„Santaka“ / Pabėgėlių krizė: padėkime sau ir padėsime visam pasauliui / Nuomonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Perka naudotas skardos lankstymo stakles (gali būti iškomplektuotos). Tel. 8 635 46 640.
Galioja iki: 2024-02-23 10:26:21

Parduoda javų kombainą INTERNATIONAL-431 (pjaunamoji 3,6 m, 6 cilindrų variklis, pilnai veikiantis). Perka šieno ir šienainio ritinius. Tel. 8 631 87 876.
Galioja iki: 2024-03-01 11:26:25

Parduoda naują nedidelį savos gamybos šildymo katilą-viryklę (tinka jungti per mašinsuolį, 700 Eur), naują pripučiamą 3,1 m valtį (650 Eur). Atlieka lengvųjų automobilių kėbulo suvirinimo darbus, dengia kėbulą antikorozine danga. Tel. 8 614 21 817.
Galioja iki: 2024-03-01 11:31:28



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Nuomonės

Dalinkitės:  



Pabėgėlių krizė: padėkime sau ir padėsime visam pasauliui

Ramūnas KARBAUSKIS


„Aš savo versle niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui“, – sako verslininkas, kultūros mecenatas, politikas Ramūnas KARBAUSKIS.

Į Europą plūstantys pabėgėliai tapo svarbiausia viešų diskusijų tema. Lietuvos visuomenė su dideliu nerimu stebi pranešimus apie imigrantų skaičius, kuriuos mūsų valstybė turės priimti. Ir tie skaičiai didėja geometrine progresija.

Susidariusia įtampa puola pasinaudoti politikai. Vieni dalijasi nuotraukomis, kuriomis praneša, jog jų namai atviri pabėgėliams, kiti rodo didelį solidarumą, nes jų asmeninės gerovės tai nepalies, treti mušasi į krūtines, jog nesutinka su privalomomis imigrantų kvotomis. Visame tame beprasmių pareiškimų fone nesigirdi nei žodžio apie milijoną Lietuvos piliečių, kurie tapo (priverstiniais) ekonominiais emigrantais.

Prieš kelis mėnesius pasirašiau partijų susitarimą, jog reikia dėti pastangas savo tautiečius susigrąžinti atgal į tėvynę. Kiek suprantu, ši aktualiausia Lietuvos problema mūsų politikų nebejaudina, nes atsirado nauja tema savireklamai. Man atrodo, jog šiose aplinkybėse Lietuva gali ir turi pareikšti, jog sprendžiant imigrantų krizę Europoje, daugiausia, kuo galime prisidėti – tai susigrąžinti šimtus tūkstančių emigravusių lietuvių, taip atlaisvinant vietos pabėgėliams Vakarų Europoje. Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą. Tik tam neužtenka plakatų su lozungais. Tam reikia aiškios valstybinės programos, kurią paremtų verslas, bankinis sektorius. Reikia lengvatinių kreditų su valstybės garantija būsto įsigijimui, lengvatinių kreditų verslo pradžiai. Būtina lietuvių kalbos nemokančių vaikų, kilusių iš lietuvių šeimų (!), integravimo į vaikų darželius, mokyklas programa. Turime suvokti, jog dažnai lietuvių emigrantų šeimai vaikų integracija į lietuvišką švietimo sistemą yra ne ką mažiau kebli nei pabėgėliams iš Sirijos. Lietuva nepadarė nieko, kad mūsų tautiečiai pradėtų grįžti į tėvynę, o ne masiškai iš jos bėgtų.


Dar liūdniau nuteikia ciniški verslo organizacijų vadovų pareiškimai, jog imigrantai mums reikalingi kaip oras. Jie nešneka apie galimybes į kuriamas darbo vietas pasikviesti tautiečius, dėl ekonominių nepriteklių išvykusius į kitas šalis. Juos domina tik pigi darbo jėga, kuri verslui kraus milžiniškus pelnus. Aš savo versle niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui. Taip, lietuvio nepriversi dirbti už grašius, jam reiks socialinių garantijų ir t.t. Bet, koks tai verslas, kuriame nebėra patriotizmo, rūpesčio savo valstybe, jos piliečiais? O tiems, vergų ieškantiems verslininkams, siūlau fabrikus statyti kur nors Graikijos salose, kur atplaukia laivai su imigrantais. Tik abejoju ar tie žmonės atplaukia vergauti. Europos komisarų vietoje, aš šiandien užsiimčiau ne pabėgėlių kvotų dalinimu ES šalims, o įrodinėčiau, kad pabėgėlių krizę spręsti reikia pirmiausia sprendžiant vidinės migracijos problemas, tai yra susigražinant savo tautiečius į savo valstybes. Įsivaizduokite, kad ekonominiai „pabėgėliai“ iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos gautų orų pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms savo gimtosiose šalyse. Įsivaizduokite, kad Europos Komisija dėtų tokias pačias pastangas integruoti juos į gimtųjų šalių darbo rinką, švietimo sistemą, kaip šiuo metu dedamos pastangos integruojant karo pabėgėlius ir investuojant į tai dešimtis milijardų eurų. Tuomet darbo jėgos stokojančiose Vakarų Europos valstybėse atsirastų šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, laisvų darbo vietų karo pabėgėliams iš musulmoniškų šalių. Be to, tose valstybėse dėl to nebūtų kultūrinio šoko, kadangi Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse jau dabar gyvena gausios musulmonų bendruomenės. Tačiau realybė yra tokia, kad Europos Sąjunga nėra tokia solidari ir tokia dosni savo pačios piliečiams, kaip solidariai ir dosniai priima svetimus.


Kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų? Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kada šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?

Aš, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, suprantu, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Juk net mūsų prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus - visi buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. T ačiau abejoju, ar rasime tinkamus sprendimus, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.

Pabėgėlių krizė Europoje dar labiau aktualizavo dvigubos pilietybės įteisinimo būtinybę Lietuvos piliečiams, gavusiems kitų šalių pilietybę, ar turintiems lietuvišką kilmę. Visiškai akivaizdu, jog po pabėgėlių kvotų, bus pareikalauta suteikti pilietybę naujai atvykusiems. Kaip tada reikės pažiūrėti į akis lietuviams, kuriems ta pilietybė buvo atimta ar iki šiol nesuteikta? Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kada prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams. Matomai, politikai, kaip ir pigios darbo jėgos trokštantys verslininkai, skaičiuoja tik galimą naudą. Nenoriu tapti pranašu, bet valstybė, kurioje valdžia nemyli savo tautiečių, niekada nebus miela ir iš svetur atvykusiems.


Kalbama apie pabėgėlių integraciją, bet kas turima galvoje? Integracija, skiriant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pašalpas, valstybės garantuotas darbo vietas su Europos Sąjungos standartus atitinkančiais atlyginimais? Pašalpas dalinti mes sugebėsime, bet dėl darbo vietų ir atlyginimų kyla abejonių. Tada iš politikų pasigirsta ciniški pareiškimai, jog galime priiminėti, kiek tik reikia, vis vien visi išlakstys į turtingesnes. Bet lygiai tokia pat politikų pozicija galioja ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Politikai bjaurisi bet kokiomis Lietuvos žmonių pastangomis burtis į pilietines iniciatyvas. Profsąjungų reikalavimai kelti atlyginimus sulaukia prorusiškumo epitetų, o protestai, parašų rinkimai - baudžiamųjų bylų jų organizatoriams.

Lietuvos piliečiai baigia visiškai nusivilti valdžia, tą nusivylimą jau reikšdami ir valstybei. Aš niekada nenusivilsiu savo tauta ir valstybe, nes valdžia, abejinga savo šalies piliečiams, atsidurs istorijos šiukšlyne ir jos vietoje atsiras tokia, kuriai rūpės tėvynė. Jei tai neatsitiks artimiausiu metu, tai atsitiks užaugus mūsų vaikams ir anūkams. Pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą, mažėjantį atotrūkį Lietuvos žmonėms. Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui...



Publikuota: 2015-09-23 10:40:32

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Atnaujinta viešoji biblioteka – šviesi, jauki ir moderni
* Situacija Vilkaviškio rajone įvertinta kaip viena prasčiausių
* Istoriniai „Bruklino“ medaliai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar savo parašu paremsite kandidatus Prezidento rinkimuose?
Jau pasirašiau savo iniciatyva.
Jei paprašys asmeniškai – pasirašysiu.
Nesirašysiu nė už vieną.
Dar nenusprendžiau.



Kalbos patarimai

Pieninis ar pieniškas šokoladas?
Kalbos požiūriu taisyklingi abu variantai. Priesagos -iškas būdvardis vartojamas nusakant daikto požymį. Jis paprastai vartojamas šnekoje, laisvuosiuose stiliuose: pieniškas šokoladas, pieniškas valgis, pieniški ledai, pieniška sriuba.
Sudarant terminus, kai reikia pabrėžti rūšį, vartojamas priesagos -inis būdvardis: pieninis šokoladas, grietininis šokoladas, riešutinis šokoladas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai