|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-03-10 16:39
|
|
|
Birutė Rastauskienė vaikystėje keletą metų gyveno dvaro oficinoje, kurią puošia belvederio bokštas.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Rajono gyventojai džiaugiasi išgražėjusiais Paežerių dvaro rūmais, sutvarkytu parku. Turėdama progą čia užsuka ir Birutė Rastauskienė. Tačiau ją su šia vieta sieja daugiau prisiminimų nei daugumą dvaro svečių, mat kažkada Birutė čia gyveno.
Vaikė vieni ir kiti
– Dabar čia viskas labai gražu. O kai frontas ėjo, aplink dvarą viskas buvo nuniokota, išvažinėta, tvenkiniai maurais apaugę. Priešais oficiną augo daug medžių, bet po karo čia gyvenę žmonės juos pjovė malkoms – juk tais laikais niekas nedraudė taip, kaip dabar, – vaikščiodama po Paežerių dvaro kiemą pasakojo B. Rastauskienė.
Jau 53 metus Alvite gyvenančią moterį likimas į šį dvarą buvo atvedęs dar vaikystėje.
Birutė gimė Kiršuose, vėliau su tėvais išsikėlė į Simanėliškių kaimą. Moteris pamena, kaip būdama septynerių karui užėjus su giminaičiais slėpėsi žeminėje, kurios su būriu vaikų vos nesutrynė vokiečių tanko vikšrai. Prisimena ir tai, kaip vokiečių išginti su tėvais bei tetos šeima sėdo į arkliais traukiamą vežimą ir išvažiavo į Prūsijos pusę.
– Buvome nuvažiavę netoli, iki dabartinio Kaliningrado. Apsistojome pagiry, kažkokiame dideliame name. Čia mus užklupo jau atgal vokiečius vejantys rusai. Visus tame name buvusius vyrus surinko ir paėmė į savo armiją – ne tik mano tėtį, bet ir šešiolikmetį pusbrolį. Vėliau jie abu žuvo fronte, – pasakojo B. Rastauskienė.
Moterims su vaikais buvo liepta vykti namo.
Leido įsikurti oficinoje
Taip aštuonerių Birutė su mama, trylikos metų broliu ir dar pora metų vyresne seserimi vėl atsidūrė Lietuvoje. Į Simanėliškius grįžti nebebuvo kur, nes karo audros ten viską sulygino su žeme. Iš pradžių šeimyna apsistojo pas tėvo seserį. Buvo 1945 metai.
– Mūsų mama ėjo į valsčių prašyti, kad duotų kur įsikurti. Kaip tik tuo metu gavome dokumentus, jog kare žuvo tėtis. Pirmiausia atėjo raštas apie mano tėčio Jono Suprikos žūtį, o tik po to – pavėlavęs tėvelio laiškas, mums rašytas iš fronto... – atsiduso moteris, šį jau gerokai apdūlėjusį laišką ir raštą apie žūtį sauganti iki šiol.
Kario našlei Adelei Suprikienei su šeima buvo leista apsigyventi Paežerių dvaro oficinoje – pastate, kuriame anksčiau gyvendavo tarnai (šiuo metu ten įrengtos muziejaus saugyklos ir darbo kabinetai). Viduje viskas buvo suniokota, nudraskyta, nebuvo likę jokių baldų, tačiau iš išorės dvaro pastatai atrodė gana tvarkingi.
Buvo ir mokykla
Paežeriuose, toje pačioje oficinoje, Birutė baigė ir pradinę mokyklą. Šiame pastate, be kitų gyventojų, buvo įsikūrusi ir mokytojo Jono Greimo šeima. Belvederio bokšte, į kurį dabar visi kopia grožėtis apylinkėmis, tuo metu buvo laikomos gyventojų malkos, o į klasę iš savo kambarių B. Suprikaitė ateidavo tiesiai per Greimų virtuvę.
– Nedaug tų mokinių tebuvo: kartu mokėsi visos keturios klasės. Mokytojas J. Greimas turėdavo nemažai reikalų mieste, tad kartais pasikinkydavo šyvą arklį ir išvažiuodavo į Vilkaviškį, o savo sūnų Algį (buvęs rajono meras Algimantas Antanas Greimas – red. past.) palikdavo mus prižiūrėti. Bet ką ten sužiūrėsi: vos mokytojas išvažiuoja, mes tuoj pat – lauk per duris, – smagiai žybsėjo B. Rastauskienės akys.
