Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Šiame kambaryje pamokas ruošiantys ir miegantys keturi vaikai į gyvenimą išsineš vaikystėje įgytą supratimą apie namų jaukumą, tvarką ir švarą.

Autorės nuotr.

Aplankyti socialiniuose būstuose gyvenančias Klausučių seniūnijos socialinės rizikos grupės šeimas atsakingus darbuotojus ir žurnalistus pastūmėjo kelios priežastys. Be abejonės, budrumą padidino Kėdainių rajone įvykusi tragedija. Ne paslaptis, kad dalis socialiniuose būstuose gyvenančių šeimų neįgudusios rūpintis kasdiene buitimi, tad pavažinėti po kaimus paskatino ir nusistovėję šalti orai.

Klausučių seniūnijoje socialinį būstą nuomojasi 55 šeimos arba pavieniai asmenys, 7 butai stovi tušti. Šie skaičiai neabejotinai išskiria seniūniją iš kitų kaimiškų vietovių. Seniūnijai tenka rūpintis dviem į vieną mazgą susimezgusiais opiais dalykais: varganais socialiniais būstais ir vaikus juose auginančiomis socialinės rizikos grupės šeimomis.

Norėdami pažiūrėti, kaip sekasi tai daryti, sykiu su Klausučių seniūne Gema Skystimiene ir Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialine darbuotoja Inga Jokubyniene aplankėme kelias socialiniuose būstuose įsikūrusias socialinės rizikos šeimas.

Per šiuos vizitus išryškėjo kelios akis badančios problemos.

Absoliuti dauguma aplankytų socialinių būstų prašyte prašosi remonto. Tam lėšų nuolat trūksta ir Savivaldybės, ir nuomininkų kišenėse. Pastariesiems neretai stinga dar ir supratimo, jog išsinuomotą valdišką turtą ne tik privalu, bet ir verta saugoti, bent minimaliai prižiūrėti visų pirma dėl savo pačių gerovės. Akį ne kartą rėžė negebėjimas, o gal ir paprastas tingėjimas imtis darbų, kad paskui bute būtų šilčiau, švariau, jaukiau.

Geriausią iš aplankytų socialinių būstų pamatėme Augalų kaimo daugiabutyje. Erdviame ir pakankamai tvarkingame trijų kambarių bute nebuvo matyti akis badančio skurdo, didelio nepritekliaus. Tačiau apie jame įkurdintą šeimą iš aplinkinių neišgirdome jokio gero žodžio. Kaimynų skundai tik patvirtino, jog tokius namus įvairių institucijų atstovai turėtų lankyti ir vakarais, ir savaitgaliais, ir per šventes. „Tokį gerą, šiltą ir šviesų butą gavo, bet kad motina gyvent nemoka! Penktadienį čia triukšmas baisus buvo, išgertuvės, šiąnakt vaikai vėl trankėsi, lakstė iki trečios valandos, užmigti nėjo! – prieš metus įsikėlusia viršutinio aukšto kaimyne skundėsi Augalų kaimo daugiabučio gyventoja. – Mes čia visos pensininkės, ligonės, mums reikia ramybės. O kaimynė per naktis su kompanijomis girtuokliauja, jos svečiai bendrą laiptinę šnerkščia! Tarp senų žmonių tokia gyventoja tikrai netinkama, ji čia niekaip neprigyja!“

Absoliuti dauguma aplankytų socialinių būstų prašyte prašosi remonto. Tam lėšų nuolat trūksta ir Savivaldybės, ir nuomininkų kišenėse. Pastariesiems neretai stinga dar ir supratimo, jog išsinuomotą valdišką turtą ne tik privalu, bet ir verta saugoti, bent minimaliai prižiūrėti visų pirma dėl savo pačių gerovės.

Tokiomis sąlygomis, kokias turi minėti nuomininkai, gali pasidžiaugti tikrai ne visos socialinius būstus iš Savivaldybės nuomojančios šeimos. Ne viena gausi šeima su pulku vaikų gyvena labai ankštuose būstuose. Būtų galima karčiai pajuokauti, jog kone visų aplankytų butų skiriamasis ženklas – pledai, dengiantys duris, o kai kur – ir langus, kad bent kiek ilgiau sulaikytų šilumą patalpose. Baugu buvo žiūrėti į visai šalia besikūrenančių krosnių stovinčias lovas, kuriose miegojo mažyliai. Ankštuose kambariuose baldai pastatyti ten, kur šilčiau.

Klausučių seniūnė G. Skystimienė apgailestavo, kad Savivaldybės turto – socialinių būstų – remontui, priežiūrai mūsų rajone skiriama labai mažai lėšų ir pajėgų. Kita vertus, seniūnijos vadovė yra patyrusi, jog kai kurie socialinių būstų gyventojai nevertina dėl jų gerovės padarytų darbų, jau nekalbant apie tai, kad patys sueitų į talką ir savo rankomis pasitvarkytų bendro naudojimo patalpas ar pasidarytų elementarų pačių nuomojamo būsto remontą.

„Šitame name Rumokų kaime yra net septyni socialiniai būstai. Pirmame aukšte pakeitėme langus, laukujes laiptinės duris. Kaip matote, durų jau nėra – išluptos ir dingusios“, – rodydama į žiojinčias kiaurymes kalbėjo G. Skystimienė. Dabar geliantis šaltis iš lauko smelkiasi iki pat butų durų.

Maišą malkų į vidų nešęsis šio namo gyventojas, jaunas vyras ir kelių vaikų tėvas, išdėstė savo poziciją: jis durų nelupo, taigi jų ir nedės. Vyriška ranka nesitiesia nei link vinies, nei link plaktuko – tai kas, kad iki nuomojamo buto pačiam ir vaikams reikia lipti yrančiais laiptais.

Jeigu panašius priekaištus dar bandoma atremti argumentu, jog laiptai – valdiški, to niekaip nepasakysi apie kitos šeimos kieme po sniegu gulinčias taip ir nebaigtas ruošti malkas. Suaugusieji laiku nepasirūpino ne tik kuru – jie praleido progą gerą pavyzdį parodyti savo vaikams.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---