„Santaka“ / Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-18 16:28

Dalinkitės:  


Kaitri Ispanijos saulė – geriausia džiovykla.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.


Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

(Tęsinys. Pradžia Nr. 80, 81)



Gegužės privalumai

Rytas išaušo giedras. Audros – nė padujų, apie lietų priminė tik balos. Saulė ir šiluma toliau mane lydėjo visame kelyje. Ispanija pateisino savo saulėto krašto vardą: giedro dangaus žydrynė puikavosi kasdien – visas penkias kelionės savaites. Žygio pavasarį privalumas – ne tik geras oras: tave supa atbudusi gamta, šviežia pievų ir javų laukų žaluma, įvairiausi ir įstabiausi žiedai bei kvapai, pavasarinės paukščių giesmės, vabzdžių dūzgimas, nuostabūs saulėtekiai ir saulėlydžiai.

Į kelią leidausi balandžio pabaigoje, o į Santjagą įžengiau birželio 3-iąją. Turbūt visi metų laikai turi savų privalumų ir žavesio, tačiau džiaugiuosi, kad pasirinkau pavasarį: šitokio gražumo – niekur nemačiau, kai nuo žiedynų raibsta akys, dienos šiltos ir šviesios. Ne tik gražu, bet ir praktiška: šviesiu paros metu nepaklysi, nes lengviau pastebi kelio ženklus. Nereikia šiltų rūbų, o išskalbti greitai išdžiūsta. Kelionė labai priklauso nuo metų laiko ir oro sąlygų, nes ilgiausios kelio atkarpos vingiuoja gamtoje: per lygumas – dirbamus laukus, pievas, per kalvas ir kalnus, giraites, krūmynus ir miškus. Maniau, kad šimtametės vešlios ąžuolų girios, eukaliptų miškai egzistuoja tik pasakose, tačiau kelyje jų paunksne ir pavėsiu mėgavausi pati.



„Kur šiąnakt dėsime galvas?“

Pradiniame kelionės taške kiekvienas turi pasirūpinti piligrimo pasu, kuriame užrašomas vietos pavadinimas ir uždedamas pirmasis antspaudas. Tą padaryti galima vietinėse bažnyčiose, piligrimų informacijos centruose ar draugijose. Pasus galima įsigyti ir pačiame kelyje, kai kuriose nakvynės vietose. Piligrimo pasą reikia saugoti, nes tik jį pateikęs gali apsinakvoti specialiuose piligrimams skirtuose namuose, kurie ispanų kalba vadinami „albergo“.

Ten leidžiama ilsėtis tik vieną naktį (kiekvienąkart pažymima data, ji patvirtinama tų namų antspaudu). Rytui prašvitus privalai keliauti toliau, nes ant kulnų jau mina iš paskos einanti piligrimų minia. Kartais be pusryčių, be šlakelio kavos ar arbatos tenka nukeliauti 5–7 kilometrus, kol randi atidarytą barą ar kavinę. Ispanai neskuba keltis – tik patys uoliausi ir tie, kas tikrai nori užsidirbti, pasiūlo piligrimams pusryčių.

Šv. Jokūbo kelias remiamas ne tik UNESCO bei Europos Sąjungos fondų, bet ir Ispanijos vyriausybės, vietinių savivaldybių. Gausu kelyje municipalinių piligrimų nakvynės namų, kuriuos administruoja vietos valdžia. Nakvynė ten kainuoja nuo 5 iki 10 eurų. Lovų skaičius kambariuose labai įvairus: kai kur miegama po keturis, o kai kur salėse net po kelis šimtus. Teko miegoti buvusioje bažnyčioje, kurios didžiulė erdvė suskaidyta medinėmis pertvaromis ir širmomis. Netrūksta ir privačių nakvynės namų. Jie kiek „prabangesni“: mažiau lovų viename kambaryje, kartais net yra privatus dušas ir tualetas kiekvienam kambariui, virtuvė. Tačiau jie ir brangesni: pigiausi – nuo 10–15 eurų.

Nakvynės namai yra išsidėstę kas 10–15 km, kai kur ir tankiau, kas 5 km, o kalnuose kartais tenka nueiti ir iki 30 km, nes tiesiog nėra gyvenviečių. Sezono karštligei prasidėjus dėl nakvynės reikia ir pakonkuruoti. Man tik kartą kelyje nutiko, kad nupėdinusi 28 kilometrus kaime jau neradau, kur apsistoti, visos vietos buvo užimtos ir nors nenoriai, bet teko keliauti toliau. Tądien pasiekiau savo asmeninį rekordą – sukoriau kokius 32 kilometrus.