Vėliau atėjo jaunas mokytojas Bindokas. Jis buvo labai veiklus, energingas, vaikams netgi surengdavo šokius, vaidinimus – iš tų laikų likę ir paties mokytojo darytų fotografijų.
Glaudėsi daug žmonių
Netrukus buvo pradėta atstatyti prie dvaro veikusi spirito varykla. Tam reikėjo daug darbininkų. Garsusis Alvito kanklininkas Juozas Telešius toje varykloje buvo didelis viršininkas – vyriausiasis mechanikas.
– Dvare apgyvendinta dar daugiau žmonių. Mano mama darbininkams gamindavo valgį – ir mums, vaikams, tada jau skanesnis kąsnelis likdavo. Prisimenu, ji ant ližės kepdavo bandas – tokį kepinį ant kopūsto iš bulvių ir miltų. Čiupdavome galą tos bandos ir lėkdavome siausti – taigi nebuvo kada sėdėti. Kiek tuose rūmuose mūsų pribėgiota, kiek dūkta! Ir kaip mes į sėdynes pašinų neprisivarėme čiuožinėdami dvaro turėklais! O sutemus vis gąsdindavome vienas kitą, sakydavome: žiūrėk, žiūrėk, Gavronskienės dvasia ateina... Vakarais ant rūmų laiptų susirinkdavo žmonių, susėsdavo ir pasakodavo visokias istorijas. Kaip būdavo įdomu! Žinot, ten apsistodavo daug pravažiuojančių žmonių, – prisiminimais dalijosi B. Rastauskienė.
Gyvenimas po truputį lengvėjo. A. Suprikienė tapo dvare įkurtos skaityklos vedėja, parnešdavo vaikams paskaityti knygų. Žuvusio tarybinio kario šeima buvo remiama, gaudavo pašalpą.
– Dar smetoninėje Lietuvoje mano mama buvo šaulė. Dėl to greičiausiai visi būtume iškeliavę į Sibirą, bet išgelbėjo tėtis, kuris žuvo kariaudamas rusų armijoje, – lingavo galvą B. Rastauskienė.
Birutei baigus keturias klases, jos mama susipažino su našliu ir vėl ištekėjo. Visa šeima išsikraustė į Čyčkus – taip baigėsi gyvenimo etapas Paežerių dvare.
Vyro gimtinė
Įdomu, jog su dvaru buvo susijęs ir B. Rastauskienės vyras. Tiesa, jis ten gyveno dar anksčiau už savo būsimą žmoną.
– Mano vyras gimęs Paežeriuose, prie pat dvaro. Už rūmų, tolesniame kieme, tais laikais stovėjo karvidės, kiaulidės, ten buvo ir spirito varykla. O už jos, visai palei ežerą, buvo ilgas namas – „kašarai“, dvaro darbininkų gyvenamieji namai. Ten gyveno ir mano būsimasis vyras. Jo mama, mano anyta, pasakojo, kaip melždavo karves. Darbininkių patikrinti ateidavo pati ponia Gavronskienė. Ji buvo smulkutė, visuomet juodai apsitaisiusi. Ateidavo ir žiūrėdavo, ar moterys gerai išmelžia karves. Pamačiusios ponią, melžėjos stengdavosi kiek galėdamos, bet Gavronskienė laibu balseliu vis tiek prašydavo: „Jeszcze troszeczkę, jeszcze troszeczkę... (dar truputėlį, dar truputėlį...)“ – juokėsi B. Rastauskienė. – Bet šiaip ji buvo nebloga moteris. Ir vaikus labai mylėjo, vis pakalbindavo, net ir saldainį duodavo...
Gražiausi prisiminimai
Pati B. Rastauskienė Paežerių dvaro nepamiršo jokiais laikais.
Ir jaunystėje, būdama jau ištekėjusi, pėsčiomis su vyru į Aukso rage rengiamas gegužines traukdavo pasilinksminti, pasižmonėti, ir, anot jos, Vilkaviškio dūdų paklausyti. Ir dabar, jau būdama senjora, atmina dviračiu pasigrožėti atjaunėjusiu dvaru.
– Viską apeinu, apžiūriu, praeinu pro tuos langus, kur kažkada gyvenome, –
ten juk mano vaikystė, jaunystė prabėgo. Turbūt tas laikas, kad ir koks sunkus
būtų, palieka žmogaus gyvenime pačius gražiausius prisiminimus, – šypsojosi moteris.
