Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

---

Kristinos VAITKEVIČIENĖS nuotr.

Ar teisingai žmogus nugyveno savo gyvenimą gali pasitikrinti per šventes: jeigu Kalėdas, Velykas, savo gimtadienius jis praleidžia vienas, reiškia neteisingai gyveno, neteikė džiaugsmo kitiems. Mūsų krašto Garbės pilietė, dailininkė Magdalena Birutė Stankūnienė savo 90-mečio jubiliejų sutinka artimųjų rate, gyvendama toli už Atlanto. Lietuvoje jos gimtadienis taip pat neužmirštas - paminimas kultūrinėse įstaigose jos garbei organizuotais renginiais.

Prasidėjo prieš 20 metų

Sausio 5 d. Paežerių dvaro ledainėje susirinkęs nemažas būrys dailininkės bičiulių ir jos talento gerbėjų paminėjo

gražų garbios kraštietės jubiliejų. Nors dailininkė jau daugiau nei 70 metų gyvena toli nuo gimtinės ir minėjime nedalyvavo, tačiau ją prisimena daugelis muziejininkų, bibliotekininkų, įvairių Lietuvos įstaigų darbuotojų, patyrusių jos dėmesį ir dosnumą. Vilkaviškio krašto muziejaus ir dailininkės bičiulystė prasidėjo prieš 20 metų ir tęsiasi iki šiol. M. B. Stankūnienė daug savo kūrinių dovanojo įvairiems Lietuvos muziejams, ligoninėms, bibliotekoms, privatiems asmenims, tačiau jos asmeniniai daiktai, gyvenimo kelią liudijančios vertybės saugomos Vilkaviškio krašto muziejuje. Už krašto kultūros puoselėjimą, kultūrinę ir mecenatinę veiklą dailininkė apdovanota LDK Gedimino ordinu (2001 m.), daugybe Padėkos raštų, 1997 m. jai suteiktas Vilkaviškio rajono Garbės pilietės vardas.

Minėjo šiltu žodžiu

Rajono meras Aigirdas Neiberka prisiminė susitikimą su dailininke, perdavė Garbės piliečio regalijas, kurias muziejininkai išsiųs jubiliatei į Čikagą. Minėjime dalyvavę svečiai - Viešosios bibliotekos atstovė G. Vosylienė, Vilkaviškio centrinės ligoninės vyr. gydytojas L. Blažaitis, buvęs muziejaus direktorius A. Žilinskas pasidžiaugė jubiliatės dėmesingumu, prisiminė malonias bendravimo su dailininke akimirkas. Gražiškių gimnazija, iš Klampučių mokyklos perėmusi M. B. Stankūnienės dovanotus paveikslus, toliau tęsia bičiulystę su dailininke. Gimnazijos direktorė G. Launikonienė išreiškė gražiškiečių padėką, moksleivės jubiliatei padovanojo vingrų šokį, kartu parodė, kad jos dovanotus tautinius rūbus saugo ir naudoja etnokultūros puoselėjimui. Muzikos mokyklos mokytoja Raimonda Kurauskienė su dukra Eimante jubiliatei ir renginio dalyviams dovanojo savo dainas, paskaitė prisiminimų fragmentus. Dailininkę priminė muziejininkų parengta paroda „Darbais vainikuotas gyvenimas“, kurią pristatė muziejininkė A. Mickevičienė. Parodoje eksponuojami muziejui Stankūnų šeimos baldai, dailės darbai ir asmeniniai daiktai. Šilti šventės dalyvių prisiminimai, K. Inkratos parengtos skaidrės priartino dailininkę, atrodė, kad ji čia, šalia, paprasta ir artima „mūsų Magdutė“, šiltu žvilgsniu ir linksmu išsireiškimu paliečia kiekvieną.

Dailininkės biografija

Magdalena Birutė Stankūnaitė - Stankūnienė gimė 1925 m. sausio 5 d. Oželių kaime, turtingų ūkininkų Jono ir Konstancijos Stankūnų šeimoje. Magdutė buvo trečias vaikas šeimoje: augo dvi vyresnės seserys Albina ir Salomėja bei jaunesnė sesutė Sofija ir brolis Jonas. Stiprus ir rūpestingai tvarkomas ūkis, graži sodyba suteikė pagrindą geram ir ramiam gyvenimui – Stankūnų sodyboje buvo gera šeimininkams, jų vaikams ir samdiniams. Tėvas ir samdiniai užsiėmė ūkio darbais, motina šeimininkavimu, vaikų pareiga buvo mokytis. Magdalena ne kartą pabrėžė, kad Oželiuose prabėgo laimingiausios jos gyvenimo dienos, kur augo apsupta tėvų meilės, senelio Motiejaus pasakų ir nuostabios gamtos. „Vaikystėje visko turėjau, ko tik vaiko širdelė gali norėti. Buvo visokių gyvulėlių, paukščių, o aplinka - nepaprastai graži. Prie namų žydėjo darželiai, ošė aukšti medžiai, kiemas tvarkingai aptvertas – tvorelių statiniai nudažyti žaliai, o jų viršūnės – baltos. Prie pat namų gurgėjo Žvirgždės upelė, netoliese telkšojo nedidelis Oželių ežeras. ...Ir viskas viskas vaiko akimis atrodė gyva, sudvasinta, paslaptinga – medžiai, žolynai, vandenys“. Tokioje idiliškoje aplinkoje užaugusi Magdalena visą gyvenimą liko jautri gamtos grožiui, menui, žmonėms. Būsimoji dailininkė tėviškėje pasisėmė ir savo esybę pripildė dvasiniais turtais, kuriais dosniai dalinasi iki šiol.

Idiliškoje aplinkoje užaugusi Magdalena visą gyvenimą liko jautri gamtos grožiui, menui, žmonėms. Būsimoji dailininkė tėviškėje pasisėmė ir savo esybę pripildė dvasiniais turtais, kuriais dosniai dalinasi iki šiol.

Baigusi Vladiškių pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje. Prieš karą jaunutė ištekėjo už Vytauto Gavėno, apsigyveno Mokoluose, susilaukė vienintelio sūnaus Arvydėlio. Sovietinės okupacijos baimė išvarė Magdaleną ir jos artimuosius iš tėvynės. Pasitraukdama iš gimtinės į Vakarus, širdyje ji išsinešė brangius tėviškės atsiminimus, išsaugojo juos atmintyje ir vėliau, gyvendama toli nuo tėvynės – Vokietijoje, Londone, Čikagoje. Per gyvenimo praradimus nešėsi tėviškės laukų ir miškų vaizdus, kvapus, garsus, spalvas, kurie vėliau atgimė kūryboje. Patyrusi sunkią pabėgėlės dalią, vienintelio sūnaus netektį Oldenburgo pabėgėlių stovykloje, Magdalena nepalūžo – daug ir sunkiai dirbo, mokėsi rūbų modeliavimo, dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime. 1947 - 1960 m. gyveno Londone, vėliau persikėlė į Čikagą (JAV), ištekėjo už Jono Gintauto Stankūno. Meno mokėsi įvairiose dailės mokyklose, pas grafiką Viktorą Petravičių, trejus metus studijavo Čikagos menų akademijoje.

