|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-03-07 16:37
|
|
|
Prieš šokant į vandenį. Tiesa, šįkart – be nardymo įrangos.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
Šios dienos vilkaviškietė Jūratė Miliauskienė niekada nepamirš. Po daugybės nardymų Raudonojoje jūroje pagaliau išsipildė jos svajonė susitikti su delfinais.
Iš pradžių – tik paviršiuje
Pažiūrėti Egipto krantus skalaujančios Raudonosios jūros grožybių J. Miliauskienė vyksta jau keliolika metų. Tiesa, moteris ilgai užsiėmė tik paviršiniu nardymu, populiariai vadinamu „snorklinimu“ (angl. snorkel – vandens paviršiuje nardyti skirtas kvėpavimo vamzdelis).
Pirmą kartą Egipte Jūratė apsilankė 2004 metais – ir pasijuto lyg namuose. Tą kartą vilkaviškietė aplankė ir įvairius turistinius objektus: Kairo muziejų, Luksoro šventyklą, piramides. Tada žvilgtelėjo, kas slypi ir Raudonosios jūros vandenyse.
– Kai pirmą kartą užsidėjau nardymo akinius ir įkišau galvą į vandenį, netekau žado. Girdėjau, jog ten gražu, bet kad tiek daug žuvų ir kad viskas taip puikiai matyti, nesitikėjau! O juk buvau tik negiliai įbridusi pasitikrinti, ar nebėga į kaukę vanduo, – prisiminė J. Miliauskienė.
„Smarkiai klydau!“
Raudonoji jūra neturi intakų, dėl to jos vanduo yra ypatingai skaidrus (nėra su upių vandeniu atnešamo dumblo, drumzlių), matomumas – didžiulis, taigi nuostabiomis povandeninio pasaulio spalvomis bei įvairove galima grožėtis ir be sudėtingos nardymo įrangos.
– Plūduriuodama vandens paviršiuje po savimi matydavau nardytojus. Visada norėdavau taip nardyti, bet neprisiruošdavau. Atrodė, jog septynių dienų Egipte mažai: kol instruktoriai apmokys, reikės skristi namo. Ir giluminį nardymą atidėdavau nusprendusi, kad vis tiek matau lygiai tą patį, ką ir tie narai, kad nieko neprarandu... Bet kaip smarkiai aš klydau! Tai supratau, kai pirmą kartą panėriau gilyn į jūrą. Tai buvo prieš trejus metus, paskutinę sausio dieną. Kai esi vandenyje – visai kitas pojūtis. Rifo dugne ir fauna visiškai kitokia, kiti žuvų dydžiai, spalvos. Tu gali liesti, iš arti matyti nuostabiausius povandeninius „alpinariumus“. Kiekvieną kartą panėrus tas grožis užgniaužia gerklę ir sukrečia iki sielos gelmių, – pasakojo Jūratė.
J. Miliauskienė juokiasi, kad anksčiau niekada nesuprato, kaip galima per atostogas keltis anksti. Bet kai pirmą kartą panėrė, jau kitą rytą 7 val. stovėjo prie viešbučio ir laukė, kol jos atvažiuos nuvežti prie laivo.
Gražu, bet pavojinga
– Visada prieš nerdama mintyse pasikartoju, ką reikia daryti, jei vanduo pratekėtų pro kaukę, jei patektų į burną ar nosį, kaip pasitikrinti, kiek balione liko oro ir pan. Bet kai tik įlipu į vandenį, galvoti nebereikia – man viskas pavyksta automatiškai, – pasakojo Jūratė.
Ji puikiai žino, jog vandenyje būtina laikytis taisyklių, kitaip gali sau smarkiai pakenkti.
Su jūros fauna taip pat reikia elgtis atsargiai.
Štai viena gražiausių žuvų J. Miliauskienei – ryškiomis spalvomis išmarginta liūtažuvė. Atsikišę ilgi jos spygliai yra nuodingi ir labai skausmingi, tačiau jei pavojaus nejaučia ir nėra erzinamos, liūtažuvės nėra agresyvios.
Vilkaviškietė žavisi ir akmenžuvėmis. Šie keistos ir įspūdingos išvaizdos padarai yra nuodingiausios žinomos žuvys pasaulyje. Jos ramiai guli ant rifo pagrindo apsimesdamos uolos dalimi ir nereaguoja net provokuojamos. Tačiau ant nuodingų akmenžuvės spyglių basa koja užlipęs žmogus mirtų, jei per dvi valandas negautų priešnuodžių.
Nuostabios Jūratei atrodo ir pavojingosios rajos, krokodilžuvės, aštuonkojai bei visi kiti Raudonosios jūros gyviai, kurių ji jau mačiusi galybę. Net ir murena, į storą gyvatę panaši nuo 1,50 iki 4 metrų ilgio išauganti baugios išvaizdos žuvis plačiais žabtais, – ir ta moteriai atrodo simpatiška.
– Mureną aš netgi glosčiau. Žinoma, ne kiekvienas instruktorius tai leidžia daryti, be to, viskas priklauso nuo to, kokio dydžio yra žuvis, ar ji nenusiteikusi agresyviai ir pan. Įsivaizdavau, kad murenos kūnas yra kietas, kaip ir kitų žuvų. Bet paglosčius įspūdis buvo toks, lyg per celofaną liestum šaltieną ar želę, – vaizdingai pasakojo pašnekovė.
Ir dideli, ir maži
Moteriai benardant yra pasisekę susitikti ir didžiulį vėžlį.
– Jis buvo prieš mane per keletą metrų. Neatlaikiau, paleidau instruktoriaus ranką ir priplaukusi apglėbiau vėžlio šarvą visu kūnu. Čiupinėjau gyvūną nuo šarvo iki pelekų – jis buvo padengtas tarsi riebiu dumblu. Galiausiai vėžlys išskleidė uodegą – parodė nepasitenkinimą, kad prie jo lendu. Tuo metu priplaukė instruktorius ir mane patraukė. Grįžusi į laivą buvau paklausta, ar mačiau, kaip gyvūnas pyko. Tai iš tiesų pavojinga, nes vėžlys aštriomis žandikaulių briaunomis nesunkiai nukąstų žmogaus ranką, – kalbėjo nardytoja.
Jūratei įdomu stebėti ne tik didžiulius jūros gyvius. Ji susižavėjusi pasakojo apie miniatiūrines perregimas krevetes.
– Jos lengvutės ir skaidrios tarsi stiklinės. Jei nori jas pajusti savo oda, turi kyboti vandenyje visiškai sulaikęs kvėpavimą ir nejudėti. Įkišau ranką į koralų vidų ir pajutau, kaip tie padarėliai švelniai kutendami lipa mano delnu. Jausmas nepakartojamas! Dar kartą toje pat vietoje buvau nardyti po mėnesio ir nustebau, jog krevetės per tokį trumpą laiką jau buvo pastebimai ūgtelėjusios, – šypsojosi J. Miliauskienė.
Aštuoni delfinai
Tačiau visi ankstesni nardymai nublanko prieš patį paskutinį nėrimą. Tai buvo šio sausio pabaigoje – nuo pirmojo Jūratės panėrimo buvo praėję lygiai treji metai.
– Beveik kaskart būdama laive jūroje matydavau delfinus, tačiau jie visada nuplaukdavo tolyn. Šįkart visas jų būrys ir vėl plaukiojo aplink laivą. Aš taip norėjau juos pamatyti nardydama, kad net meldžiausi! – pasakojo moteris.
Ir šįkart laivui priplaukus prie rifo delfinai nutolo. Tačiau staiga prie vilkaviškietės priėjo vienas instruktorius ir liepė ruoštis nerti.
