|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Ateityje Justė Kazakevičiūtė nori būti matoma ne kaip bardė, o kaip pianistė.
Dainiaus ČĖPLOS nuotr.
Aušrinė VAŠČĖGAITĖ
Pianistė, dainų autorė, vokalistė. Būtų galima vardyti ir vardyti. Tai vilkaviškiečiams gerai žinoma kraštietė Justė KAZAKEVIČIŪTĖ. Nuo mažens muzikiniais gabumais stebinanti mergina muzikos neapleidžia ir dabar. Su Juste kalbamės apie jos muzikinį kelią, šiandieninę veiklą ir artimiausius planus.
– Juste, daugelis Tavęs nedainuojančios neįsivaizduoja. Kada prasidėjo Tavo muzikinis kelias?
– Net nežinau, kaip tiksliai įvardyti tą pradžią... Užaugau muzikalioje šeimoje: ir seneliai, ir proseneliai buvo muzikantai. Didelę įtaką man padarė ir dėdė Vidmantas Barila, grupės „Dreams“ bosistas, kuris stengėsi nuo vaikystės formuoti kokybišką muzikinį skonį. Mano mama yra fortepijono programos mokytoja Vilkaviškio muzikos mokykloje, o tėtis šiaip labai muzikalus, turi gerą muzikinį skonį, mėgsta gerus įrašus ir gerą garso kokybę.
Močiutė pasakojo, kad kai buvau gal 3 metų, vienu pirštu pianino klaviatūroje iš klausos pradėjau groti „Du gaidelius“. Sesuo, kuri yra už mane trejais metais vyresnė, su mama šią dainelę grodavo kartu. Matyt, „suveikė“ pavydas sesei... Vėliau, būdama gal kokių 5 metų, pati pradėjau kurti daineles.
Kai mama pastebėjo, jog linkstu prie muzikos, pradėjo vestis mane kartu į darbą. Ten aš matydavau, kaip vaikai groja ir jų darbo rezultatą.
– Kokią reikšmę Tavo muzikinei veiklai turėjo muzikos mokykla?
– Labai didelę. Ten gavau klasikinės muzikos pagrindus, be kurių toli nenueisi. Turėjau nerealiai gerą fortepijono mokytoją Kristiną Beržanskienę. Ji buvo vienas iš tų žmonių, kurie mane visuomet palaikė.
Iš pradžių man patiko mokytis groti, vėliau aptingau, pradėjau nebesimokyti, o vienu metu išvis buvau sugalvojusi viską mesti. Vis dėlto muzikos mokyklą baigiau, o vėliau tęsiau mokslus fortepijono ir mušamųjų išplėstinėje programoje. Vis tekdavo pamuzikuoti įvairiuose kolektyvuose. Pats įdomumas prasidėjo, kai muzikos mokyklos direktoriumi pradėjo dirbti Artūras Pečkaitis ir subūrė lengvosios muzikos grupę, į kurią įsiliejau ir aš.
– Atrodo, kad sutikti mokytojai darė didelę įtaką Tavo muzikiniame kelyje?
– Vilkaviškyje aš gavau pagrindus, o kai žinių pradėjo trūkti, pradėjau „terorizuoti“ tėvus, kad surastų man naujus mokytojus. Visada liksiu labai dėkinga savo pirmajai vokalo mokytojai Ritai Štrimaitienei, choro vadovei Daliai Balčiūnienei, kuri ir dabar man vis padeda. Choras tuo metu man įskiepijo disciplinos. Grįžtant prie to, kad vis keičiau mokytojus, pasiėmusi iš jų tik tai, ko man reikėjo, toliau tęsiau paieškas Kaune, kur susipažinau su „DND“ studijos vadove Nijole Švagždiene. Ši mokytoja privertė mane paplušėti. Nors lankiausi pas ją retai, tačiau N. Švagždienės pamokos buvo ypač vertingos. Dar vėliau fortepijono žinias gilinau pas Vilniaus kolegijos Ritminės muzikos katedros vedėją docentą Sigitą Giedraitį.
Kiekvienas mokytojas mokinio kelyje turi ypatingą svarbą, iš kiekvieno pasiimame ką nors naujo ir taip kraunamės savo muzikinį bagažą.
– Pastaruoju metu scenoje pasirodai su Andriumi Kulikausku. Kokie keliai suvedė su šiuo žinomu vyresniosios kartos kompozitoriumi ir atlikėju?
– Mus jau ne pirmą kartą suveda keliai. Šiuo metu mes esame kaimynai. Dalijamės vienu kiemu, instrumentais, knygomis ir natomis. Viskas prasidėjo meistriškumo stovykloje AGATA. Kai atvykau į stovyklos atrankas, pagalvojau: „Jei jau pateksiu į stovyklą, tai kad tik ne į Andriaus grupę.“ Tada jis man atrodė pats griežčiausias mokytojas iš visų. Tačiau stovykloje kaip tik teko daug bendrauti su Andriumi. Patyriau daug streso, nes jis, kaip man tada atrodė, duodavo gerokai per sunkias užduotis, bet su draugų pagalba viską įveikiau.
Vėliau, po stovyklos, su Andriumi bendravau telefonu ir per feisbuką. Kai atvykdavau į fortepijono konsultacijas Vilniuje, stengdavausi susitikti ir su juo bei kuo daugiau išsiaiškinti man rūpimų muzikinių klausimų. A. Kulikauskas man buvo ir yra vienas didžiausių ramsčių muzikoje, jo patarimai ir pastebėjimai tiesiog neįkainojami.
– Koks muzikos žanras Tau pats mieliausias?
Talentas yra svarbu, bet talentas be darbo lygus nuliui. Visiems, kurie siekia muzikinės ateities, patariu daug dirbti ir kuo dažniau rodytis įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Nereikia laukti, kol mokytojas ar tėvai viską atneš ant lėkštutės, o patiems kabintis į gyvenimą.
– Aš mėgstu visokiausią muziką ir mėgstamiausios net negaliu išskirti. Nors studijavau džiazo fortepijoną, nepasakyčiau, jog džiazas yra mano mėgstamiausias žanras. Tuo metu tiesiog man tai buvo įdomu.
Aš klausausi ir klasikos, ir populiariosios muzikos, ir džiazo, ir dainuojamosios poezijos, ir roko, ir Lotynų Amerikos muzikos. Viskas unikalu ir įdomu.
– Dalyvavai AGATA organizuojamose stovyklose. Kaip vertini tokių projektų naudą? Ar Vilkaviškis tinkamas miestas tokioms stovykloms rengti?
– Vilkaviškiui būtinai reikia tokių stovyklų. Būtent ši stovykla man ir atvėrė akis. Tai vienas naudingiausių mano patyrimų, kuris leido teisingai pasirinkti gyvenimo kryptį.
– Kuo užsiimi šiandien?
– Po bakalauro studijų turėjau laisvus metus. Man reikėjo poilsio, norėjosi susidėlioti savo pakrikusį režimą, tad įsidarbinau kavinėje. Tai buvo mano poilsis ir laikinas darbas vienu metu.
Šiais metais įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pas profesorių Artūrą Anusauską pradėsiu džiazo fortepijono magistrantūros studijas.
Mane žmonės dažniausiai matė koncertuojančią dainuojamosios poezijos renginiuose, todėl turiu „priklijuotą“ bardės etiketę. Nelaikau savęs nei barde, nei „džiazmene“. Esu tiesiog muzikantė ir tikiuosi ateityje būti matoma labiau kaip pianistė, o ne kaip „mergina su gitara“. Žinoma, aš visada šalia savo pagrindinės veiklos grosiu ir gitara, ir fleita. Taip pat vis dar lankau vokalo pamokas.
– Koks koncertas Tau buvo pats įsimintiniausias?
– Manau, kad mano įsimintiniausias koncertas dar tik bus. O šiuo metu vienas reikšmingesnių įvykių man buvo dalyvavimas „Birštonas Jazz 2016“ festivalyje su maestro Vladimiru Čekasinu ir Vilniaus kolegijos studentais.
– Kaip manai, ar vaikams iš nedidelio miesto sunku siekti muzikinės karjeros?
– Vilkaviškyje sudarytos tikrai geros sąlygos muzikiniam tobulėjimui, tačiau pasikonsultuoti su kitų miestų pedagogais, atlikėjais, dalyvauti meistriškumo kursuose visuomet yra pravartu.
Talentas yra svarbu, bet talentas be darbo lygus nuliui. Visiems, kurie siekia muzikinės ateities, patariu daug dirbti ir kuo dažniau rodytis įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Nereikia laukti, kol mokytojas ar tėvai viską atneš ant lėkštutės, o patiems kabintis į gyvenimą.
Svarbiausia yra tikėti savimi, turėti jėgų, o labiausiai – noro bei užsidegimo ir, žinoma, jausti artimų žmonių palaikymą.
Pianistė, dainų autorė, vokalistė. Būtų galima vardyti ir vardyti. Tai vilkaviškiečiams gerai žinoma kraštietė Justė KAZAKEVIČIŪTĖ. Nuo mažens muzikiniais gabumais stebinanti mergina muzikos neapleidžia ir dabar. Su Juste kalbamės apie jos muzikinį kelią, šiandieninę veiklą ir artimiausius planus. |
– Net nežinau, kaip tiksliai įvardyti tą pradžią... Užaugau muzikalioje šeimoje: ir seneliai, ir proseneliai buvo muzikantai. Didelę įtaką man padarė ir dėdė Vidmantas Barila, grupės „Dreams“ bosistas, kuris stengėsi nuo vaikystės formuoti kokybišką muzikinį skonį. Mano mama yra fortepijono programos mokytoja Vilkaviškio muzikos mokykloje, o tėtis šiaip labai muzikalus, turi gerą muzikinį skonį, mėgsta gerus įrašus ir gerą garso kokybę.
Močiutė pasakojo, kad kai buvau gal 3 metų, vienu pirštu pianino klaviatūroje iš klausos pradėjau groti „Du gaidelius“. Sesuo, kuri yra už mane trejais metais vyresnė, su mama šią dainelę grodavo kartu. Matyt, „suveikė“ pavydas sesei... Vėliau, būdama gal kokių 5 metų, pati pradėjau kurti daineles.
Kai mama pastebėjo, jog linkstu prie muzikos, pradėjo vestis mane kartu į darbą. Ten aš matydavau, kaip vaikai groja ir jų darbo rezultatą.
– Labai didelę. Ten gavau klasikinės muzikos pagrindus, be kurių toli nenueisi. Turėjau nerealiai gerą fortepijono mokytoją Kristiną Beržanskienę. Ji buvo vienas iš tų žmonių, kurie mane visuomet palaikė.
Iš pradžių man patiko mokytis groti, vėliau aptingau, pradėjau nebesimokyti, o vienu metu išvis buvau sugalvojusi viską mesti. Vis dėlto muzikos mokyklą baigiau, o vėliau tęsiau mokslus fortepijono ir mušamųjų išplėstinėje programoje. Vis tekdavo pamuzikuoti įvairiuose kolektyvuose. Pats įdomumas prasidėjo, kai muzikos mokyklos direktoriumi pradėjo dirbti Artūras Pečkaitis ir subūrė lengvosios muzikos grupę, į kurią įsiliejau ir aš.
– Vilkaviškyje aš gavau pagrindus, o kai žinių pradėjo trūkti, pradėjau „terorizuoti“ tėvus, kad surastų man naujus mokytojus. Visada liksiu labai dėkinga savo pirmajai vokalo mokytojai Ritai Štrimaitienei, choro vadovei Daliai Balčiūnienei, kuri ir dabar man vis padeda. Choras tuo metu man įskiepijo disciplinos. Grįžtant prie to, kad vis keičiau mokytojus, pasiėmusi iš jų tik tai, ko man reikėjo, toliau tęsiau paieškas Kaune, kur susipažinau su „DND“ studijos vadove Nijole Švagždiene. Ši mokytoja privertė mane paplušėti. Nors lankiausi pas ją retai, tačiau N. Švagždienės pamokos buvo ypač vertingos. Dar vėliau fortepijono žinias gilinau pas Vilniaus kolegijos Ritminės muzikos katedros vedėją docentą Sigitą Giedraitį.
Kiekvienas mokytojas mokinio kelyje turi ypatingą svarbą, iš kiekvieno pasiimame ką nors naujo ir taip kraunamės savo muzikinį bagažą.
