|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2015-07-08 16:29
|
|
|
Japonijoje Kristinai Simonaitytei didžiausią įspūdį paliko Kiotas.
Nuotr. iš asmeninio K. SIMONAITYTĖS albumo
Eglė KVIESULAITIENĖ
Jau prieš dešimtmetį savo gyvenimą su Japonija susiejusi vilkaviškietė nesitikėjo, kad ši šalis ją taip „įsuks“. Palikusi puikų darbą Lietuvoje mergina vėl kuriam laikui apsistojo egzotiškoje Azijoje.
„Įsuko“ studijos
Vilkaviškietė Kristina Simonaitytė dabar prisimena, kad dar 10-oje „Aušros“ gimnazijos klasėje svarstė, jog tikrai nenorėtų studijuoti teisės, vadybos ar medicinos, apie kurias svajojo daugelis to meto jaunuolių. Ji norėjo įdomesnių, netradicinių studijų ir specialybės. Kaip tik tuo metu istorijos pamokai teko rašyti rašinį apie Japonijos kultūrą, tad reikėjo susirasti informacijos ir artimiau susipažinti su šia Azijos valstybe. Kristinai Japonija pasirodė labai tolima, egzotiška šalis, kuri traukė tarsi magnetas. Tad gavusi atestatą nutarė studijuoti japonologiją Vilniaus universiteto Orientalistikos centre.
Kristina neslepia, kad iš pradžių studijos nemaloniai nustebino – reikėjo nežmoniškai daug mokytis. Kalba buvo visiškai svetima ir nepažįstama, gramatika sunki. Japonai naudoja dvi skirtingas skiemenines abėcėles: hiragana ir katakana. Jų rašto sistema susideda iš trijų dalių: dviejų japoniškų abėcėlių bei hieroglifų.
Tad nenuostabu, kad jau po pirmojo kurso „nubyrėjo“ trečdalis ir taip mažos japonologų grupės studentų. O antrajame kurse prisidėjus dar ir kinų kalbos studijoms Kristinai mokslams tekdavo aukoti kone visą dieną.
Gerai besimokiusi Kristina nuo pat antrojo kurso siekė bent kuriam laikui išvykti į Japoniją, nes norėjo universitete įgytas kalbos ir kultūros žinias pritaikyti praktikoje, tobulinti kalbinius gebėjimus. Vien išmokta vadovėlinė kalba merginos netenkino.
Nors išvykti pagal universitetų mainų programas buvo realiai įmanoma, pragyvenimas Japonijoje – itin brangus. Neįrodęs, kad turi pakankamai lėšų pragyventi, į šalį įleistas nebūsi. Tad vienintelė galimybė buvo laimėti stipendiją studijoms viename iš Japonijos universitetų. Nors tais metais antrakursė pasirodė geriausiai iš visų laimę mėginusių kurso draugų, į egzotišką kraštą išskristi jai nepavyko. Tačiau po metų K. Simonaitytė gavo Tsukubos universiteto kvietimą ir išvyko studijuoti į Japoniją su privataus šios šalies fondo skirta stipendija.
Pirmieji įspūdžiai
Tsukubos universitetas – valstybinis ir vienas geriausių Japonijos universitetų, įsikūrusių apie 60 km nuo šalies sostinės Tokijo. Nors Kristina sako, kad japonologiją studijuojantys studentai atvykę į šią šalį patiria visai kitokių įspūdžių nei turistai, mat turi labai daug išankstinių žinių, tačiau pirmosios patirtys ilgam įsirėžė vilkaviškietės atmintyje.
Mergina prisimena, kaip pačioje rugpjūčio pabaigoje atvykusi į Naritos oro uostą ir išėjusi į lauką tarsi pateko į visai kitą pasaulį – buvo nežmoniškai karšta, drėgna, stebino ausyse zvimbiantis iki tol negirdėtas garsas. Jis, rodos, niekada nenutildavo. Tik po kelių dienų Kristina suvokė, kad tai Japonijos vasaros garsas, kurį sukelia čirpiančios cikados.
Mandagūs ir pareigingi
Nors iš savo dėstytojų bei kolegų pasakojimų apie Japoniją Kristina buvo girdėjusi įvairiausių dalykų ir daug ką puikiai žinojo, teko pripažinti, kad viskas kitaip atrodo, kai tai patiri savo kailiu. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti japonų mandagumą ir taisyklių laikymąsi.
