Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Nuomonės

---

Artėjant rugsėjo 1-ajai ne tik moksleiviai, bet ir Vyriausybė turi paieškoti naujo sąsiuvinuko, kad iš naujo susižymėtų svarbiausius darbus švietimo srityje. Treji A. Butkevičiaus Vyriausybės kadencijos metai prabėgo trypčiojant vietoje ir be esmingesnių sprendimų, nors ne vienoje srityje problemos aiškiai sufleravo būtinybę veikti.

Jei atvirai, nesitikiu, kad likę metai taps netikėtu proveržiu, bet pabandykime bent iš naujo būtinus darbus susirašyti:

1. Ikimokyklinis ugdymas: turime skatinti ugdymo įvairovę ir didinti darželių prieinamumą, padidinant ikimokyklinio ugdymo krepšelį nuo finansuojamų 4 iki 8 valandų per dieną. Tai reiškia, kad neliks vaikų, nepatenkančių į darželius, ikimokyklinės įstaigos taps savarankiškesnės tvarkydamos savo finansus, o auklėtojai turės stabilias pajamas. Šie pokyčiai ženklių lėšų nepareikalautų, nes finansai būtų perkelti iš savivaldybių savarankiškų asignavimų į valstybės tikslinę dotaciją.

2. Neformalus ugdymas: numatyti reikiamas lėšas neformalaus ugdymo krepšeliui, t.y. moksleivių būreliams 2016 metams. Toks finansavimo modelis, liberalų pasiūlytas ir priimtas Seime, jau pradės veikti nuo šių metų spalio 1 dienos ir leis į įvairias prasmingas veiklas įsitraukti bent pusei visų mokyklinio amžiaus vaikų. 15 eurų kiekvieno moksleivio būreliui po pamokų leis jiems konstruoti robotus, mokytis fechtavimosi ar žaisti krepšinį. Kiekvienas spręs pats, o tėvams bus lengviau suteikti savo vaikams pasirinkimo laisvę. Žinoma, atsiradus ženklesnėms valstybės lėšoms, dalyvaujančių vaikų skaičius galėtų būti dar didesnis.

3. Bendrasis ugdymas: diegti esminius pokyčius rengiant mokytojus, kurie sustiprintų mokytojų kvalifikaciją, keltų jų profesijos prestižą ir didintų gabiausių studentų susidomėjimą mokytojo profesija. Lietuvos edukologijos universitetas turi atrasti savo tolesnį pašaukimą kaip dalį stipresnio universitetinio darinio, kuriame būtų sutelktas stipriausias būsimus mokytojus ruošiantis potencialas.

Šie siūlymai nėra ideologiškai angažuoti, būtinybę judėti į priekį pripažįsta ne tik profesionalai, bet ir plačioji visuomenė, tad reikia tik stipraus atsakomybės jausmo ir ryžto priimti sprendimus. Nes nepadaryti sprendimai šiandien reiškia ir prarastą laiką, ir neišnaudotas galimybes.

4. Profesinis mokymas: nuosekliai tęsti sustojusią profesinio mokymo įstaigų tinklo pertvarką, nedideles mokyklas prijungiant prie stipresnių miestuose veikiančių profesinių mokyklų, kartu į jų valdymą dalininkais įtraukiant darbdavių organizacijas. Deramas žingsnis, padėsiantis judėti šia linkme, galėtų būti „mirusių sielų“ profesinėse mokyklose išgaudymas.

5. Aukštasis mokslas: inicijuoti sprendimus aukštųjų mokyklų jungimuisi. 3 metus žadėtas naujas Mokslo ir studijų įstatymas jokio ženklesnio postūmio nesuteiks. Įstatymu siūlomos sutartys su aukštosiomis mokyklomis yra tik politinis apynasris, kuris, deja, suteiktų manipuliavimo teisę politikams dalinant finansavimą aukštosioms mokykloms. Atskiroms sudėtingoje būklėje esančioms aukštosioms reikia ne sutarčių su valstybe, o principinių sprendimų dėl sujungimo su stipresnėmis. Ką ši Vyriausybė gali padaryti, tai aukštosioms mokykloms pasiūlyti finansinį paramos paketą, kuris paskatintų jungtis ir minimizuotų galimas neigiamas pasekmes. Patirtis jau sukaupta. Taip buvo susijungiant Kauno medicinos universitetui ir Veterinarijos akademijai ar apjungiant mokslo institutus.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---