Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-01-11 16:12

---

V. Kudirka Varšuvoje 1882 m. (nuotraukos originalas saugomas Krašto muziejaus fonduose).

Gruodžio 31-ąją sukako 157-eri metai, kai gimė vienas iškiliausių lietuvių tautinio atgimimo šauklių dr. V. Kudirka. „Tautinės giesmės“ autoriaus asmenybę, jo kūrybinį palikimą yra išnagrinėję žymiausi Lietuvos literatai, istorikai. Tačiau vieną mažą paslaptį pabandžiau atskleisti Nemenčinėje, kur dar ir dabar gyvena moteris, pažinojusi V. Kudirkos studijų laikais Varšuvoje mylėtą jauną merginą Ameliją Artichovič.

Meilės romanas Varšuvoje

Prof. J. Lebionka, ėjęs dr. V. Kudirkos gyvenimo keliais, dar 1960 metais lankėsi Nemenčinėje ir surado moterį, kuri pažinojo jo Varšuvos laikų meilę. Studijuodamas Lenkijoje, V. Kudirka nuomojosi butą Varšuvoje, Ponų g. 24, pas Artichovičius. Šeimininkų dukra Amelija tuo metu mokėsi gimnazijoje, bet V. Kudirkai baigus studijas jau buvo subrendusi gražuolė. Tik Amelijos tėvų pasipriešinimas lenkaitės ir lietuvio santuokai abu įsimylėjėlius atskyrė amžiams. Amelija ištekėjo, bet visą gyvenimą slapčiausioje vietoje laikė V. Kudirkos nuotrauką ir jai skirtos kūrybos pluoštelį.

Po Antrojo pasaulinio karo Amelija apsigyveno Nemenčinėje, ten mokytojavo ir 1950 m. mirė Antavilių senelių namuose.



Kelionė į Nemenčinę

Istorinės paieškos nuvedė į Vilnių, kur pavyko apklausti tris moteris, prisimenančias Ameliją.

Mokytojaudama Nemenčinėje Amelija gyveno lenkės Marijos Černis šeimoje. Jų namelis stovėjęs miestelio centre. Nuvykau į Nemenčinę, tikėdamasis ką nors sužinoti apie paslaptingąją Ameliją. Seniūnijoje man patarė užsukti į Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnaziją. Mokykla pavadinta garsaus 1831 m. sukilimo vado garbei. Tai jo dalinyje kovos kelią pradėjo garsioji sukilėlių kapitonė Emilija Pliaterytė.

Gimnazijos muziejaus vedėja Irena Karpavičienė, vartydama mokyklos istorijos metraščio puslapius, tarstelėjo, jog galbūt Ameliją prisimins mokytoja pensininkė Violeta Taranovskaja, buvusi Amelijos mokinė.

Po neilgų paieškų Kranto gatvėje suradau ieškomą butą. Duris atvėrusi garbaus amžiaus buvusi rusų kalbos mokytoja prisiminė, kad pokaryje jos mokytoja iš tiesų yra buvusi mano ieškomoji Amelija Artichovič. Senolės atmintyje išlikęs tik valingas Amelijos būdas.

Namelio, kuriame gyveno Amelija, nebelikę. Buvusių šeimininkų dukra Katažina Černis-Gaidamovič, šiuo metu vilnietė, tik patvirtino tą faktą, kad Amelijos šeima tikrai ten gyveno. Tuomet buvusi dar mokinukė, pašnekovė prisiminė, jog Amelija, gyvendama M. Černis namuose, mėgdavo bendrauti su mergaitėmis – šeimininkų dukromis Danute, Barbara ir Katažina. Ją netgi parengė mokyklai. Moteris pasakojo, kad Amelija mėgo praustis šaltu vandeniu, buvo labai pamaldi, dažnai prisimindavo išvykusį į užsienį savo sūnelį. Gali būti dar išlikę keletas Amelijos draugų rašytų laiškų, kurių ponia Katažina pažadėjo paieškoti šeimos archyve.

Kelias nuvedė į Antavilius

Mano minėtas profesorius J. Lebionka, rašydamas apie savo apsilankymą Antavilių pensionate, mini, jog čia dar suradęs vieną globotinę, gyvenusią su Amelija. Po šios mirties likę asmeniniai daiktai buvo sudeginti. Kambarėlio, kuriame abi gyveno, draugei Amelija esą rodžiusi V. Kudirkos fotografiją ir išsitariusi, kad Vikentijų (V. Kudirką) mylėjusi visą gyvenimą.

Su viltimi surasti kokį nors Amelijos laikus menantį dokumentą užsukau į švytintį po rekonstrukcijos Antavilių pensionatą. Senus laikus primena tik pokaryje pastatyta „Mergaitės su ąsočiu“ skulptūra. Dokumentų iš to laikotarpio neišlikę, asmens bylos saugomos tik nuo 1970 metų.

Ilgai vaikščiojau po Antavilių kaimo kapinaites, ten, kur po nežinomo kapo velėna ilsisi galbūt pati tyriausia dr. V. Kudirkos meilė – Amelija.



Netikėtas prisiminimas

Antaviliuose suradau kai ką kita. Dar vaikystėje pažinojau vieną to metu įžymybę. Tai buvo nuo Gižų krašto, iš Rūdos kaimo, kilęs Lietuvos komunistų partijos I suvažiavimo delegatas Pranas Botyrius. Tuomet man įstrigo kaimiečių pasišaipymas, išsakytas P. Botyriui lankantis tėviškėje, Rūdos kaime, mano tėvų sodyboje. Esą, kovojai už gerą gyvenimą, o senatvę sutinki ubagyne. Tai buvo apie 1955 metus.

Antavilių pensionato darbuotoja man surado 1953 metais atvykusiųjų į senelių namus sąrašą su P. Botyriaus pavarde.



Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkas

Galerija: Antavilių kapinės

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---