Japonai visada padėkos, atsiprašys, jei užgavo ar užmynė ant kojos autobuse. Pardavėjų paslaugumas taip pat sunkiai įsivaizduojamas. Viešuoju transportu besinaudojantys lietuviai sutrinka, kai pamato, kad Japonijoje į autobusus ar traukinius niekas nesibrauna, nesistumdo. Visi tvarkingai rikiuojasi ir laukia. Jei Japonijoje pametei piniginę, būk ramus – radusysis ją pristatys į policiją su visais dokumentais bei pinigais.
Europiečius stebina ir nuolatinis japonų lankstymasis – jie nusilenkia visur ir visada. Susitikę žmogų japonai ne spaudžia ranką, o pasisveikindami nusilenkia. Tą patį daro dėkodami ar atsisveikindami. Kristinai ir dabar įdomu stebėti, kai, pavyzdžiui, grupė japonų prieš išlipdami iš traukinio atsisveikina.
– Niekad neskaičiavau, po kelis kartus kiekvienas jų nusilenkia, bet tikrai ne po vieną ar du, – pasakojo prie japonų tradicijų jau įpratusi vilkaviškietė. – Tiesa, iš mūsų jie net nesitiki, kad gebėsime taisyklingai nusilenkti.
Bendrabutis pribloškė
Pirmą kartą Japonijoje viešėjusią lietuvę nustebino, kad šioje technologijų šalyje naujovės puikiai derinamos su tradicijomis. Nors Tokijas – technologijų miestas, tarp didžiųjų dangoraižių pamatysi jaukiai įsispraudusias šventyklėles.
Tačiau nuvykusi į Tsukubos universiteto bendrabutį lietuvė patyrė lengvą šoką. Išsivysčiusioje šalyje ji pasijuto tarsi 1970–1980-ųjų Lietuvoje. Bendrabutyje nebuvo interneto, dušo, o tokio tualeto, kokį ten išvydo, jau reikėtų paieškoti nebent giliuose kaimuose. Tai buvo tiesiog skylė grindyse.
Tiesa, ne mažiau įspūdžių Kristinai paliko ir šiuolaikiniai Japonijos tualetai, kurių patogumus būtų galima gvildenti tarsi atskirą temą. Mergina teigė, kad užsukusi į tokį tualetą pirmiausia sutrinki, nes pamatai daugybę mygtukų, kurių reikšmės nelabai žinai. Tik išbandžiusi supranti, jog vienu mygtuku galima įsijungti muziką, kad kaimynas gretimoje kabinoje negirdėtų, ką veiki. Kitais mygtukais gali įjungti klozeto pašildymą, paleisti įvairaus stiprumo vandens srovę, kuri nuplaus „sėdimąją“ ir kt.
Maistas pakerėjo
Vilkaviškietę Japonijoje pakerėjo maistas. Nors nuo vaikystės Kristina buvo nevalgi ir niekada neragaudavo neišbandytų patiekalų, Japonijoje šitas bruožas dingo. Mat maistas šioje šalyje patiektas taip patraukliai, kad jo neįmanoma neragauti. Sakoma, kad Japonijoje maistas ruošiamas ne tik tavo gomuriui, bet ir akims. Todėl japoniška virtuvė netrukus Kristinai tapo mėgstamiausia, o grįžusi į Lietuvą ji labai ilgėjosi japoniško maisto.
Ir tai visai nenuostabu, nes Japonijos virtuvė pasaulyje labai vertinama. 2013 m. UNESCO japonišką virtuvę (washoku) pripažino kaip nematerialųjį pasaulio kultūros paveldą. Kristina pasakojo, kad japoniški patiekalai ruošiami tik iš šviežių, tam sezonui būdingų ingredientų, naudojama labai daug ryžių bei įvairių žuvų bei jūros gėrybių. Kaip lietuviai neįsivaizduoja dienos be duonos, taip japonai – be dubenėlio ryžių.