Kai kurie privatūs nakvynės namai yra įkurti buvusių kelio piligrimų. Vienuose, kur teko nakvoti, šeimininkai buvo du broliai iš Kubos. Nuo balandžio iki spalio pabaigos jie dviese pluša Ispanijoje: patys valo kambarius, ruošia piligrimams vakarienę ir pusryčius, dirba bare ir parduotuvėlėje. Likusią metų dalį praleidžia su savo šeimomis Kuboje. Apskritai daugelyje vadinamųjų albergų dirba savanoriai – buvę piligrimai, panorėję taip prisidėti prie kelio puoselėjimo.

Keletą naktų miegojau vienuolynuose. Benediktinai atskirai apgyvendina vyrus ir moteris (kitur miegamieji dažniausiai bendri), vaišina piligrimus pusryčiais: duona, uogiene ir arbata bei kava. Šventosios Klaros seserys pasiūlė tikrą prabangą: tąnakt miegojome dvivietėje celėje – žemame kambarėlyje su apvaliu mažučiu langeliu.



Juokas ir dantų griežimas

Kelyje tenka rimtai pasverti savo galimybes ir fizinių jėgų ribas, nes persistengusi kitą dieną jau gali nebepaeiti ar net nepajėgti keltis iš lovos. Mačiau ne vieną ištinusiomis kojomis, pūslėtomis pėdomis, ne vienam teko šauktis gydytojų pagalbos. Kartais būdavo juokinga klausytis piligrimų pagyrų: girdi, aš įveikiau daug daugiau nei kiti. Tik kažkodėl nuėjusi apie dvi dešimtis kilometrų sutikdavau vis tuos pačius veidus. Mano nuostata buvo tokia: Šv. Jokūbo kelias – tai ne Paryžiaus–Dakaro ralio lenktynės, rekordai čia nėra svarbūs.

Kelyje išryškėja teigiamos ir neigiamos žmogiškosios savybės: žmonės čia tampa paslaugesni ir jautresni, labiau linkę padėti šalia žygiuojančiajam, jį išklausyti ir dalytis ne tik savo gyvenimo istorijomis, bet ir duona, kremu nuo saulės, pleistru nuo pūslių. Deja, kartais nuovargis išprovokuoja išlieti ant nekaltojo kailio nuovargį, pyktį ar susikaupusias nuoskaudas. Esu kelyje visiškai nepelnytai australo išplūsta tokiais žodžiais, kokių per visą savo amželį nebuvau girdėjusi. Likau be žado ne tik aš, bet ir mano bendrakeleiviai, nenoromis tapę „incidento“ liudininkais. Kelyje apstu ir savanaudiškumo protrūkių: kas užsiims lovą pirmas, kas nugriebs geresnę vietą. Miegantysis prie lango jį aklinai uždaro, nes jam per šalta, nors kiti dūsta tvankiame kambaryje.

Su Braijenu iš Danijos susitikome dar oro uoste. Kartu pradėjome kelią, ėjome koja kojon dvi savaites, dalijomės „duona ir druska“. Paprastai jis išsiverždavo į priekį, o paskui mūsų palaukdavo – jo žalia kuprinė šalikelėje buvo ženklas: „Ei, merginos, aš čia, jūsų laukiu, nepraeikite.“ Vieną dieną kaip paprastai atsilikusios nuo dano atpėdinome į nakvynės namus jau pavakare ir radome jį besiilsintį. Namai jau buvo pilni. Draugužis mums vietų nerezervavo, nors ir buvome susitarę.

Ten mūsų bendra kelionė ir baigėsi: jis nepasirodė esąs džentelmenas ir nepasiūlė merginoms užleisti savo lovos, o pats keliauti toliau ieškotis nakvynės, nors prieš tai suokė apie amžiną draugystę. Tuo momentu iš apmaudo net pažvelgti į jį nebenorėjau. Nepratariau jam nė žodžio. Kai pagaliau pasiekusios kitą nakvynės vietą, išsimaudžiusios po dušu patogiuose privačiuose piligrimų namuose išsitiesėme ant lovų, smagiai į valias prisikvatojome, kad taip staiga įsiliepsnojusi „meilė“ taip pat greitai ir išblėso.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Bus daugiau)





Galerija: Šv. Jokūbo kelias (III)




Publikuota: 2016-07-18 16:28:54

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai