita VYŠNIAUSKAITĖ, kaip ir daugelis gabių jų amžiaus merginų, mokosi aukštojoje mokykloje.
Tačiau vilkaviškietės pasirinko netradicinę kryptį – Vilniaus universiteto Orientalistikos centre jos studijuoja japonologiją.

Įstojo nesusitarę

Vilkaviškietės tvirtino, jog tai, kad abi pasirinko studijuoti japonų kalbą – tik gražus
sutapimas. Merginos anksčiau nebuvo draugės ir net mokėsi skirtingose mokyklose – Rita
baigė Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, Kristina – „Aušros“ vidurinę.

– Visai atsitiktinai pamačiau, kad yra tokios studijos, o kursas renkamas tik kas antrais
metais. Susidomėjau, kas tai per dalykas. Mane Japonija visą laiką traukė, bet kaip nors
ypatingai anksčiau ja susidomėjusi nebuvau, – pasakojo Kristina.

– Stodama į Orientalistikos centrą, į šią specialybę įstoti nesitikėjau, nors rašiau ją
pirmoje vietoje. O kai įstojau, verkiau iš džiaugsmo, – prisiminė Rita.

Dabar abi vilkaviškietės – jau antrakursės. Jų grupėje iš pradžių mokėsi vienuolika
studentų, dabar liko tik aštuoni. Viena studentė perėjo studijuoti politologiją, o du
vaikinai neištvėrė sunkių mokslų.

Studijos rimtos

– Po mokyklos atėjome įsivaizduodami, kaip bus gerai, kaip čia sau studentausim. Ir
šast – per Rugsėjo 1-ąją dėstytoja mums įteikia krūvą vadovėlių, surengia paskaitą ir
užduoda namų darbų… Išsigandau – kur aš patekau!.. – juokėsi Kristina.

– O kitą dieną jau buvo testukas iš praėjusios paskaitos, – tęsė Rita. – Dėstytoja
nuteikė, kad testai bus kiekvieną paskaitą, o už juos neatsiskaičius laukia skolos… Žodžiu,
buvom iškart prigąsdinti.

Žinoma, vilkaviškietės ir nesitikėjo lengvų mokslų. Juk sudėtingą, indoeuropiečių kalboms net negiminingą kalbą reikėjo pradėti mokytis „nuo nulio“, be jokių pradmenų.

Tačiau krūviai pasirodė išties dideli. Mokslui japonologės skiria didžiąją laiko dalį.

– Kartais pagalvoji – dirbi, dirbi, o naudos nematyti. Didžiulė sparta, sistemos trūksta,
o spragų likti negali, nes trečiame kurse bus dar sunkiau, – neslėpė Kristina.

Antrakursės pasakojo, kad jų centro studentų pažymių vidurkis – labai aukštas. O
principas – paprastas: pusė studentų už studijas moka, pusė – ne.

– Tavo pažymių vidurkis gali būti ir devyni su puse balo, bet jei iš dešimties studentų
esi šeštas – teks mokėti už mokslą. Apie stipendiją nėra ko ir svajoti, – aiškino Kristina. –
Iš mūsų visų stipendiją gauna tik du studentai. Tai liūdniausia, nes girdime, kad kitame
fakultete žmogus, turėdamas aštuoneto vidurkį, gauna padidintą stipendiją…

Abėcėlės ir hieroglifai

Rita ir Kristina trumpai paaiškino sudėtingą japonų kalbos sistemą. Šioje kalboje yra
dvi abėcėlės, reiškiančios skiemenis – viena skirta japoniškiems žodžiams, kita –
skoliniams, vardams.

Dar japonai naudojasi hieroglifais, kurie atėję iš kinų kalbos ir reiškia žodį, o dažnai
– ir kelis skirtingus žodžius. Jei du hieroglifai būna junginyje – tuomet jie reiškia
skiemenis.

– Kinų raštas nuo japonų skiriasi tuo, kad japoniškame rašte yra ir abėcėlės elementų,
o kinai naudoja tik hieroglifus, – aiškino Rita.

Merginos pasakojo, jog pačių bendriausių, dažniausiai vartojamų hieroglifų yra apie
keturis tūkstančius. Juos mokant galima skaityti japoniškas knygas. Laikraščiui skaityti
pakaktų mokėti du tūkstančius, o norint studijuoti senąją literatūrą reikėtų pažinti bent
aštuonis tūkstančius hieroglifų. Iš viso japonų hieroglifų yra apie 50 tūkstančių.

Beje, nuo šio pusmečio merginos mokosi ir kiniškai: studijuoja ne tik šiuolaikinę kalbą,
bet ir senųjų kinų filosofų veikalus.

