|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Laisvalaikis
Po spektaklio „Kurortinės aistros“ premjeros „Gluosnės“ kolektyvas džiaugėsi žiūrovų dėmesiu.Nuotr. iš kolektyvo albumo Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Kurį laiką mūsų rajone gyvavusios mėgėjų teatro tradicijos buvo gerokai primirštos. Šiam žanrui ilgai atstovavo vienintelis kolektyvas – pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ mėgėjų teatras „Kertė“, kuriam vadovauja Leonarda Gaurylienė. Vėliau teatro užuomazgos pasirodė ir Pilviškiuose, ir Vilkaviškyje. Vilkaviškio kultūros centro mėgėjų teatrą suburti paskatino jau keletą metų vykdomas projektas – mėgėjų teatro vakarai „Po paupio gluosniais“. Pirmąjį premjerinį spektaklį – K. Binkio komediją „Kai atsarga daro gėdą“ – kolektyvas pristatė būtent projekto „Po paupio gluosniais“ žiūrovams. Pernai Vilkaviškio kultūros centro mėgėjų teatras rodė spektaklį „Kurortinės aistros“ pagal A. Griciaus pjesę „Palanga“. Festivalyje kolektyvas pasivadino „Gluosnės“ vardu. Jį pasiūlė kolegė L. Gaurylienė. Kasmet su savo spektakliais teatras aplanko nemažai kaimo bendruomenių, kolektyvų, visuomeninių organizacijų, dalyvauja įvairiuose mėgėjų teatrų renginiuose ir sulaukia žiūrovų simpatijų. Šiuo metu „Gluosnė“ – naujo scenarijaus ieškojimų kelyje. Kolektyvo vadovė Daiva Kasulaitienė sako, kad iki naujo spektaklio gimimo – ilga kelionė. – Nėra lengva surasti pjesę septynioms moterims ir porai vyrų. Todėl mielai dar keletą jų priimtume į mūsų kolektyvą. Kol kas tenka scenarijų „lipdyti“ iš gabalų, „nužudyti“ dalį veikėjų, perdėlioti įvykius ir pritaikyti, kad tiktų mūsų aktoriams. Bijau tos dienos, kai man ims vaidentis pjesių autoriai sakydami: „Daiva, kaip tu išdarkei mūsų kūrinius“, – šmaikštavo vadovė. – Kol kas naujos pjesės, kuri tiktų ir patiktų visiems kolektyvo nariams, neturime. Jos paieškos – bene sunkiausia darbo dalis. Vėliau – jau linksmiau. Susėdus prie stalo skaitomi tekstai, dalijamasi vaidmenimis, aptariami veikėjų charakteriai, piešiamas jų gyvenimas nuo gimimo. Tam, kad aktorius deramai įsijaustų į vaidmenį, jis turi apie savo herojų žinoti viską. Į sceną savo veikėjo paveikslą aktorius „išneša“ tik susikūręs jį savo viduje, o režisierius pagelbsti žengiant pirmuosius žingsnius nuo spektaklio idėjos gimimo gyvenimo link. kartais norisi viską mesti, tiesiog neiti į repeticijas ir turėti vakarus sau, savo šeimai ar kitokiems užsiėmimams, bet teatras vėl atvilioja į savo glėbį. Prieš pradedant repetuoti, laukia dar vienas etapas – aprangos ir scenografijos paieškos. Tuomet kolektyvo nariai pabyra į miesto dėvėtų drabužių parduotuves, naršo močiučių, tetų ir dėdžių podėliuose bei kultūros centro „garderobinėje“. Čia kabo šimtai suknelių, švarkų, kostiumų, sudėtos stirtos perukų, skrybėlių. Tačiau išsirinkti ir pritaikyti ką nors naujai gimstančiam spektakliui – sudėtinga. – Dažniausiai viską daromės patys. Yra mūsų komandoje auksarankė Reda, kuri, jei reikia, patrumpina, paraukia, pakerpa, susiuva mūsų rastus drabužius. Bendromis jėgomis iš draugų, pažįstamų ar artimųjų susiorganizuojame spektakliui reikalingus rekvizitus. Kas pas kažką matė tinkamą spintelę, kas stalelį, kas turi kokį „palivotą viedrą“, kas lempą. Viską atsinešame, taikome, dėstome ir pasiskoliname... iki kito sezono. Paskui daiktus atiduodame ar kaip skruzdėlės išsinešiojame po namus, tad po kažkiek laiko vėl parodyti jau rodytą spektaklį vargiai įmanoma. Į naujo sezono aptarimą susirinkę kolektyvo nariai pasakojo, kad repetuojant būna visko. Kartais nuomonės išsiskiria: jiems atrodo vienaip, vadovei kitaip, bet galų gale prieinama prie vieningos nuomonės. Kartais būna aptarę visai kitokią įvykių eigą, o repetuojant viskas pasisuka kitaip. Ypač daug įdomių minčių, kurios paskui visą sezoną džiugina ir savas, ir žiūrovų širdis, gimsta juokaujant. Tačiau iki to – mėnesiai pasiruošimo ir repeticijų. – Dirbame tol, kol tampa matomas kažkoks progresas, kol veiksmas pradeda „važiuoti“, – pasakojo „Gluosnės“ vadovė. – Būna momentų, kai aktoriui atrodo, kad jis viską daro taip, kaip reikia, ir sunku įrodyti, jog galima kitaip. Tačiau – įmanoma. Mėgėjų teatro aktoriai pasakojo, kad tam atvejui vadovė turi labai gerą frazę: „Stop! Netikiu!“ Tuomet tenka dirbti tol, kol „patiki“ vadovė. – Mes visi – dirbantys žmonės, tad ateiname po darbų, kartais pavargę, kartais suirzę nuo savo kasdieniškų problemų, – pasakojo aktoriai mėgėjai. – Neretai atsinešame savo nuotaikas ir į repeticijas, tad vadovei nėra su mumis labai lengva. Bet viskas išgaruoja, kai pajunti, kad jau tuojau prasidės magija, kai virsti kažkuo kitu ir gyveni ne savo, o kito gyvenimą. Didelis džiaugsmas, kai įvyksta premjera, kai ploja žiūrovai ir vadovė sako, jog viskas buvo „aukštumoje“. Pasak aktorių, nors kartais norisi viską mesti, tiesiog neiti į repeticijas ir turėti vakarus sau, savo šeimai ar kitokiems užsiėmimams, teatras vėl atvilioja į savo glėbį. – Žinom, kad nesame profesionalai, kurie gali sau leisti nepataikauti žiūrovui, bet labai džiaugiamės šiuo savo užsiėmimu, – tvirtino „Gluosnės“ nariai. – Ypač smagu išvažiuoti į kaimus, kur mus sutinka labai šiltai. Smagu kartu keliauti ir į festivalius, pasivaržyti su savo kolegomis, pabendrauti ir pasimokyti vieniems iš kitų.
Galerija: Gluosnės akimirkos
Publikuota: 2016-02-09 10:43:31 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones * „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|