|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Naudinga
Šeimenos paupyje vilkaviškiečio rastas vasarinis baravykas – Lietuvoje labai retas grybas.Autorės nuotr.
Neseniai į redakciją užsuko vilkaviškietis, nešinas dviem baravykinių šeimos grybais. Vienas iš jų buvo ypač didelis, pasipuošęs apie 20 centimetrų skersmens kepure. Vyras savo radinį aptiko pačiame Vilkaviškyje, po medžiais, žaliuojančiais šalia Šeimenos upės. Žmogus pasakojo mėgstantis grybauti, puikiai atpažįstantis geruosius grybus, tačiau šįkart sudvejojo. Mat į baravykus lyg ir panašūs rastieji grybai buvo neįprasto kvapo, be to, kepurės, ypač didžiojo, atrodė lyg suskeldėjusios. – Nežinau, ką man su tais grybais daryti: dėti į puodą ar išmesti, – traukė pečiais vyriškis. Redakcijos svečio atnešto grybo nuotrauką apžiūrėję Vilkaviškio aplinkosaugininkai nusprendė, jog tai turėtų būti vasarinis baravykas. Jis yra valgomas, tačiau Lietuvoje – labai retas. Šis grybas atpažįstamas iš pusrutuliškos žvynuotos kepurėlės, dažniausiai gelsvos (ar pilkai žalsvos su gelsvu atspalviu) apačios. Vasarinio baravyko kotas – pilnaviduris, storas, mėsingas, grublėtas. Auga birželio–spalio mėnesiais, dažniau vasarą, aptinkamas lapuočių miškuose, dažniausiai po liepomis, skroblais, tuopomis, drebulėmis bei ąžuolais, kartais atrandamas ir parkuose. Vilkaviškiečių spėjimus patvirtino ir Vilniaus universiteto Botanikos ir genetikos katedros profesorius mikologas Ernestas Kutorga. – Taip, tai iš tiesų gali būti vasarinis baravykas (Boletus reticulatus). Grybas valgomas, jeigu nesukirmijęs ir nepradėjęs irti, – teigė mokslininkas. Gaila, kad atėjus profesoriaus atsakymui grybo jau neturėjome, mat sudžiovintas jis būtų puikiai tikęs Vilniaus universitetui kaip kolekcinis pavyzdys. Taigi net ir baravykinių šeimos grybus, jei jų gerai nepažįstame, į krepšį turėtume dėti atidžiai. Lietuvoje auga keliolika baravykų rūšių. Be daugeliui grybautojų puikiai žinomų tikrinių, paąžuolių, pušyninių ir kitų puikaus skonio baravykų, yra ir tokių šios šeimos atstovų, kurių rinkti neverta. Pavyzdžiui, gražios išvaizdos aitrusis baravykas, patekęs tarp kitų kepurėtųjų, apkartins ir sugadins visą vakarienę. Šį grybą lengva atpažinti iš rausvos kepurėlės apačios, o lyžtelėjus jaučiamas kartus skonis. Lygiai taip pat valgyti netinkamas ir kartusis baravykas (jo kepurėlės apačia – geltona), bet jis Lietuvoje – labai retai aptinkamas, netgi įrašytas į Raudonąją knygą. Lietuvos miškuose auga ir vienas nuodingas šios šeimos grybas – tai šėtoninis baravykas. Jį galima atskirti iš ypač storą kotą gaubiančio rožinės spalvos „tinklelio“ ir blyškiai pilkos kepurėlės. Tikrai dauguma grybautojų žino, jog ypač atsargiai reikėtų rinkti ūmėdes. Šiuos valgomus ir skanius grybus galima supainioti su žalsvąja musmire – nuodingiausiu grybu, kuriame randama net 16 nuodingų medžiagų. Gaila, bet šiemet Lietuvoje jau užfiksuota pirmoji auka: praėjusią savaitę Alytaus rajone mirė moteris, kuri, kaip manoma, prisivalgė musmirių, palaikiusi jas ūmėdėmis. Taigi būtina įsidėmėti, jog musmirės kotas esti su žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu, apgaubtu balta ar žalsva plėvele, vadinama išnara. Suvalgius žalsvųjų musmirių sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia, viduriuoja. Pakanka suvalgyti tik 50 gramų šio nuodingo grybo, kad žmogus gautų mirtiną dozę nuodų. Išgelbėti apsinuodijusįjį – labai sunku. Neretas suvalkietis, nerasdamas geresnių grybų, miškuose mėgsta prisirinkti pilkųjų meškučių, liaudies vadinamų jaučakiais ar jautakiais. Tačiau šis grybas specialistų niekuomet nebuvo laikomas geru, o per pastaruosius dešimtmečius daugelyje Europos šalių pripažintas netgi nuodingu. Jis gerokai greičiau ir daugiau už kitus grybus sukaupia sunkiųjų metalų bei radioaktyviųjų medžiagų. – Pilkoji meškutė turi toksinių medžiagų, kurios net ir išvirus grybą gali sukelti apsinuodijimų. Lietuvoje buvo keletas atvejų, kai savaitę kasdien valgę šių grybų žmonės apsinuodijo mirtinai, – aiškino prof. E. Kutorga. Beje, nepatariama rinkti ir senų, ištižusių, sukirmijusių ar šalnų pakąstų grybų. Juose, yrant riebalams ir baltymams, susidaro nuodingosios medžiagos. Publikuota: 2016-08-16 08:39:25 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|