„Santaka“ / Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-22 16:15

Dalinkitės:  


Po maldos ir palaiminimo bažnyčioje piligrimas galėdavo „išsinešti“ Šv. Jokūbo varpelio skambesį.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.


Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

(Tęsinys. Pradžia Nr. 80–83)



Alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk

Šv. Jokūbo kelio nakvynės namų ir užeigų šeimininkai šį įsakymą vykdo visi, bet supranta ir interpretuoja jį labai skirtingai. Kai kur tave sutinka kaip seniai lauktą šeimos narį: šeimininkė pasiūlo vakarieniauti prie bendro stalo, prigamina patiekalų tiek, kad išalkę svečiai nesugeba visko suvalgyti.

Piligrimo vakarienės ar pietų kaina standartinė – 10 eurų. Susideda ji iš trijų patiekalų: sriubos, salotų ir kepsnio ar pastos, kai kur – ryžių. Tiesą pasakius, ši ispaniška virtuvė ne tik nuvylė: per penkias savaites tas pats maistas tiesiog nusibodo. Tikėjausi, kad keičiantis Ispanijos regionams keisis ir užkandis. Deja, apsirikau. Visur ta pati kiaušinienė, vištienos kepsnys ir tuno salotos. Na, miestuose kiek didesnis pasirinkimas, bet man, vegetarei, ir ten nebuvo pyragai.

Beje, dar vienas dalykas, kuris ateityje gali nutikti ir Lietuvoje: niekur nebėra šviežio pieno. Iš pradžių dar ieškodavau jo parduotuvių šaldytuvuose, o paskui supratau, jog tuščiai vargstu. Visas pienas – tik iš miltelių, ir pienu aš jo nepavadinčiau – jį primena tik gėrimo spalva, bet ne skonis. Tiesa, du kartus nusišypsojo laimė: kartą pilstomo pieno netyčia radau užsukusi į jogurto ir ledų parduotuvę, o antrąkart – privačioje kepyklėlėje.



Svetingi ne visi

Kai kuriuose alberguose yra įrengtos virtuvės, ten pati ir gaminausi valgį. Ypač įsiminiau privačius rusų šeimininkams priklausančius namus. Įrengti jie buvo skoningai, paprastai, bet iš gerų patvarių medžiagų, dailūs ir funkcionalūs. Virtuvėje radau naujausią elektrinę viryklę, puodų, lėkščių. Deja, apstu ir nakvynės namų, kur į piligrimus žiūrima tik kaip į pasipelnymo šaltinį: visų prekių antkainiai tokiuose baruose – trigubi, o šeimininkai – nesvetingi, grubūs ir amžinai susiraukę.

Štai dar viena anekdotu virtusi istorija. Atkulniavusios į vieną kaimą, privačiame alberge nuo šeimininko vos į kailį negavome, kad pasiskolinome iš valgomojo dubenį salotoms ir porą šakučių (mat virtuvės ten nebuvo, patiems pasigaminti ko nors šeimininkas neleido, viską reikėjo pirkti jo bare).

Pamatęs mane su metaliniu dubenėliu, šeimininkas griebė jį man iš rankų, tačiau aš nepasidaviau. Sakau jam: „Dubenėlis tai jūsų, bet maistas jame tai mūsų, negalite jo iš manęs atimti. Gal sutiktumėte išnuomoti jį ir porą šakučių kokiam pusvalandžiui, jei jau veltui negalime pasiimti.“ Šeimininkas paleido dubenį, bet išprašė mus laukan šaukdamas, kad valgomasis kambarys bus atidarytas tik vakare, o bare vieta tik tiems, kas iš jo perka.

Atsiprašinėdama už savo „akiplėšišką“ elgesį išėjau į terasą, kur į mus susmigo kitų alkanų piligrimų akys. Su pavydu, nuostaba ir smalsumu jie žvelgė į išsišokėles, išdrįsusias padaryti tokį „nusikaltimą“. Kiek paskubomis, bet vis tiek pasigardžiuodamos sukirtome šviežias salotas: prisipjaustėme pomidorų, saldžiųjų paprikų, svogūnų, įmetėme juodųjų alyvuogių ir artišokų – skanumėlis!

Tąkart tik stebėjausi šeimininko šykštumu ir juokiausi, o štai kai buvau apkaltinta bandymu vagiliauti – tuomet jau ne juokais supykau.

Albergo prižiūrėtoja primygtinai tvirtino, jog nesusimokėjau už nakvynę, nors tik prieš penkias minutėles jos dukra iš manęs paėmė pinigus. Sukaitusi ir nuvargusi po dienos kelionės, – tądien jau buvau nuėjusi per 25 kilometrus, – pratrūkau šaukti ir aš. Vis dėlto eiti toliau nebesinorėjo, susimokėjau antrą kartą...

Kad šeimininkai nesąžiningi, supratome ir įžengusios į virtuvę: ten buvo puikūs nauji baldai ir viryklės (virtuvė įrengta naudojant Europos Sąjungos paramos lėšas), tačiau nei lėkštelės, nei puodelio, nei peilio ar šakutės. O kam? Jei duosi svečiams arbatos išsivirti ar valgio pasigaminti, tai juk reikės paskui virtuvę tvarkyti, šiukšles išnešti. Be to, svečiai naudosis elektra, degins dujas – tik išlaidos ir nepatogumai. O čia lėšas pasiimi – ir baigtas kriukis. Juk virtuvė yra? Yra! Nepasiginčysi...

Dėkui Dievui, man neteko savo kailiu to patirti, bet kiti piligrimai pasakojo buvę parduotuvėje išplūsti ir iš jos grūste išgrūsti, kad išdrįso pasiskųsti dėl pernelyg išpūstų kainų ir lupikavimo.

„Valkatos, užuot slampinėję eikite dirbti, mes čia plušam už grašius, o jūs iš neturėjimo ką veikti nebežinote, ko prisigalvoti. Ir dar drįstate mums akis draskyti!..“ – pylėsi kaltinimai.

Paslaugiausi ir maloniausi buvo Kelyje besidarbuojantys savanoriai, patys kažkada buvę piligrimai, o dabar atvykstantys dirbti alberguose, įsteigtuose piligrimų organizacijų iniciatyva, jų prižiūrimi ir išlaikomi.



Kam skambina varpai

Turbūt nieko malonesnio senovės piligrimo ausiai nebuvo kaip varpų skambesys. Jų aidėjimas reiškė gyvenimą, dar vieną išgyventą dieną, o ne pražūtį: kur bažnyčia – ten gyvenvietė, žmonės, stogas virš galvos, dangiškas ir kūniškas maistas bei vanduo. Mums, moderniųjų laikų piligrimams, mobiliųjų telefonų savininkams, varpai ne toks gyvybiškai svarbus ženklas, bet ten, kur jų garsas pasitikdavo ar palydėdavo mus, skambėjo tarsi padrąsinimas, pritarimas ar palaiminimas iš aukščiau.

Ispanijos bažnyčios mane pribloškė savo prabanga – įmantria auksu spindinčių altorių ir navų puošyba. Nors daug kur jau trupantys ir dulkėmis apnešti, prabangūs lipdiniai bei raižiniai, didingos skulptūros yra tarsi tylūs Ispanijos klestėjimo laikų palikuonys. Deja, labai daug bažnyčių Kelyje radome uždarytų, kai kurios jau nebeveikė, o kitos atverdavo duris tik tam tikromis valandomis kartą ar du per savaitę. Net sekmadienio šv. Mišios pasirodė esančios „prabangos dalykas“. Dažniausiai jos švenčiamos ryte, nuo 10 iki 12 valandos, bet tuo metu piligrimas eina, tad atžygiavęs į kaimą pabučiuoji tik durų spyną.

Svarsčiau ir stebėjausi (nors ne man spręsti – tam yra Bažnyčios galvos ir ganytojai): ar gali būti geresnė proga ir vieta negu Kelias skelbti Dievo žodį? Juk Keliu kasdien eina tūkstančiai žmonių, ir dauguma todėl, kad ieško ir trokšta iš gyvenimo kažko daugiau nei pinigų, pozicijos darbe, pripažinimo ar kitų materialinių vertybių. Čia ne šiaip sau turistinis-pažintinis maršrutas – čia ilgaamžis piligrimystės kelias, numintas milijonų pėdų, palaistytas prakaitu, ašaromis ir net krauju.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Bus daugiau)





Galerija: Šv. Jokūbo kelias (V)




Publikuota: 2016-07-22 16:15:41

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai