|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Parduoda dirbamos žemės Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-09-29 09:16:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Tomui Bušauskui einant pasivaikščioti šeškas Sliekas mielai palaiko kompaniją.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
Jei namuose turite augintinių, laikote kokį egzotišką padarą – jums verta įsiminti Tomo Bušausko pavardę. Ko gero, šis vaikinas, dabar studijuojantis veterinarinę mediciną ir nepaprastai mylintis gyvūnus, kada nors juos gydys ir bus puikus specialistas.
Patelė patinui pavojinga
Vilkaviškyje nerasite tokių namų, kuriuose būtų įvairesnių egzotinių gyvūnų nei pas T. Bušauską. Iš studijų grįžęs vaikinas maloniai pakviečia pažiūrėti savo įspūdingo naminio „zoologijos sodo“.
Pirmiausia į akis krinta du kiek už delną mažesni tarantulai. Plaukuotuosius vorus šeimininkas įkurdinęs skirtinguose terariumuose, mat jie vienas kitam kelia pavojų. Pasak Tomo, stipresnis tarantulas silpnesnį suėda – ir paprastai stipresnioji būna patelė. Ypač atsargūs turi būti šių vorų veisėjai ir tarantulus laiku atskirti, mat apetitas patelei kažkodėl pakyla po poravimosi.
Įdomu, jog patelės ir gyvena ilgiau: kai kurių rūšių jos gali išgyventi ir 20 metų, o štai patinai – tik iki 3–3, 5 metų.
„Pūkuotų“ savo augintinių Tomas siūlo geriau neglostyti. Nors Brachypelma vagans rūšies tarantulų nuodai nėra labai stiprūs, bet patekęs į stresinę situaciją voras gali paskleisti ant pilvelio augančius plaukelius, kurie dilgina ir alergizuoja žmogaus odą. Tačiau šeimininkui ne mažiau gaila ir paties gyvūno, mat numetęs plaukelius šis praranda gražią išvaizdą.
Viename iš terariumų tūno trys įspūdingo dydžio vabalai. Tai – Madagaskaro šnypščiantieji tarakonai. Jie buvo parvežti kaip pašaras tarantulams, bet Tomui šnypščiantys vabzdžiai pasirodė per daug įdomūs – ir šis faktas išgelbėjo jų gyvybę. Tarantulams teko pasitenkinti marmuriniais tarakonais, kurie nėra tokios efektingos išvaizdos ir neskleidžia jokių garsų.
Sliekas su dantukais
Dar vienas įdomus T. Bušausko augintinis – šeškas. Sliekas (toks šio gyvūnėlio vardas) savo narvelyje turi tikrą hamaką ir taip mėgsta jame tįsoti, kad kartais tingi net išlipti papietauti. Gyvūnėlis tiesiog persisveria per hamako kraštą prie dubenėlio, paėda ir vėl įsitaiso po apklotu miegoti.
Dabar ištrauktas iš savo buveinės šeškas aukštielninkas tingiai išsitiesia ant šeimininko rankų ir niekaip nenustoja žiovauti – akivaizdu, jog naktinį gyvenimą mėgstantis Sliekas dieną norėtų pasnausti.
Šį augintinį vilkaviškietis pasiėmė iš Kauno gyvūnų prieglaudos „Lesė“. Ten Tomas savanoriauja: prižiūri senus, sergančius, šeimininkams nebereikalingais tapusius gyvūnus.
– Kai į prieglaudą atnešė šį šešką, jis buvo toks liesas, kad gavo Slieko vardą. Paprastai šeškai yra padūkę, visko prikrečia, bet Sliekas net mane stebina savo geru charakteriu, – pasakojo Tomas.
Tiesa, pasalūniška šeško prigimtis kartais paima viršų: tiek šeimininkų šuniukas, tiek katinas jau yra pajutę Slieko dantukų aštrumą, kai šis prabėgdamas kuriam iš jų lyg niekur nieko ima ir grybšteli.
Tomas pripažįsta, jog iš pat pradžių šeškas kando ir jam. Tokiais atvejais gaudavo sprigtą į nosį arba būdavo nesmarkiai papurtytas už keteros – taip natūraliai savo vaikus auklėja ir šeškės. Supratęs, kas čia tikrasis šeimininkas, Sliekas kandžiotis nustojo.
Parsivežė ir papūgą
Su savo augintiniu vaikinas kartais išeina pasivaikščioti. Turbūt net sakyti nereikia, kad praeiviams stebėti už pavadėlio lyg šuniuką vedžiojamą šešką – tikra pramoga. Beje, grįžtant atgal šeškas skuodžia pirmas: žvėriukas puikiai prisimena kelią namo.
Į Vilkaviškį iš tos pačios gyvūnų prieglaudos T. Bušauskas parsivežęs ir ankstesniems šeimininkams nebereikalinga tapusią papūgėlę. Tomas dar būdamas aštuonerių metų žinojo, jog bus veterinaras, ir jau tada jam reikėjo visokių gyvūnų.
Sulysusią, išvargusią nimfą Tomas stiprino vitaminais, davė kursą antibiotikų, tad dabar paukštis jau atsigavęs. Tupėdama ant narvelio papūgėlė susidomėjusi stebi mūsų pokalbį ir tik pamačiusi atkištą pirštą išskečia sparnus lyg erelis – gąsdina, kad prie jos nelįstume.
Ir roplių, ir moliuskų
Tomo terariumuose yra ir įspūdingų roplių. Pieniška gyvatė Jupiteris – tikra gražuolė: kūnas išmargintas juodomis, raudonomis ir baltomis juostelėmis.
– Ši gyvatė nenuodinga, žaltinių pobūrio. Tačiau imituodama nuodingos koralinės gyvatės spalvą ji apsisaugo nuo aplinkos, – pasakojo T. Bušauskas.
Kitame narve snaudžia dar vienas roplys – gražios oranžinės spalvos kukurūzinis žaltys, tiksliau, žalčio patelė. Naityri – dar tik pusantrų metų, neilga, bet vėliau gali išaugti ir iki pusantro metro.
T. Bušauskas pasakojo, jog kukurūzinis žaltys, kaip ir pieniška gyvatė, yra kilęs iš Šiaurės Amerikos. Taip šis roplys vadinamas dėl dviejų priežasčių: jis dažnai gyvena kukurūzų laukuose, be to, jo pilvas margas lyg indiško kukurūzo burbuolės.
Savo roplius Tomas maitina šaldytomis pelėmis: abu maždaug kas dvi savaites gauna po pelę.
Nepaprastai įdomūs šių namų augintiniai – ir gigantiškos afrikietiškosios sraigės. Tai – didžiausios sausumos sraigės pasaulyje, galinčios sverti iki 600–800 gramų. Tomas augina dvi tokias milžines.
Gyvatė po pagalve
Tai – dar ne visi Tomo augintiniai. Viename iš narvų žaidžia simpatiška jaunų šinšilų porelė, ūkiniame pastate auga triušiai ir jūrų kiaulytė.
Kaip į tokį gyvūnijos pasaulį namuose reaguoja namiškiai? Juk gyvi padarai dar ir prikrečia visokių eibių. Štai anksčiau laikytas kukurūzinis žaltys buvo net du kartus pasprukęs iš narvo.
Vieną kartą jis buvo dingęs apie du mėnesius, tad šeimininkas jau prarado viltį augintinį pamatyti. Tačiau bėglį vis dėlto rado miegoti susiruošusi Tomo močiutė: žaltys buvo susirangęs po jos pagalve. Kitą kartą žaltys buvo įsitaisęs jau po Tomo mamos lova, patalynės dėžėje.
Tačiau moterys per daug nepyko.
– O kaip čia reaguosi, jei kitaip vis tiek nebus. Tomas dar būdamas aštuonerių metų žinojo, jog bus veterinaras, ir jau tada jam reikėjo visokių gyvūnų. O dabar tik žiūrime, kad namuose ir vėl atsirado nauja dėžė su kokiu nors gyvūnu... – kalbėjo jos.
Šiuo metu vaikinas Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoja veterinarinę mediciną. Antrakursis ateityje norėtų gydyti įvairius egzotinius, taip pat – laukinius gyvūnus. Tiesa, tokiai specializacijai pasirengti sunku. Lietuvių kalba literatūros beveik nėra, tad informacijos tenka ieškotis pačiam. Tomas tai ir daro, nes apie savo augintinius jis žino viską: kokios sąlygos jiems auginti būtinos, kokia reikalinga aplinka, temperatūra, drėgmė, pašaras ir visas kitas subtilybes.
Kad ir ką paimtų į rankas – šešką, gyvatę ar nykščio dydžio tarakoną, Tomas į juos žiūri patenkintu žvilgsniu.
– Gal kažkam tai baisu ar nemalonu – o man jie visi gražūs, – sako vaikinas.
Jei namuose turite augintinių, laikote kokį egzotišką padarą – jums verta įsiminti Tomo Bušausko pavardę. Ko gero, šis vaikinas, dabar studijuojantis veterinarinę mediciną ir nepaprastai mylintis gyvūnus, kada nors juos gydys ir bus puikus specialistas. |
Vilkaviškyje nerasite tokių namų, kuriuose būtų įvairesnių egzotinių gyvūnų nei pas T. Bušauską. Iš studijų grįžęs vaikinas maloniai pakviečia pažiūrėti savo įspūdingo naminio „zoologijos sodo“.
Pirmiausia į akis krinta du kiek už delną mažesni tarantulai. Plaukuotuosius vorus šeimininkas įkurdinęs skirtinguose terariumuose, mat jie vienas kitam kelia pavojų. Pasak Tomo, stipresnis tarantulas silpnesnį suėda – ir paprastai stipresnioji būna patelė. Ypač atsargūs turi būti šių vorų veisėjai ir tarantulus laiku atskirti, mat apetitas patelei kažkodėl pakyla po poravimosi.
Įdomu, jog patelės ir gyvena ilgiau: kai kurių rūšių jos gali išgyventi ir 20 metų, o štai patinai – tik iki 3–3, 5 metų.
„Pūkuotų“ savo augintinių Tomas siūlo geriau neglostyti. Nors Brachypelma vagans rūšies tarantulų nuodai nėra labai stiprūs, bet patekęs į stresinę situaciją voras gali paskleisti ant pilvelio augančius plaukelius, kurie dilgina ir alergizuoja žmogaus odą. Tačiau šeimininkui ne mažiau gaila ir paties gyvūno, mat numetęs plaukelius šis praranda gražią išvaizdą.
Viename iš terariumų tūno trys įspūdingo dydžio vabalai. Tai – Madagaskaro šnypščiantieji tarakonai. Jie buvo parvežti kaip pašaras tarantulams, bet Tomui šnypščiantys vabzdžiai pasirodė per daug įdomūs – ir šis faktas išgelbėjo jų gyvybę. Tarantulams teko pasitenkinti marmuriniais tarakonais, kurie nėra tokios efektingos išvaizdos ir neskleidžia jokių garsų.
Dar vienas įdomus T. Bušausko augintinis – šeškas. Sliekas (toks šio gyvūnėlio vardas) savo narvelyje turi tikrą hamaką ir taip mėgsta jame tįsoti, kad kartais tingi net išlipti papietauti. Gyvūnėlis tiesiog persisveria per hamako kraštą prie dubenėlio, paėda ir vėl įsitaiso po apklotu miegoti.
Dabar ištrauktas iš savo buveinės šeškas aukštielninkas tingiai išsitiesia ant šeimininko rankų ir niekaip nenustoja žiovauti – akivaizdu, jog naktinį gyvenimą mėgstantis Sliekas dieną norėtų pasnausti.
Šį augintinį vilkaviškietis pasiėmė iš Kauno gyvūnų prieglaudos „Lesė“. Ten Tomas savanoriauja: prižiūri senus, sergančius, šeimininkams nebereikalingais tapusius gyvūnus.
– Kai į prieglaudą atnešė šį šešką, jis buvo toks liesas, kad gavo Slieko vardą. Paprastai šeškai yra padūkę, visko prikrečia, bet Sliekas net mane stebina savo geru charakteriu, – pasakojo Tomas.
Tiesa, pasalūniška šeško prigimtis kartais paima viršų: tiek šeimininkų šuniukas, tiek katinas jau yra pajutę Slieko dantukų aštrumą, kai šis prabėgdamas kuriam iš jų lyg niekur nieko ima ir grybšteli.
Tomas pripažįsta, jog iš pat pradžių šeškas kando ir jam. Tokiais atvejais gaudavo sprigtą į nosį arba būdavo nesmarkiai papurtytas už keteros – taip natūraliai savo vaikus auklėja ir šeškės. Supratęs, kas čia tikrasis šeimininkas, Sliekas kandžiotis nustojo.
Su savo augintiniu vaikinas kartais išeina pasivaikščioti. Turbūt net sakyti nereikia, kad praeiviams stebėti už pavadėlio lyg šuniuką vedžiojamą šešką – tikra pramoga. Beje, grįžtant atgal šeškas skuodžia pirmas: žvėriukas puikiai prisimena kelią namo.
