Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-05-04 16:09

---

Susėdę mečetėje vilkaviškiečiai klausėsi Ipolito Makulavičiaus vaizdingo pasakojimo.

Leono PEČIULIO nuotr.

Lietuvos totorių sostine vadinamame kaime apsilankę vilkaviškiečiai išgirdo daug įdomių su kitataučiais susijusių Lietuvos istorijos detalių.

Pasikvietė alytiškiai

Vilkaviškio šiaurietiškojo ėjimo klubo nariai, propaguodami aktyvią gyvenseną, sveiko gyvenimo būdo pramogas derina ir su kultūriniais malonumais.

Neseniai klubo vadovės Irmos Maurienės suburti žygeiviai buvo išvykę į Dzūkiją. Puiki proga dar kartą pasižvalgyti po Pietų Lietuvą atsirado, kai vilkaviškiečius į pavasarinį žygį pakvietė Alytaus šiaurietiškojo ėjimo klubas.

Vilkaviškiečių klubo narė Ona Maksvytienė pasiūlė kelionės maršrutą išnaudoti maksimaliai: ne tik „apsiginklavus“ lazdomis nueiti tam tikrą skaičių kilometrų numatyta trasa, bet ir aplankyti įdomų kultūrinį objektą – Raižių kaimą.

Alytaus rajone, Punios seniūnijoje, esantys Raižiai nuo seno garsūs totoriais ir į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtraukta mečete.



Totorių paminklas Vytautui

Labai šiltai vilkaviškiečius sutiko Alytaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius. Šis vyras, sudaręs įspūdingo dydžio savo genealogijos medį, save kildina iš senųjų totorių, kuriuos į Lietuvą atsivežė dar Vytautas ir suteikė jiems žemių savo valdose.

Savo pasakojimą I. Makulavičius ir pradėjo nuo Raižiuose stovinčio paminklo Vytautui Didžiajam. Šis iškilo būtent Lietuvos totorių bendruomenės iniciatyva. Paminklas pastatytas jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 2010 metais, ir skirtas kunigaikščiui Vytautui bei 600-osioms Žalgirio mūšio, kuriame prieš kryžiuočius kartu su lietuviais kovėsi ir totorių raiteliai, metinėms atminti.

– Totoriai ir po šiai dienai maldose mini Vytautą. Šis valdovas pasitikėjo totoriais ir karaimais, skirdavo juos asmeniniais sargybiniais, siųsdavo į kitas valstybes su raštais ir dovanomis, – pasakojo O. Maksvytienė.

Vilkaviškiečiai apžiūrėjo ir du saulės laikrodžius, kurie buvo atidengti tą pačią dieną, kaip ir paminklas Vytautui. Vienas rodo vietos laiką, kitas – Griunvaldo, Žalgirio mūšio lauko, laiką. Tai – unikalus, vienintelis toks laikrodis Lietuvoje.



Iš to paties lizdo

Keliauninkus bendruomenės pirmininkas pakvietė į medinę mečetę. Ji dar veikia, tačiau mišios vyksta ne kiekvieną penktadienį (penktadienis – šventa musulmonų diena, kaip krikščionims – sekmadienis).

Į maldos namus moterys ir vyrai įeina pro skirtingose pusėse esančias duris ir meldžiasi atskirose patalpose.

– Ipolitas mums priminė, jog ir mūsų bažnyčiose senesnės moterys eina sėstis į vieną pusę, vyrai – į kitą. Iš tiesų taip ir yra. Maldos metu žmogus turi susikaupti, o ne dairytis į šonus, – šypsojosi O. Maksvytienė.

Jos teigimu, I. Makulavičius neakcentavo vienos kurios religijos svarbos, nepabrėžė, kuri jų geresnė ar blogesnė. Anot šiltai bendraujančio totoriaus, visos religijos kilo iš to paties „lizdo“, tik per ilgus amžius nutolo ir susipriešino.

– Štai krikščionių religijoje minimas avinėlio aukojimas, o musulmonai aukoja jautį. Visa bendruomenė gamina kapotos mėsos koldūnus ir jais vaišinasi. Kita mėsos dalis išdalijama skurstantiems žmonėms, – pasakojo O. Maksvytienė.

Pati Raižių mečetė įrengta kukliai, ant sienų kabo tiktai įrėmintos Korano ištraukos. Baldų nėra, ištiestas tik kilimas. Vertingiausias mečetėje yra minbaras – sakykla, iš kurios imamas skaito maldas.

Ant kilimų suklaupę vilkaviškiečiai gavo pavartyti ir tris Korano knygas: labai seną, dar perrašytą ranka arabiškais rašmenimis, atspausdintą spaustuvėje ir lietuvių kalba išleistą Koraną.



Kulinarinis paveldas

Svečiai turėjo malonumo degustuoti ir tikrą totorių moterų iškeptą šimtalapį – jis buvo įvertintas puikiai. Bendruomenės pirmininkas pasakojo, jog tikrasis šimtalapis gaminamas ypač kruopščiai, net sviestas jam perkamas ne bet koks. Šeimininkės vien tik su tešla dirba 5–6 valandas. Ji turi būti nepaprasto plonumo ir labai elastinga – pakabinus ant stalo krašto tempiasi, bet netrūksta.

Beje, kartu su totoriais į Lietuvą atkeliavo ne tik šimtalapis – ši tauta Lietuvoje pradėjo auginti ir išplatino agurkus, svogūnus, česnakus. Totoriai mus išmokė maistui naudoti ajerus. Čeburekai – irgi totorių atvežti. Šiam patiekalui mėsa būtinai būdavo kapojama, ne malama. Pasirodo, čeburekai buvo pritaikyti raiteliams: šis gaminys puikiai tikdavo raiteliui pakabinti pabalnėje, kur žirgo šiluma lyg termosas saugodavo taukuose virtą čebureką nuo atvėsimo.



Sugyveno gražiai

I. Makulavičius svečiams pasakojo, jog totoriai visada labai gražiai sugyveno su lietuviais. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais per Kūčias ir Kalėdas pakeisdavo lietuvius darbe: už kolegas per šventes dirbdavo kolūkiuose.

Vilkaviškiečiai apsilankė ir Raižių kaimo kapinėse, kur palaidota daugybė totorių. Šiose kapinėse ilsisi ir Loretos Asanavičiūtės giminaičiai. Pasirodo, kad ši mergina, padėjusi galvą už Lietuvos laisvę, buvo totorių kilmės.

– Gaila, jog susiklosčiusi politinė situacija ir dabartinis metas verčia mus į musulmonus žiūrėti su baime, abejonėmis. Bet mūsų šalyje gyvenantys totoriai visada akcentuoja, kad jie dirbo Lietuvai. Mums viešint Raižiuose buvo įdomu prisiminti, jog Lietuvos istoriją padėjo kurti kitataučiai. Ir, sakyčiau, kūrė ją visai garbingai, – pasakojo O. Maksvytienė.

Galerija: Totoriai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---