– Mus jau ne pirmą kartą suveda keliai. Šiuo metu mes esame kaimynai. Dalijamės vienu kiemu, instrumentais, knygomis ir natomis. Viskas prasidėjo meistriškumo stovykloje AGATA. Kai atvykau į stovyklos atrankas, pagalvojau: „Jei jau pateksiu į stovyklą, tai kad tik ne į Andriaus grupę.“ Tada jis man atrodė pats griežčiausias mokytojas iš visų. Tačiau stovykloje kaip tik teko daug bendrauti su Andriumi. Patyriau daug streso, nes jis, kaip man tada atrodė, duodavo gerokai per sunkias užduotis, bet su draugų pagalba viską įveikiau.
Vėliau, po stovyklos, su Andriumi bendravau telefonu ir per feisbuką. Kai atvykdavau į fortepijono konsultacijas Vilniuje, stengdavausi susitikti ir su juo bei kuo daugiau išsiaiškinti man rūpimų muzikinių klausimų. A. Kulikauskas man buvo ir yra vienas didžiausių ramsčių muzikoje, jo patarimai ir pastebėjimai tiesiog neįkainojami.
Talentas yra svarbu, bet talentas be darbo lygus nuliui. Visiems, kurie siekia muzikinės ateities, patariu daug dirbti ir kuo dažniau rodytis įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Nereikia laukti, kol mokytojas ar tėvai viską atneš ant lėkštutės, o patiems kabintis į gyvenimą.
– Aš mėgstu visokiausią muziką ir mėgstamiausios net negaliu išskirti. Nors studijavau džiazo fortepijoną, nepasakyčiau, jog džiazas yra mano mėgstamiausias žanras. Tuo metu tiesiog man tai buvo įdomu.
Aš klausausi ir klasikos, ir populiariosios muzikos, ir džiazo, ir dainuojamosios poezijos, ir roko, ir Lotynų Amerikos muzikos. Viskas unikalu ir įdomu.
– Vilkaviškiui būtinai reikia tokių stovyklų. Būtent ši stovykla man ir atvėrė akis. Tai vienas naudingiausių mano patyrimų, kuris leido teisingai pasirinkti gyvenimo kryptį.
– Po bakalauro studijų turėjau laisvus metus. Man reikėjo poilsio, norėjosi susidėlioti savo pakrikusį režimą, tad įsidarbinau kavinėje. Tai buvo mano poilsis ir laikinas darbas vienu metu.
Šiais metais įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pas profesorių Artūrą Anusauską pradėsiu džiazo fortepijono magistrantūros studijas.
Mane žmonės dažniausiai matė koncertuojančią dainuojamosios poezijos renginiuose, todėl turiu „priklijuotą“ bardės etiketę. Nelaikau savęs nei barde, nei „džiazmene“. Esu tiesiog muzikantė ir tikiuosi ateityje būti matoma labiau kaip pianistė, o ne kaip „mergina su gitara“. Žinoma, aš visada šalia savo pagrindinės veiklos grosiu ir gitara, ir fleita. Taip pat vis dar lankau vokalo pamokas.
– Manau, kad mano įsimintiniausias koncertas dar tik bus. O šiuo metu vienas reikšmingesnių įvykių man buvo dalyvavimas „Birštonas Jazz 2016“ festivalyje su maestro Vladimiru Čekasinu ir Vilniaus kolegijos studentais.
– Vilkaviškyje sudarytos tikrai geros sąlygos muzikiniam tobulėjimui, tačiau pasikonsultuoti su kitų miestų pedagogais, atlikėjais, dalyvauti meistriškumo kursuose visuomet yra pravartu.
Talentas yra svarbu, bet talentas be darbo lygus nuliui. Visiems, kurie siekia muzikinės ateities, patariu daug dirbti ir kuo dažniau rodytis įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Nereikia laukti, kol mokytojas ar tėvai viską atneš ant lėkštutės, o patiems kabintis į gyvenimą.
Svarbiausia yra tikėti savimi, turėti jėgų, o labiausiai – noro bei užsidegimo ir, žinoma, jausti artimų žmonių palaikymą.
Publikuota: 2016-08-12 11:00:04
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|