Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Tiems, kurie pasirašo sutikimą po mirties aukoti savo organus donorystei, išduodama donoro kortelė. Tai tėra simbolinis ženklas, liudijantis geranorišką žmogaus apsisprendimą, todėl kas nenori, kortelės gali ir neimti: duomenys apie žmogaus pasiryžimą po mirties tapti donoru yra įtraukiami į atitinkamą registrą. Tačiau gyvenimas parodė: kartais šis simbolinis ženklas, ši nedidukė kortelė padeda nustatyti jos savininko tapatybę ir grąžinti prarastus daiktus.

Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai neretai sulaukia maždaug tokio turinio pranešimų, dažniausiai – telefonu: „Radau pamestą (pavogtą, išmestą) rankinę (piniginę). Jokių asmens dokumentų, kurie padėtų rasti savininką, nėra – tiktai donoro kortelė. Gal jūs galėtumėte nustatyti, kam ji priklauso, ir pranešti savininkui, kad rasti jo daiktai?“

Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje nuo 2000-ųjų išduodamos donoro kortelės yra dviejų rūšių: ant ankstesniųjų donoro kortelių buvo nurodomas jos savininko vardas, pavardė, asmens kodas. Pastaruoju metu išduodamos donoro kortelės, ant kurių tokios asmeninio pobūdžio informacijos nebėra – savininką galima nustatyti tik pagal identifikavimo numerį. Kiekvienas pilnametis, pildantis „Asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti“, privalo nurodyti savo vardą, pavardę, asmens kodą, adresą, telefoną. Šie asmens duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą, o donoro kortelėje nurodomas tik identifikavimo numeris.

Biuro specialistai pagal prie pamestų daiktų rastoje donoro kortelėje nurodytą identifikavimo numerį nustato donoro kortelės savininką, susisiekia su juo telefonu, el. paštu ar per socialinius tinklus, ir daiktai grąžinami šeimininkui.

Donoro kortelė tėra simbolinis ženklas, liudijantis geranorišką žmogaus apsisprendimą, todėl kas nenori, kortelės gali ir neimti: duomenys apie žmogaus pasiryžimą po mirties tapti donoru yra įtraukiami į atitinkamą registrą.

Pasitaiko ir kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, buvo, kad užsienyje viešintis donoro kortelės savininkas atsiliepė per socialinį tinklą „Facebook“, apsidžiaugė, kad atgaus jau prarastais laikytus daiktus, ir prisipažino... nebeprisimenantis, kurioje užsienio šalyje tą rankinę su asmeniniais daiktais pametė.

Būna, kad išduodant žmogui donoro kortelę pasidomima, kokių nuolaidų ją turint galima sulaukti... parduotuvėje. Žinoma, jokių nuolaidų ši kortelė nesuteikia.

Donoro kortelė – tik kilnaus apsisprendimo simbolis. Jos net nešiotis su savimi neprivaloma. Tačiau kai kurie žmonės ją nešiojasi matomiausioje piniginės vietoje, taip išreikšdami savo požiūrį į donorystę. O minėti pavyzdžiai įrodo, kad donoro kortelė kartais gelbsti net ir atgaunant prarastus daiktus.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---