Japonai valgo lazdelėmis. Anot Kristinos, lietuviai juokauja, kad japonai smulkūs todėl, jog ryžius „žvejoja“ lazdelėmis. Tačiau pati vilkaviškietė įsitikino, kad japoniškus ryžius valgyti lazdelėmis nesudėtinga, nes jie lipnūs. Tačiau valgyti sriubą su pagaliukais – kur kas sudėtingiau. Pirmiausia reikia „išžvejoti“ visus tirščius, o po to skystį išgerti.
Nors per pirmuosius gyvenimo metus Japonijoje Kristina nemažai keliavo, bene pati mieliausia širdžiai vieta liko Kiotas. Japoniški sodai, šventyklos taip pakerėjo ne kartą šiame mieste viešėjusią lietuvę, kad ji ten mielai sugrįžtų dar daug kartų.
Ilsisi net paskaitose
Kristina nenusivylė ir įdomiomis studijomis – patobulino ne tik japonų kalbą, bet ir išklausė nemažai paskaitų apie Japonijos kultūrą, visuomenę, ekonomiką ir pan. Tačiau ir čia patyrė nemažai kultūrinių skirtumų. Merginai buvo nesuvokiama, kodėl japonai studentai per paskaitas nuolat miega.
– Tokių dalykų Lietuvoje nebuvau mačiusi, o ir dėstytojai, esu tikra, to netoleruotų, – stebėjosi vilkaviškietė. – Toks jausmas, kad japoniukai į paskaitas ateidavo tik dėl to, kad lankomumas yra privalomas, tačiau per visą paskaitą miegodavo. Niekas nieko nesakydavo, nors pusė auditorijos gražiai sudėjusi galvas ant stalų snaudė.
Vėliau Kristina sužinojo, kad bakalauro studijas japonai dažnai vadina ketverių metų atostogomis. Japonijoje moksleiviai labai intensyviai dirba nuo pat pirmųjų mokyklos metų, mat pagrindinis tikslas – puikiai išlaikyti stojamuosius egzaminus ir patekti į kuo geresnį universitetą. Baigęs aukštai reitinguojamą universitetą absolventas gauna darbą geroje kompanijoje. Todėl lenktynės prasideda praktiškai nuo darželio: kad vaikas patektų į kuo geresnę pradinę mokyklą, po to į žemesniąją vidurinę (junior high school) ir galiausiai į gerą aukštesniąją vidurinę mokyklą
(senior high school).
Mokslo karštligė
Be pamokų mokykloje, didžioji dalis japonų moksleivių lanko ir vadinamąsias „cram schools“, japoniškai vadinamas „juku“ (lietuviškai išvertus – kalimo mokyklas). Ten vaikai papildomai mokosi mokyklinių dalykų, ruošiasi stojamiesiems egzaminams ir pan. Anot Kristinos, japonų vaikai dvylika metų gyvena stojamųjų egzaminų „karštlige“, tad nenuostabu, jog įstoję į svajonių universitetą leidžia sau atsipalaiduoti. Baigę studijas jie vėl įsilies į intensyvų ritmą – darbą kompanijoje, kai laiko sau ir savo pomėgiams praktiškai neliks.
Miegojimas, anot Kristinos, yra tarsi japonų nacionalinis bruožas. Atrodytų, kad japonai gali miegoti bet kur. Įlipę į traukinį ar metro jie iškart užmiega. Ir tam nebūtina sėdėti – galima snustelėti tiesiog stovint. Įdomiausia, kad japonai geba miegoti „budėjimo režimu“ – niekada nepraleidžia savo sustojimo ir išlipdami nepalieka daiktų.
Išsipildė svajonė
Po studijų Japonijoje grįžusiai į Lietuvą K. Simonaitytei buvo belikę išlaikyti kelis egzaminus ir parašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Tuo pat metu mergina įsidarbino Lietuvoje veikusioje japoniško kapitalo kompiuterinių žaidimų kompanijoje ir joje dirbo dvejus metus. Tačiau susiklostė taip, kad Japonijos ambasadai Lietuvoje prireikė asistentės kultūros reikalams.
Kristina neslėpė, kad darbas Japonijos ambasadoje buvo visų jos kurso draugų svajonė. Vilkaviškietės svajonei buvo lemta išsipildyti – nuo 2010 metų gruodžio iki pat šių metų kovo pabaigos K. Simonaitytė dirbo Japonijos ambasados Kultūros ir informacijos skyriuje. Vilkaviškietė sakė čia įgijusi neįkainojamos patirties. Darbas pristatant Japoniją ir jos kultūrą Lietuvos žmonėms buvo išties labai įdomus ir dinamiškas. Teko pačiai susipažinti su daugybe įdomių žmonių, o su tuometine Japonijos ambasadore Miyoko Akashi netgi aplankyti Kristinos gimtąjį Vilkaviškį.
Turime panašumų
Dirbdama Japonijos ambasadoje Kristina suprato, kad nors Lietuva ir Japonija geografiškai yra labai tolimos šalys, lietuviai ir japonai gana panašūs. Tiek lietuviai, tiek japonai yra drovūs, atvirai nedemonstruojantys savo jausmų, svetingi. Kaip ir lietuviai, japonai svečią sutinka su vaišėmis, stengiasi juo pasirūpinti. Pavyzdžiui, per japoniškos arbatos gėrimo ceremoniją šeimininkė svečio garbei parenka gėles, kakejiku (kaligrafijos ritinėlį). Ruošdama arbatą ji specialiai susikoncentruoja, kad gėrimas būtų nepriekaištingas ir suteiktų svečiui kuo daugiau gerų emocijų.
Japonai myli gamtą. Pavasarį sakurų stebėjimas (hanami) tampa visaliaudine pramoga. Kai žydi sakuros, japonai masiškai traukia po jomis iškylauti ir džiaugtis nepaprastu grožiu, mat jis trunka vos keletą dienų.
Kristinai malonu, kad Lietuvoje Japoniją pamilsta vis daugiau žmonių, lietuviai perima tradiciją mėgautis pavasarį pražystančiomis sakuromis.
Atgaivino „kipšiuką“
Nors K. Simonaitytė dirbdama Japonijos ambasadoje primiršo planuotas magistrantūros studijas ir viduje krebždantis „kipšiukas“ kuriam laikui buvo nurimęs, 2013 metais pasitaikė proga vėl nuvykti į Japoniją. Tąkart Kristina keliavo į japoniškas vestuves, patyrė daug neišdildomų įspūdžių ir iš naujo „atgaivino“ Japoniją savo širdyje.
– Po tos kelionės vėl viskas apsivertė, – prisipažino K. Simonaitytė. – „Kipšas“ mano viduje pradėjo smarkiai baladotis ir reikšti norą sugrįžti į Japoniją.
Pateikusi paraišką Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų (Monbukagakusho: MEXT) skiriamai stipendijai podiplominėms studijoms Japonijos universitetuose, Kristina gavo teigiamą atsakymą ir balandį išvyko atgal į Japoniją. Dabar vilkaviškietė ruošiasi magistro studijoms tame pačiame Tsukubos universitete. Pagal japonišką sistemą ji šiuo metu laikoma „tyrėja“ (researcher) – ruošiasi stojamiesiems egzaminams į magistro studijas ir tikisi nuo kitų metų balandžio tapti pilnateise studente magistrante. Tyrimui mergina pasirinko temą apie moksleivių problemas Japonijos mokyklose. Šiuo metu ji lanko įvairias paskaitas.
Beje, Kristina pastebėjo, kad magistro studijoms besiruošiantys japonų studentai nebemiega per užsiėmimus. Tenka daug mokytis, ruoštis atsiskaitymams, pristatymams ir kt.
Kviestų studijuoti
Kristina tikisi, kad ir magistro studijos jos nenuvils, nes Japonija – egzotiška, įdomi ir labai patraukli šalis, su kuria vilkaviškietės gyvenimas susijęs jau visą dešimtmetį.
– Dėl savo pasirinkimo tikrai nesigailiu, – teigė K. Simonaitytė. – Nors būna dienų, kai atrodo, kad verčiau jau būčiau pasukusi kitu keliu ir gyvenčiau paprasčiau, bet nelabai įsivaizduoju, kur kitur šiuo metu norėčiau būti. Japonologiją baigusiems jaunuoliams Lietuvoje rasti darbą nėra lengva – per maža rinka. Bet turint viziją ir norą viskas įmanoma.