– Kinų ir japonų kalbos – visiškai skirtingos. Kinų kalboje svarbūs visokie tonai: jei
skiemenį pasakysi ne tokiu tonu, jis reikš visai ką kita. Per pirmas kinų kalbos pamokas
tik kažką vogravome ir juokėmės žiūrėdami vieni į kitus, – prisiminė Rita.

– Ir dar dabar juokiamės… – pritarė Kristina. – Tačiau kinų daug lengvesnė gramatika.

– Be to, japonai penelyg mandagūs, todėl į skirtingus asmenis reikia kreiptis skirtingai.

Pirmus metus mokėmės visokių mandagių, mandagesnių ir mandagiausių formų, o šiemet
jau mokomės kalbėti „nemandagiai“, – linksmai kalbėjo Rita.

Merginos sako, jog elementariausiomis frazėmis su japonu, ko gero, jau susišnekėtų,
galėtų pakalbėti apie orą.

– Prisistatyti tikrai mokėtume. Ir mandagiai, ir nemandagiai, – juokėsi Kristina.

Svajoja apie Japoniją

Studijuojant japonologiją blogiausia yra tai, kad Lietuvoje nėra kur įgyti kalbos
įgūdžių.

– Turime tik ketverius metus, per kuriuos reikia išmokti skaityti, rašyti, kalbėti. Bet
nėra natūralios aplinkos, kur girdėtume, kaip kalba tikri japonai. Per paskaitas klausome
kasečių, bet jos paruoštos mokytis, su aiškia tartimi, – sakė Kristina.

Studentės juokėsi, kad kartais per paskaitą reikia klausytis japoniškų žinių – tuomet
būna tikra tragedija. Pranešėjai kalba greitai, kartais nepilnais sakiniais.

Kad galėtų įtvirtinti žinias praktiškai, japonologiją studijuojantys jaunuoliai svajoja
bent metams išvykti į Japoniją.

– Praktika būtina, kitaip perspektyvos – liūdnokos. Mokėsi skaityti, versti, bet neturėsi
kalbėjimo įgūdžių, – tvritino Rita.

Tačiau patekti mokytis į Japoniją – sudėtinga. Galima bandyti išvykti per universitetų
mainų programas. Tačiau Japonijoje pragyvenimas labai brangus, tad studentui tektų
įrodyti, kad mokslams turi pakankamai pinigų.

Yra ir kitas kelias: jei esi gabus studentas, gali pamėginti laimėti stipendiją viename iš
Japonijos universitetų. Būtent tokiu būdu, jei viskas klostysis gerai, jau šį rudenį rengiasi
išvažiuoti Kristina. Ji kartu su kitais grupės draugais dalyvavo konkurse Japonijos
mokslo ir švietimo ministerijos (Monbukagakusho) stipendijai laimėti vienerių metų
studijoms Japonijoje. Kristina pasirodė geriausiai, tačiau ar jai tikrai bus leista išvykti,
paaiškės tik liepos mėnesį.

Tikslai – skirtingi

Studentės juokdamosi pasakojo, kad visi pažįstami jų studijomis labai domisi, klausinėja apie neįprastą pasirinkimą ir prašo pakalbėti japoniškai. Bet Kristina su Rita tokiems
įkalbinėjimams nepasiduoda.

– Tai tas pats, kaip žmogui mokantis groti kokiu nors muzikos instrumentu visi zyzia
ką nors pagroti. Tada automatiškai kukliniesi, kad ką ne taip padarysi… – aiškino
Kristina.

Tačiau abi studentės jau priprato aplinkiniams užrašinėti jų vardus japoniška abėcėle.
Merginos prisiminė, kaip kartą Vilniaus Sausio tryliktosios mokykla per kalbų dieną
kvietėsi Orientalistikos centro studentus. Tuomet supuolę vaikai vienas per kitą prašė,
kad kiekvieno iš jų vardą studentės užrašytų japoniškai.

Abiejų vilkaviškiečių tikslai skirtingi. Kristina mąsto apie teisės ar kito rimto mokslo
magistrantūros studijas, o vėliau bandytų ieškoti darbo derindama abi sritis. Rita
tvirtino, jog baigusi mokytis norėtų dirbti gide – kad galėtų po Vilnių vedžioti į Lietuvą
atvykusius japonus. Tam, žinoma, reikia kalbos praktikos. Tačiau Rita tikino, kad rankų
nenuleis, ieškos kokių nors fondų, dalyvaus konkursuose.

– Aš vis tiek puoselėju viltį, kad kada nors išvažiuosiu į Japoniją, – sakė studentė.