Ramybę teikianti kūryba

Savo kūryboje Magdalena Stankūnienė išaukštino žmogaus gyvenimo ir gamtos harmoniją, parodydama tai, ką išsaugojo iš praeities sieloje, ką regi savo sielos akimis: lauko ir namų ūkio darbus, šventes ir vaikų žaidimus, pritaikytus kiekvienam metų laikui. Sodiečių gyvenimą ir darbus įamžino cikluose „Metų laikai“ (1968-1969), ir „Lietuvos kaimo moterų darbai“ (1976-1979), „Motina gamta“ (1987-1988), „Motina žemė“ (1989-1992), „Terra incognita“ (1993), perskaičius A. J. Greimo, M. Gimbutienės knygas kilo noras sukurti „Iš lietuviškos mitologijos“, kelionių įspūdžius išsakė grafikos darbuose „Įspūdžiai iš kelionių“. Savo autorine technika sukūrė ciklą „Spalvų simfonija“. M. B. Stankūnienės kūryba pasižymi sodriu subtiliu spalviniu koloritu, grynų spalvų sąskambiu. Batikos darbuose spalvos prigesintos, ramios, kompozicija išsidėsto paviršiuje, kaip ir kaimo audėjų ornamentiniai raštai. Audinius dailininkė pamilo iš vaikystės. Stiprų įspūdį jai paliko vietinių audėjų kūryba, gimstanti didelėse, pusę kambario užimančiose staklėse, ornamentinėmis kompozicijomis žavėjosi vėliau, dirbdama įvairiose drabužių parduotuvėse. Ritmas ir simetrija yra pagrindiniai dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės meninės formos elementai.

Parodos

1968 m. prasidėjo Magdalenos Stankūnienės parodinis gyvenimas, kuris tęsiasi ligi šiol. Jos personalinės parodos buvo surengtos daugelyje JAV ir Europos miestų, kartu su kitais dailininkais - Australijoje, Kanadoje. Pirmoji paroda Lietuvoje įvyko 1980 m. Lietuvos dailės muziejuje, o nuo 1987 m. organizuotos įvairiuose miestuose - Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Marijampolėje. Į savo gimtinę dailininkė sugrįžo 1991 m. Vilkaviškio centrinėje bibliotekoje parengta grafikos ir tapybos darbų paroda. Kone kasmet atvažiuodama į Lietuvą, dailininkė dalyvavo parodų atidaryme, bendravo su kultūros ir meno žmonėmis, valstybės vadovais, politikais, savo kraštiečiais. Tėvynei M. B. Stankūnienė padovanojo šimtus savo grafikos, tapybos, batikos darbų. Jos dėmesio susilaukė muziejai, mokyklos, bibliotekos, ligoninės, o gerumas palietė daugelį žmonių. M. B. Stankūnienės pavyzdys mecenatinei veiklai pažadino daug žymių mūsų kraštiečių užsienyje ir Lietuvoje.

Draugystės pradžia

Vilkaviškio krašto muziejuje pirmą kartą apsilankė 1994 m. vasarą, važiuodama iš Kudirkos Naumiesčio, kur lankė vyro kapą. Pabendravo su tuometine direktore G. Karaliene, suprato muziejaus reikšmę krašto istorijoje, sunkų muziejininkų darbą kaupiant ir saugant kultūros vertybes. Todėl Vilkaviškio krašto muziejų pasirinko savo palikimo saugotoju. Muziejui ji perdavė daugiau nei 15 tūkstančių vertingų meno, fotodokumentikos, savo asmeninių daiktų ir šeimos relikvijų, skyrė lėšas oficinos remontui. Dvidešimt metų besitęsiantis bendradarbiavimas labai naudingas: dailininkės dėka muziejaus rinkiniai praturtėjo vertinga medžiaga, atsilygindami muziejininkai pristato dailininkę plačiajai visuomenei, o dėl to laimi kultūra. Jos kultūrinė veikla pagarsino mūsų kraštą, kūrybos darbai papuošė daugelį įstaigų, o Vilkaviškio krašto muziejus praturtėjo dailininkės perduotomis materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Kartu dailininkė įgyvendina savo gyvenimo credo – dalintis gyvenimo patirtimi ir teikti džiaugsmo spindulius kitiems.

Elena Rupeikienė

Galerija: Minėjimo akimirkos

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---