Gyvenimo kelią besirenkantiems abiturientams Kristina siūlytų išbandyti studijas Japonijoje. Ši šalis užsienio studentus priima geranoriškai, skiria stipendijas. Anot vilkaviškietės, Japonija gali labai daug pasiūlyti, tereikia tik norėti ir mokėti tai pasiimti.
Jau prieš dešimtmetį savo gyvenimą su Japonija susiejusi vilkaviškietė nesitikėjo, kad ši šalis ją taip „įsuks“. Palikusi puikų darbą Lietuvoje mergina vėl kuriam laikui apsistojo egzotiškoje Azijoje. |
Vilkaviškietė Kristina Simonaitytė dabar prisimena, kad dar 10-oje „Aušros“ gimnazijos klasėje svarstė, jog tikrai nenorėtų studijuoti teisės, vadybos ar medicinos, apie kurias svajojo daugelis to meto jaunuolių. Ji norėjo įdomesnių, netradicinių studijų ir specialybės. Kaip tik tuo metu istorijos pamokai teko rašyti rašinį apie Japonijos kultūrą, tad reikėjo susirasti informacijos ir artimiau susipažinti su šia Azijos valstybe. Kristinai Japonija pasirodė labai tolima, egzotiška šalis, kuri traukė tarsi magnetas. Tad gavusi atestatą nutarė studijuoti japonologiją Vilniaus universiteto Orientalistikos centre.
Kristina neslepia, kad iš pradžių studijos nemaloniai nustebino – reikėjo nežmoniškai daug mokytis. Kalba buvo visiškai svetima ir nepažįstama, gramatika sunki. Japonai naudoja dvi skirtingas skiemenines abėcėles: hiragana ir katakana. Jų rašto sistema susideda iš trijų dalių: dviejų japoniškų abėcėlių bei hieroglifų.
Tad nenuostabu, kad jau po pirmojo kurso „nubyrėjo“ trečdalis ir taip mažos japonologų grupės studentų. O antrajame kurse prisidėjus dar ir kinų kalbos studijoms Kristinai mokslams tekdavo aukoti kone visą dieną.
Gerai besimokiusi Kristina nuo pat antrojo kurso siekė bent kuriam laikui išvykti į Japoniją, nes norėjo universitete įgytas kalbos ir kultūros žinias pritaikyti praktikoje, tobulinti kalbinius gebėjimus. Vien išmokta vadovėlinė kalba merginos netenkino.
Nors išvykti pagal universitetų mainų programas buvo realiai įmanoma, pragyvenimas Japonijoje – itin brangus. Neįrodęs, kad turi pakankamai lėšų pragyventi, į šalį įleistas nebūsi. Tad vienintelė galimybė buvo laimėti stipendiją studijoms viename iš Japonijos universitetų. Nors tais metais antrakursė pasirodė geriausiai iš visų laimę mėginusių kurso draugų, į egzotišką kraštą išskristi jai nepavyko. Tačiau po metų K. Simonaitytė gavo Tsukubos universiteto kvietimą ir išvyko studijuoti į Japoniją su privataus šios šalies fondo skirta stipendija.
Tsukubos universitetas – valstybinis ir vienas geriausių Japonijos universitetų, įsikūrusių apie 60 km nuo šalies sostinės Tokijo. Nors Kristina sako, kad japonologiją studijuojantys studentai atvykę į šią šalį patiria visai kitokių įspūdžių nei turistai, mat turi labai daug išankstinių žinių, tačiau pirmosios patirtys ilgam įsirėžė vilkaviškietės atmintyje.
Mergina prisimena, kaip pačioje rugpjūčio pabaigoje atvykusi į Naritos oro uostą ir išėjusi į lauką tarsi pateko į visai kitą pasaulį – buvo nežmoniškai karšta, drėgna, stebino ausyse zvimbiantis iki tol negirdėtas garsas. Jis, rodos, niekada nenutildavo. Tik po kelių dienų Kristina suvokė, kad tai Japonijos vasaros garsas, kurį sukelia čirpiančios cikados.
Nors iš savo dėstytojų bei kolegų pasakojimų apie Japoniją Kristina buvo girdėjusi įvairiausių dalykų ir daug ką puikiai žinojo, teko pripažinti, kad viskas kitaip atrodo, kai tai patiri savo kailiu. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti japonų mandagumą ir taisyklių laikymąsi.
Japonai visada padėkos, atsiprašys, jei užgavo ar užmynė ant kojos autobuse. Pardavėjų paslaugumas taip pat sunkiai įsivaizduojamas. Viešuoju transportu besinaudojantys lietuviai sutrinka, kai pamato, kad Japonijoje į autobusus ar traukinius niekas nesibrauna, nesistumdo. Visi tvarkingai rikiuojasi ir laukia. Jei Japonijoje pametei piniginę, būk ramus – radusysis ją pristatys į policiją su visais dokumentais bei pinigais.
Europiečius stebina ir nuolatinis japonų lankstymasis – jie nusilenkia visur ir visada. Susitikę žmogų japonai ne spaudžia ranką, o pasisveikindami nusilenkia. Tą patį daro dėkodami ar atsisveikindami. Kristinai ir dabar įdomu stebėti, kai, pavyzdžiui, grupė japonų prieš išlipdami iš traukinio atsisveikina.
– Niekad neskaičiavau, po kelis kartus kiekvienas jų nusilenkia, bet tikrai ne po vieną ar du, – pasakojo prie japonų tradicijų jau įpratusi vilkaviškietė. – Tiesa, iš mūsų jie net nesitiki, kad gebėsime taisyklingai nusilenkti.
Pirmą kartą Japonijoje viešėjusią lietuvę nustebino, kad šioje technologijų šalyje naujovės puikiai derinamos su tradicijomis. Nors Tokijas – technologijų miestas, tarp didžiųjų dangoraižių pamatysi jaukiai įsispraudusias šventyklėles.
Tačiau nuvykusi į Tsukubos universiteto bendrabutį lietuvė patyrė lengvą šoką. Išsivysčiusioje šalyje ji pasijuto tarsi 1970–1980-ųjų Lietuvoje. Bendrabutyje nebuvo interneto, dušo, o tokio tualeto, kokį ten išvydo, jau reikėtų paieškoti nebent giliuose kaimuose. Tai buvo tiesiog skylė grindyse.
Tiesa, ne mažiau įspūdžių Kristinai paliko ir šiuolaikiniai Japonijos tualetai, kurių patogumus būtų galima gvildenti tarsi atskirą temą. Mergina teigė, kad užsukusi į tokį tualetą pirmiausia sutrinki, nes pamatai daugybę mygtukų, kurių reikšmės nelabai žinai. Tik išbandžiusi supranti, jog vienu mygtuku galima įsijungti muziką, kad kaimynas gretimoje kabinoje negirdėtų, ką veiki. Kitais mygtukais gali įjungti klozeto pašildymą, paleisti įvairaus stiprumo vandens srovę, kuri nuplaus „sėdimąją“ ir kt.
Vilkaviškietę Japonijoje pakerėjo maistas. Nors nuo vaikystės Kristina buvo nevalgi ir niekada neragaudavo neišbandytų patiekalų, Japonijoje šitas bruožas dingo. Mat maistas šioje šalyje patiektas taip patraukliai, kad jo neįmanoma neragauti. Sakoma, kad Japonijoje maistas ruošiamas ne tik tavo gomuriui, bet ir akims. Todėl japoniška virtuvė netrukus Kristinai tapo mėgstamiausia, o grįžusi į Lietuvą ji labai ilgėjosi japoniško maisto.
Ir tai visai nenuostabu, nes Japonijos virtuvė pasaulyje labai vertinama. 2013 m. UNESCO japonišką virtuvę (washoku) pripažino kaip nematerialųjį pasaulio kultūros paveldą. Kristina pasakojo, kad japoniški patiekalai ruošiami tik iš šviežių, tam sezonui būdingų ingredientų, naudojama labai daug ryžių bei įvairių žuvų bei jūros gėrybių. Kaip lietuviai neįsivaizduoja dienos be duonos, taip japonai – be dubenėlio ryžių.
Japonai valgo lazdelėmis. Anot Kristinos, lietuviai juokauja, kad japonai smulkūs todėl, jog ryžius „žvejoja“ lazdelėmis. Tačiau pati vilkaviškietė įsitikino, kad japoniškus ryžius valgyti lazdelėmis nesudėtinga, nes jie lipnūs. Tačiau valgyti sriubą su pagaliukais – kur kas sudėtingiau. Pirmiausia reikia „išžvejoti“ visus tirščius, o po to skystį išgerti.