Rajono gyventojai džiaugiasi išgražėjusiais Paežerių dvaro rūmais, sutvarkytu parku. Turėdama progą čia užsuka ir Birutė Rastauskienė. Tačiau ją su šia vieta sieja daugiau prisiminimų nei daugumą dvaro svečių, mat kažkada Birutė čia gyveno. |
– Dabar čia viskas labai gražu. O kai frontas ėjo, aplink dvarą viskas buvo nuniokota, išvažinėta, tvenkiniai maurais apaugę. Priešais oficiną augo daug medžių, bet po karo čia gyvenę žmonės juos pjovė malkoms – juk tais laikais niekas nedraudė taip, kaip dabar, – vaikščiodama po Paežerių dvaro kiemą pasakojo B. Rastauskienė.
Jau 53 metus Alvite gyvenančią moterį likimas į šį dvarą buvo atvedęs dar vaikystėje.
Birutė gimė Kiršuose, vėliau su tėvais išsikėlė į Simanėliškių kaimą. Moteris pamena, kaip būdama septynerių karui užėjus su giminaičiais slėpėsi žeminėje, kurios su būriu vaikų vos nesutrynė vokiečių tanko vikšrai. Prisimena ir tai, kaip vokiečių išginti su tėvais bei tetos šeima sėdo į arkliais traukiamą vežimą ir išvažiavo į Prūsijos pusę.
– Buvome nuvažiavę netoli, iki dabartinio Kaliningrado. Apsistojome pagiry, kažkokiame dideliame name. Čia mus užklupo jau atgal vokiečius vejantys rusai. Visus tame name buvusius vyrus surinko ir paėmė į savo armiją – ne tik mano tėtį, bet ir šešiolikmetį pusbrolį. Vėliau jie abu žuvo fronte, – pasakojo B. Rastauskienė.
Moterims su vaikais buvo liepta vykti namo.
Taip aštuonerių Birutė su mama, trylikos metų broliu ir dar pora metų vyresne seserimi vėl atsidūrė Lietuvoje. Į Simanėliškius grįžti nebebuvo kur, nes karo audros ten viską sulygino su žeme. Iš pradžių šeimyna apsistojo pas tėvo seserį. Buvo 1945 metai.
– Mūsų mama ėjo į valsčių prašyti, kad duotų kur įsikurti. Kaip tik tuo metu gavome dokumentus, jog kare žuvo tėtis. Pirmiausia atėjo raštas apie mano tėčio Jono Suprikos žūtį, o tik po to – pavėlavęs tėvelio laiškas, mums rašytas iš fronto... – atsiduso moteris, šį jau gerokai apdūlėjusį laišką ir raštą apie žūtį sauganti iki šiol.
Kario našlei Adelei Suprikienei su šeima buvo leista apsigyventi Paežerių dvaro oficinoje – pastate, kuriame anksčiau gyvendavo tarnai (šiuo metu ten įrengtos muziejaus saugyklos ir darbo kabinetai). Viduje viskas buvo suniokota, nudraskyta, nebuvo likę jokių baldų, tačiau iš išorės dvaro pastatai atrodė gana tvarkingi.
Paežeriuose, toje pačioje oficinoje, Birutė baigė ir pradinę mokyklą. Šiame pastate, be kitų gyventojų, buvo įsikūrusi ir mokytojo Jono Greimo šeima. Belvederio bokšte, į kurį dabar visi kopia grožėtis apylinkėmis, tuo metu buvo laikomos gyventojų malkos, o į klasę iš savo kambarių B. Suprikaitė ateidavo tiesiai per Greimų virtuvę.
– Nedaug tų mokinių tebuvo: kartu mokėsi visos keturios klasės. Mokytojas J. Greimas turėdavo nemažai reikalų mieste, tad kartais pasikinkydavo šyvą arklį ir išvažiuodavo į Vilkaviškį, o savo sūnų Algį (buvęs rajono meras Algimantas Antanas Greimas – red. past.) palikdavo mus prižiūrėti. Bet ką ten sužiūrėsi: vos mokytojas išvažiuoja, mes tuoj pat – lauk per duris, – smagiai žybsėjo B. Rastauskienės akys.
Vėliau atėjo jaunas mokytojas Bindokas. Jis buvo labai veiklus, energingas, vaikams netgi surengdavo šokius, vaidinimus – iš tų laikų likę ir paties mokytojo darytų fotografijų.
Netrukus buvo pradėta atstatyti prie dvaro veikusi spirito varykla. Tam reikėjo daug darbininkų. Garsusis Alvito kanklininkas Juozas Telešius toje varykloje buvo didelis viršininkas – vyriausiasis mechanikas.
– Dvare apgyvendinta dar daugiau žmonių. Mano mama darbininkams gamindavo valgį – ir mums, vaikams, tada jau skanesnis kąsnelis likdavo. Prisimenu, ji ant ližės kepdavo bandas – tokį kepinį ant kopūsto iš bulvių ir miltų. Čiupdavome galą tos bandos ir lėkdavome siausti – taigi nebuvo kada sėdėti. Kiek tuose rūmuose mūsų pribėgiota, kiek dūkta! Ir kaip mes į sėdynes pašinų neprisivarėme čiuožinėdami dvaro turėklais! O sutemus vis gąsdindavome vienas kitą, sakydavome: žiūrėk, žiūrėk, Gavronskienės dvasia ateina... Vakarais ant rūmų laiptų susirinkdavo žmonių, susėsdavo ir pasakodavo visokias istorijas. Kaip būdavo įdomu! Žinot, ten apsistodavo daug pravažiuojančių žmonių, – prisiminimais dalijosi B. Rastauskienė.
Gyvenimas po truputį lengvėjo. A. Suprikienė tapo dvare įkurtos skaityklos vedėja, parnešdavo vaikams paskaityti knygų. Žuvusio tarybinio kario šeima buvo remiama, gaudavo pašalpą.
– Dar smetoninėje Lietuvoje mano mama buvo šaulė. Dėl to greičiausiai visi būtume iškeliavę į Sibirą, bet išgelbėjo tėtis, kuris žuvo kariaudamas rusų armijoje, – lingavo galvą B. Rastauskienė.
Birutei baigus keturias klases, jos mama susipažino su našliu ir vėl ištekėjo. Visa šeima išsikraustė į Čyčkus – taip baigėsi gyvenimo etapas Paežerių dvare.
Įdomu, jog su dvaru buvo susijęs ir B. Rastauskienės vyras. Tiesa, jis ten gyveno dar anksčiau už savo būsimą žmoną.
– Mano vyras gimęs Paežeriuose, prie pat dvaro. Už rūmų, tolesniame kieme, tais laikais stovėjo karvidės, kiaulidės, ten buvo ir spirito varykla. O už jos, visai palei ežerą, buvo ilgas namas – „kašarai“, dvaro darbininkų gyvenamieji namai. Ten gyveno ir mano būsimasis vyras. Jo mama, mano anyta, pasakojo, kaip melždavo karves. Darbininkių patikrinti ateidavo pati ponia Gavronskienė. Ji buvo smulkutė, visuomet juodai apsitaisiusi. Ateidavo ir žiūrėdavo, ar moterys gerai išmelžia karves. Pamačiusios ponią, melžėjos stengdavosi kiek galėdamos, bet Gavronskienė laibu balseliu vis tiek prašydavo: „Jeszcze troszeczkę, jeszcze troszeczkę... (dar truputėlį, dar truputėlį...)“ – juokėsi B. Rastauskienė. – Bet šiaip ji buvo nebloga moteris. Ir vaikus labai mylėjo, vis pakalbindavo, net ir saldainį duodavo...
Pati B. Rastauskienė Paežerių dvaro nepamiršo jokiais laikais.
Ir jaunystėje, būdama jau ištekėjusi, pėsčiomis su vyru į Aukso rage rengiamas gegužines traukdavo pasilinksminti, pasižmonėti, ir, anot jos, Vilkaviškio dūdų paklausyti. Ir dabar, jau būdama senjora, atmina dviračiu pasigrožėti atjaunėjusiu dvaru.
– Viską apeinu, apžiūriu, praeinu pro tuos langus, kur kažkada gyvenome, – ten juk mano vaikystė, jaunystė prabėgo. Turbūt tas laikas, kad ir koks sunkus būtų, palieka žmogaus gyvenime pačius gražiausius prisiminimus, – šypsojosi moteris.
Galerija: Paežerių pagrindinė mokykla
Publikuota: 2016-03-10 16:39:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|