– Man dar nebuvo laikas plaukti, tad pagalvojau, kad jis nujaučia, jog gali atplaukti delfinai. Mikliai apsirengiau naro kostiumą, liemenę ir panirome. Liemenė buvo mažoka, po vandeniu į galvą nepatogiai bumbsėjo deguonies balionas. Mačiau, kad instruktorius vis dairosi į vandens paviršių tarsi kažko ieškodamas. Ir staiga... aš pati juos pamačiau! Delfinų buvo tiek daug, ir visi plaukė link manęs. Pirma atplaukė pora: stambus didelis patinas raukšlėta nosimi ir patelė. Jie plaukė gražiai sukdamiesi ratu ir žiūrėjo į mane. Paskui patinas ėmė suktis aplink patelę, bet jie ir toliau mane stebėjo. Iš kitos pusės priplaukė kitas delfinas, matyt, jaunesnis, nes jo nosis buvo lygi, graži. Tada priplaukė dar vienas – tarsi liūdnas ar apsimiegojęs, lyg azijietis siauromis akimis. Iki tol maniau, jog delfinai vienodi. Netiesa – iš viso prie manęs suplaukė aštuoni delfinai, ir visi skirtingi! Vandenyje, įskaitant instruktorius, buvo 7 žmonės. Tuo metu vienas instruktorius iš viršaus pradėjo rodyti, kad žiūrėtume po savimi: po mumis iš koralų buvo išlindusi didžiulė murena. Jos poza buvo kovinė – matyt, žuvį suerzino virš jos kilęs šurmulys. Tačiau murenos niekas nė nepastebėjo, nes visi žiūrėjo į delfinus, – šypsojosi pašnekovė.
Jūratė iš džiaugsmo tiesiog nesitvėrė savyje: ji šokinėjo ir sukosi gelmėje kartu su delfinais, o šie nesiliovė jos stebėti. Gyvūnai buvo priartėję prie moters vos per ištiestos rankos atstumą, o instruktorius saugojo nelabai klusnią nardytoją ir vis tempė žemyn, kad jų neliestų.
– Be abejo, jūra – ne delfinariumas, gyvūnai ten laukiniai ir nepratę bendrauti su žmonėmis. Išgąsdintas tokio dydžio delfinas gali taip mostelėti uodega, jog pasekmes jaustum dar ilgai. Panašiai man ir aiškino kito laivo instruktorius, iš tolo matęs mano entuziastingą bendravimą su delfinais. Aš tik nusijuokiau: jei jau būčiau gavusi, būčiau bent žinojusi nuo ko, – šmaikštavo moteris.
Šventės virš ryklių
Be jūros jau negalinti gyventi Jūratė (o dar ir gimusi po Žuvų ženklu) turi dar vieną neįgyvendintą svajonę. Pernai vilkaviškietė skrido į Egiptą ekstremaliai paminėti savo gimtadienio. Ji buvo girdėjusi, jog yra kompanija profesionalių narų, kurie pamini gimtadienius tam tikrose vietose plaukiodami virš ryklių ir netgi vandenyje gerdami šampaną – pasirodo, įmanoma ir tai.
Šie narai žino vietas, kur ir kokiu metu tai galima daryti, kad nekiltų pavojaus gyvybei.
– Žinoma, šito užsimaniau ir aš. Bet kai nuskridau, Egipte siautė tokie vėjai ir toks didelis bangavimas, jog nebuvo įmanoma išplaukti į jūrą. Gimtadienio rytą iš nevilties net apsiverkiau, nes iki pat paskutinės minutės tikėjausi, kad man pavyks. Tačiau kai nuėjau prie kranto ir pamačiau, kaip bandydamas prisišvartuoti vienas laivas sulaužė prieplauką, mintyse atsiprašiau už savo audringą reakciją. Bet šiemet prieš pat gimtadienį iš jūros gauta dovana – aštuoni delfinai – atpirko viską. Šito tikrai niekada nepamiršiu, – šypsojosi Jūratė.
Šios dienos vilkaviškietė Jūratė Miliauskienė niekada nepamirš. Po daugybės nardymų Raudonojoje jūroje pagaliau išsipildė jos svajonė susitikti su delfinais. |
Pažiūrėti Egipto krantus skalaujančios Raudonosios jūros grožybių J. Miliauskienė vyksta jau keliolika metų. Tiesa, moteris ilgai užsiėmė tik paviršiniu nardymu, populiariai vadinamu „snorklinimu“ (angl. snorkel – vandens paviršiuje nardyti skirtas kvėpavimo vamzdelis).
Pirmą kartą Egipte Jūratė apsilankė 2004 metais – ir pasijuto lyg namuose. Tą kartą vilkaviškietė aplankė ir įvairius turistinius objektus: Kairo muziejų, Luksoro šventyklą, piramides. Tada žvilgtelėjo, kas slypi ir Raudonosios jūros vandenyse.
– Kai pirmą kartą užsidėjau nardymo akinius ir įkišau galvą į vandenį, netekau žado. Girdėjau, jog ten gražu, bet kad tiek daug žuvų ir kad viskas taip puikiai matyti, nesitikėjau! O juk buvau tik negiliai įbridusi pasitikrinti, ar nebėga į kaukę vanduo, – prisiminė J. Miliauskienė.
Raudonoji jūra neturi intakų, dėl to jos vanduo yra ypatingai skaidrus (nėra su upių vandeniu atnešamo dumblo, drumzlių), matomumas – didžiulis, taigi nuostabiomis povandeninio pasaulio spalvomis bei įvairove galima grožėtis ir be sudėtingos nardymo įrangos.
– Plūduriuodama vandens paviršiuje po savimi matydavau nardytojus. Visada norėdavau taip nardyti, bet neprisiruošdavau. Atrodė, jog septynių dienų Egipte mažai: kol instruktoriai apmokys, reikės skristi namo. Ir giluminį nardymą atidėdavau nusprendusi, kad vis tiek matau lygiai tą patį, ką ir tie narai, kad nieko neprarandu... Bet kaip smarkiai aš klydau! Tai supratau, kai pirmą kartą panėriau gilyn į jūrą. Tai buvo prieš trejus metus, paskutinę sausio dieną. Kai esi vandenyje – visai kitas pojūtis. Rifo dugne ir fauna visiškai kitokia, kiti žuvų dydžiai, spalvos. Tu gali liesti, iš arti matyti nuostabiausius povandeninius „alpinariumus“. Kiekvieną kartą panėrus tas grožis užgniaužia gerklę ir sukrečia iki sielos gelmių, – pasakojo Jūratė.
J. Miliauskienė juokiasi, kad anksčiau niekada nesuprato, kaip galima per atostogas keltis anksti. Bet kai pirmą kartą panėrė, jau kitą rytą 7 val. stovėjo prie viešbučio ir laukė, kol jos atvažiuos nuvežti prie laivo.
– Visada prieš nerdama mintyse pasikartoju, ką reikia daryti, jei vanduo pratekėtų pro kaukę, jei patektų į burną ar nosį, kaip pasitikrinti, kiek balione liko oro ir pan. Bet kai tik įlipu į vandenį, galvoti nebereikia – man viskas pavyksta automatiškai, – pasakojo Jūratė.
Ji puikiai žino, jog vandenyje būtina laikytis taisyklių, kitaip gali sau smarkiai pakenkti.
Su jūros fauna taip pat reikia elgtis atsargiai.
Štai viena gražiausių žuvų J. Miliauskienei – ryškiomis spalvomis išmarginta liūtažuvė. Atsikišę ilgi jos spygliai yra nuodingi ir labai skausmingi, tačiau jei pavojaus nejaučia ir nėra erzinamos, liūtažuvės nėra agresyvios.
Vilkaviškietė žavisi ir akmenžuvėmis. Šie keistos ir įspūdingos išvaizdos padarai yra nuodingiausios žinomos žuvys pasaulyje. Jos ramiai guli ant rifo pagrindo apsimesdamos uolos dalimi ir nereaguoja net provokuojamos. Tačiau ant nuodingų akmenžuvės spyglių basa koja užlipęs žmogus mirtų, jei per dvi valandas negautų priešnuodžių.
Nuostabios Jūratei atrodo ir pavojingosios rajos, krokodilžuvės, aštuonkojai bei visi kiti Raudonosios jūros gyviai, kurių ji jau mačiusi galybę. Net ir murena, į storą gyvatę panaši nuo 1,50 iki 4 metrų ilgio išauganti baugios išvaizdos žuvis plačiais žabtais, – ir ta moteriai atrodo simpatiška.
– Mureną aš netgi glosčiau. Žinoma, ne kiekvienas instruktorius tai leidžia daryti, be to, viskas priklauso nuo to, kokio dydžio yra žuvis, ar ji nenusiteikusi agresyviai ir pan. Įsivaizdavau, kad murenos kūnas yra kietas, kaip ir kitų žuvų. Bet paglosčius įspūdis buvo toks, lyg per celofaną liestum šaltieną ar želę, – vaizdingai pasakojo pašnekovė.
Moteriai benardant yra pasisekę susitikti ir didžiulį vėžlį.
– Jis buvo prieš mane per keletą metrų. Neatlaikiau, paleidau instruktoriaus ranką ir priplaukusi apglėbiau vėžlio šarvą visu kūnu. Čiupinėjau gyvūną nuo šarvo iki pelekų – jis buvo padengtas tarsi riebiu dumblu. Galiausiai vėžlys išskleidė uodegą – parodė nepasitenkinimą, kad prie jo lendu. Tuo metu priplaukė instruktorius ir mane patraukė. Grįžusi į laivą buvau paklausta, ar mačiau, kaip gyvūnas pyko. Tai iš tiesų pavojinga, nes vėžlys aštriomis žandikaulių briaunomis nesunkiai nukąstų žmogaus ranką, – kalbėjo nardytoja.
Jūratei įdomu stebėti ne tik didžiulius jūros gyvius. Ji susižavėjusi pasakojo apie miniatiūrines perregimas krevetes.
– Jos lengvutės ir skaidrios tarsi stiklinės. Jei nori jas pajusti savo oda, turi kyboti vandenyje visiškai sulaikęs kvėpavimą ir nejudėti. Įkišau ranką į koralų vidų ir pajutau, kaip tie padarėliai švelniai kutendami lipa mano delnu. Jausmas nepakartojamas! Dar kartą toje pat vietoje buvau nardyti po mėnesio ir nustebau, jog krevetės per tokį trumpą laiką jau buvo pastebimai ūgtelėjusios, – šypsojosi J. Miliauskienė.
Tačiau visi ankstesni nardymai nublanko prieš patį paskutinį nėrimą. Tai buvo šio sausio pabaigoje – nuo pirmojo Jūratės panėrimo buvo praėję lygiai treji metai.
– Beveik kaskart būdama laive jūroje matydavau delfinus, tačiau jie visada nuplaukdavo tolyn. Šįkart visas jų būrys ir vėl plaukiojo aplink laivą. Aš taip norėjau juos pamatyti nardydama, kad net meldžiausi! – pasakojo moteris.
Ir šįkart laivui priplaukus prie rifo delfinai nutolo. Tačiau staiga prie vilkaviškietės priėjo vienas instruktorius ir liepė ruoštis nerti.
– Man dar nebuvo laikas plaukti, tad pagalvojau, kad jis nujaučia, jog gali atplaukti delfinai. Mikliai apsirengiau naro kostiumą, liemenę ir panirome. Liemenė buvo mažoka, po vandeniu į galvą nepatogiai bumbsėjo deguonies balionas. Mačiau, kad instruktorius vis dairosi į vandens paviršių tarsi kažko ieškodamas. Ir staiga... aš pati juos pamačiau! Delfinų buvo tiek daug, ir visi plaukė link manęs. Pirma atplaukė pora: stambus didelis patinas raukšlėta nosimi ir patelė. Jie plaukė gražiai sukdamiesi ratu ir žiūrėjo į mane. Paskui patinas ėmė suktis aplink patelę, bet jie ir toliau mane stebėjo. Iš kitos pusės priplaukė kitas delfinas, matyt, jaunesnis, nes jo nosis buvo lygi, graži. Tada priplaukė dar vienas – tarsi liūdnas ar apsimiegojęs, lyg azijietis siauromis akimis. Iki tol maniau, jog delfinai vienodi. Netiesa – iš viso prie manęs suplaukė aštuoni delfinai, ir visi skirtingi! Vandenyje, įskaitant instruktorius, buvo 7 žmonės. Tuo metu vienas instruktorius iš viršaus pradėjo rodyti, kad žiūrėtume po savimi: po mumis iš koralų buvo išlindusi didžiulė murena. Jos poza buvo kovinė – matyt, žuvį suerzino virš jos kilęs šurmulys. Tačiau murenos niekas nė nepastebėjo, nes visi žiūrėjo į delfinus, – šypsojosi pašnekovė.
Jūratė iš džiaugsmo tiesiog nesitvėrė savyje: ji šokinėjo ir sukosi gelmėje kartu su delfinais, o šie nesiliovė jos stebėti. Gyvūnai buvo priartėję prie moters vos per ištiestos rankos atstumą, o instruktorius saugojo nelabai klusnią nardytoją ir vis tempė žemyn, kad jų neliestų.
– Be abejo, jūra – ne delfinariumas, gyvūnai ten laukiniai ir nepratę bendrauti su žmonėmis. Išgąsdintas tokio dydžio delfinas gali taip mostelėti uodega, jog pasekmes jaustum dar ilgai. Panašiai man ir aiškino kito laivo instruktorius, iš tolo matęs mano entuziastingą bendravimą su delfinais. Aš tik nusijuokiau: jei jau būčiau gavusi, būčiau bent žinojusi nuo ko, – šmaikštavo moteris.
Be jūros jau negalinti gyventi Jūratė (o dar ir gimusi po Žuvų ženklu) turi dar vieną neįgyvendintą svajonę. Pernai vilkaviškietė skrido į Egiptą ekstremaliai paminėti savo gimtadienio. Ji buvo girdėjusi, jog yra kompanija profesionalių narų, kurie pamini gimtadienius tam tikrose vietose plaukiodami virš ryklių ir netgi vandenyje gerdami šampaną – pasirodo, įmanoma ir tai.
Šie narai žino vietas, kur ir kokiu metu tai galima daryti, kad nekiltų pavojaus gyvybei.
– Žinoma, šito užsimaniau ir aš. Bet kai nuskridau, Egipte siautė tokie vėjai ir toks didelis bangavimas, jog nebuvo įmanoma išplaukti į jūrą. Gimtadienio rytą iš nevilties net apsiverkiau, nes iki pat paskutinės minutės tikėjausi, kad man pavyks. Tačiau kai nuėjau prie kranto ir pamačiau, kaip bandydamas prisišvartuoti vienas laivas sulaužė prieplauką, mintyse atsiprašiau už savo audringą reakciją. Bet šiemet prieš pat gimtadienį iš jūros gauta dovana – aštuoni delfinai – atpirko viską. Šito tikrai niekada nepamiršiu, – šypsojosi Jūratė.
Galerija: Nardymas Raudonojoje jūroje
Publikuota: 2016-03-07 16:37:14
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|