Nors per pirmuosius gyvenimo metus Japonijoje Kristina nemažai keliavo, bene pati mieliausia širdžiai vieta liko Kiotas. Japoniški sodai, šventyklos taip pakerėjo ne kartą šiame mieste viešėjusią lietuvę, kad ji ten mielai sugrįžtų dar daug kartų.
Kristina nenusivylė ir įdomiomis studijomis – patobulino ne tik japonų kalbą, bet ir išklausė nemažai paskaitų apie Japonijos kultūrą, visuomenę, ekonomiką ir pan. Tačiau ir čia patyrė nemažai kultūrinių skirtumų. Merginai buvo nesuvokiama, kodėl japonai studentai per paskaitas nuolat miega.
– Tokių dalykų Lietuvoje nebuvau mačiusi, o ir dėstytojai, esu tikra, to netoleruotų, – stebėjosi vilkaviškietė. – Toks jausmas, kad japoniukai į paskaitas ateidavo tik dėl to, kad lankomumas yra privalomas, tačiau per visą paskaitą miegodavo. Niekas nieko nesakydavo, nors pusė auditorijos gražiai sudėjusi galvas ant stalų snaudė.
Vėliau Kristina sužinojo, kad bakalauro studijas japonai dažnai vadina ketverių metų atostogomis. Japonijoje moksleiviai labai intensyviai dirba nuo pat pirmųjų mokyklos metų, mat pagrindinis tikslas – puikiai išlaikyti stojamuosius egzaminus ir patekti į kuo geresnį universitetą. Baigęs aukštai reitinguojamą universitetą absolventas gauna darbą geroje kompanijoje. Todėl lenktynės prasideda praktiškai nuo darželio: kad vaikas patektų į kuo geresnę pradinę mokyklą, po to į žemesniąją vidurinę (junior high school) ir galiausiai į gerą aukštesniąją vidurinę mokyklą (senior high school).
Be pamokų mokykloje, didžioji dalis japonų moksleivių lanko ir vadinamąsias „cram schools“, japoniškai vadinamas „juku“ (lietuviškai išvertus – kalimo mokyklas). Ten vaikai papildomai mokosi mokyklinių dalykų, ruošiasi stojamiesiems egzaminams ir pan. Anot Kristinos, japonų vaikai dvylika metų gyvena stojamųjų egzaminų „karštlige“, tad nenuostabu, jog įstoję į svajonių universitetą leidžia sau atsipalaiduoti. Baigę studijas jie vėl įsilies į intensyvų ritmą – darbą kompanijoje, kai laiko sau ir savo pomėgiams praktiškai neliks.
Miegojimas, anot Kristinos, yra tarsi japonų nacionalinis bruožas. Atrodytų, kad japonai gali miegoti bet kur. Įlipę į traukinį ar metro jie iškart užmiega. Ir tam nebūtina sėdėti – galima snustelėti tiesiog stovint. Įdomiausia, kad japonai geba miegoti „budėjimo režimu“ – niekada nepraleidžia savo sustojimo ir išlipdami nepalieka daiktų.
Po studijų Japonijoje grįžusiai į Lietuvą K. Simonaitytei buvo belikę išlaikyti kelis egzaminus ir parašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Tuo pat metu mergina įsidarbino Lietuvoje veikusioje japoniško kapitalo kompiuterinių žaidimų kompanijoje ir joje dirbo dvejus metus. Tačiau susiklostė taip, kad Japonijos ambasadai Lietuvoje prireikė asistentės kultūros reikalams.
Kristina neslėpė, kad darbas Japonijos ambasadoje buvo visų jos kurso draugų svajonė. Vilkaviškietės svajonei buvo lemta išsipildyti – nuo 2010 metų gruodžio iki pat šių metų kovo pabaigos K. Simonaitytė dirbo Japonijos ambasados Kultūros ir informacijos skyriuje. Vilkaviškietė sakė čia įgijusi neįkainojamos patirties. Darbas pristatant Japoniją ir jos kultūrą Lietuvos žmonėms buvo išties labai įdomus ir dinamiškas. Teko pačiai susipažinti su daugybe įdomių žmonių, o su tuometine Japonijos ambasadore Miyoko Akashi netgi aplankyti Kristinos gimtąjį Vilkaviškį.
Dirbdama Japonijos ambasadoje Kristina suprato, kad nors Lietuva ir Japonija geografiškai yra labai tolimos šalys, lietuviai ir japonai gana panašūs. Tiek lietuviai, tiek japonai yra drovūs, atvirai nedemonstruojantys savo jausmų, svetingi. Kaip ir lietuviai, japonai svečią sutinka su vaišėmis, stengiasi juo pasirūpinti. Pavyzdžiui, per japoniškos arbatos gėrimo ceremoniją šeimininkė svečio garbei parenka gėles, kakejiku (kaligrafijos ritinėlį). Ruošdama arbatą ji specialiai susikoncentruoja, kad gėrimas būtų nepriekaištingas ir suteiktų svečiui kuo daugiau gerų emocijų.
Japonai myli gamtą. Pavasarį sakurų stebėjimas (hanami) tampa visaliaudine pramoga. Kai žydi sakuros, japonai masiškai traukia po jomis iškylauti ir džiaugtis nepaprastu grožiu, mat jis trunka vos keletą dienų.
Kristinai malonu, kad Lietuvoje Japoniją pamilsta vis daugiau žmonių, lietuviai perima tradiciją mėgautis pavasarį pražystančiomis sakuromis.
Nors K. Simonaitytė dirbdama Japonijos ambasadoje primiršo planuotas magistrantūros studijas ir viduje krebždantis „kipšiukas“ kuriam laikui buvo nurimęs, 2013 metais pasitaikė proga vėl nuvykti į Japoniją. Tąkart Kristina keliavo į japoniškas vestuves, patyrė daug neišdildomų įspūdžių ir iš naujo „atgaivino“ Japoniją savo širdyje.
– Po tos kelionės vėl viskas apsivertė, – prisipažino K. Simonaitytė. – „Kipšas“ mano viduje pradėjo smarkiai baladotis ir reikšti norą sugrįžti į Japoniją.
Pateikusi paraišką Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų (Monbukagakusho: MEXT) skiriamai stipendijai podiplominėms studijoms Japonijos universitetuose, Kristina gavo teigiamą atsakymą ir balandį išvyko atgal į Japoniją. Dabar vilkaviškietė ruošiasi magistro studijoms tame pačiame Tsukubos universitete. Pagal japonišką sistemą ji šiuo metu laikoma „tyrėja“ (researcher) – ruošiasi stojamiesiems egzaminams į magistro studijas ir tikisi nuo kitų metų balandžio tapti pilnateise studente magistrante. Tyrimui mergina pasirinko temą apie moksleivių problemas Japonijos mokyklose. Šiuo metu ji lanko įvairias paskaitas.
Beje, Kristina pastebėjo, kad magistro studijoms besiruošiantys japonų studentai nebemiega per užsiėmimus. Tenka daug mokytis, ruoštis atsiskaitymams, pristatymams ir kt.
Kristina tikisi, kad ir magistro studijos jos nenuvils, nes Japonija – egzotiška, įdomi ir labai patraukli šalis, su kuria vilkaviškietės gyvenimas susijęs jau visą dešimtmetį.
– Dėl savo pasirinkimo tikrai nesigailiu, – teigė K. Simonaitytė. – Nors būna dienų, kai atrodo, kad verčiau jau būčiau pasukusi kitu keliu ir gyvenčiau paprasčiau, bet nelabai įsivaizduoju, kur kitur šiuo metu norėčiau būti. Japonologiją baigusiems jaunuoliams Lietuvoje rasti darbą nėra lengva – per maža rinka. Bet turint viziją ir norą viskas įmanoma.
Gyvenimo kelią besirenkantiems abiturientams Kristina siūlytų išbandyti studijas Japonijoje. Ši šalis užsienio studentus priima geranoriškai, skiria stipendijas. Anot vilkaviškietės, Japonija gali labai daug pasiūlyti, tereikia tik norėti ir mokėti tai pasiimti.
Galerija: Japonija
Publikuota: 2015-07-08 16:29:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|