Į Vilkaviškį iš tos pačios gyvūnų prieglaudos T. Bušauskas parsivežęs ir ankstesniems šeimininkams nebereikalinga tapusią papūgėlę.
Tomas dar būdamas aštuonerių metų žinojo, jog bus veterinaras, ir jau tada jam reikėjo visokių gyvūnų.
Sulysusią, išvargusią nimfą Tomas stiprino vitaminais, davė kursą antibiotikų, tad dabar paukštis jau atsigavęs. Tupėdama ant narvelio papūgėlė susidomėjusi stebi mūsų pokalbį ir tik pamačiusi atkištą pirštą išskečia sparnus lyg erelis – gąsdina, kad prie jos nelįstume.
Tomo terariumuose yra ir įspūdingų roplių. Pieniška gyvatė Jupiteris – tikra gražuolė: kūnas išmargintas juodomis, raudonomis ir baltomis juostelėmis.
– Ši gyvatė nenuodinga, žaltinių pobūrio. Tačiau imituodama nuodingos koralinės gyvatės spalvą ji apsisaugo nuo aplinkos, – pasakojo T. Bušauskas.
Kitame narve snaudžia dar vienas roplys – gražios oranžinės spalvos kukurūzinis žaltys, tiksliau, žalčio patelė. Naityri – dar tik pusantrų metų, neilga, bet vėliau gali išaugti ir iki pusantro metro.
T. Bušauskas pasakojo, jog kukurūzinis žaltys, kaip ir pieniška gyvatė, yra kilęs iš Šiaurės Amerikos. Taip šis roplys vadinamas dėl dviejų priežasčių: jis dažnai gyvena kukurūzų laukuose, be to, jo pilvas margas lyg indiško kukurūzo burbuolės.
Savo roplius Tomas maitina šaldytomis pelėmis: abu maždaug kas dvi savaites gauna po pelę.
Nepaprastai įdomūs šių namų augintiniai – ir gigantiškos afrikietiškosios sraigės. Tai – didžiausios sausumos sraigės pasaulyje, galinčios sverti iki 600–800 gramų. Tomas augina dvi tokias milžines.
Tai – dar ne visi Tomo augintiniai. Viename iš narvų žaidžia simpatiška jaunų šinšilų porelė, ūkiniame pastate auga triušiai ir jūrų kiaulytė.
Kaip į tokį gyvūnijos pasaulį namuose reaguoja namiškiai? Juk gyvi padarai dar ir prikrečia visokių eibių. Štai anksčiau laikytas kukurūzinis žaltys buvo net du kartus pasprukęs iš narvo.
Vieną kartą jis buvo dingęs apie du mėnesius, tad šeimininkas jau prarado viltį augintinį pamatyti. Tačiau bėglį vis dėlto rado miegoti susiruošusi Tomo močiutė: žaltys buvo susirangęs po jos pagalve. Kitą kartą žaltys buvo įsitaisęs jau po Tomo mamos lova, patalynės dėžėje.
Tačiau moterys per daug nepyko.
– O kaip čia reaguosi, jei kitaip vis tiek nebus. Tomas dar būdamas aštuonerių metų žinojo, jog bus veterinaras, ir jau tada jam reikėjo visokių gyvūnų. O dabar tik žiūrime, kad namuose ir vėl atsirado nauja dėžė su kokiu nors gyvūnu... – kalbėjo jos.
Šiuo metu vaikinas Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoja veterinarinę mediciną. Antrakursis ateityje norėtų gydyti įvairius egzotinius, taip pat – laukinius gyvūnus. Tiesa, tokiai specializacijai pasirengti sunku. Lietuvių kalba literatūros beveik nėra, tad informacijos tenka ieškotis pačiam. Tomas tai ir daro, nes apie savo augintinius jis žino viską: kokios sąlygos jiems auginti būtinos, kokia reikalinga aplinka, temperatūra, drėgmė, pašaras ir visas kitas subtilybes.
Kad ir ką paimtų į rankas – šešką, gyvatę ar nykščio dydžio tarakoną, Tomas į juos žiūri patenkintu žvilgsniu.
– Gal kažkam tai baisu ar nemalonu – o man jie visi gražūs, – sako vaikinas.
Galerija: „Zoologijos sodas“
Publikuota: 2016-04-20 15:16:41
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pirmieji debatai: kandidatai į Seimą skaudžiai nesikapojo * „Bruklinas“ dar kartą perrašė rajono sporto istoriją
* Vokietijos mokslininkai – apie viešnagę mūsų krašte, politiką ir Lietuvos perspektyvas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|