„Santaka“ / Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (I) / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


70 proc. Vilkaviškio gyventojų buvo žydai.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo


Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (I)


Šįmet minime jau 75-ąsias žydų genocido metines Lietuvoje. Vilnija šios datos minėjimai po visą šalį.

Rugsėjo 23-iąją Vilkaviškis taip pat minės Lietuvos žydų genocido dieną. Mūsų kraštą vėl aplankys žydų istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris, kuris padovanojo mūsų miestui ir rajonui ypač daug istorinės medžiagos apie kažkada čia gyvenusius žydus. Šis žmogus surinko, ką buvo galima, iš Izraelio muziejų ir leido naudotis savo sukaupta medžiaga ne tik mūsų krašto muziejui, bet ir mums.

Todėl su savo skaitytojais dabar mes galime pasidalyti įdomiomis istorijomis iš mūsų miesto praeities. Siūlome daugiau nei 100 metų senumo istoriją apie čia gyvenusius žydus ir, aišku, lietuvius.

Ši netrumpa istorija – tai iš anglų kalbos išversti prisiminimai, parašyti 1890 metais Vilkaviškyje gimusio ir čia gyvenusio žydo Haroldo Frydo. Prisiminimus išsaugojo ir jais pasidalijo jo anūkas Deividas Perlas. Nuotraukos prie straipsnių – jau iš vėlesnių laikų, nes tuo metu fotografija dar nebuvo labai išsivysčiusi ir populiari. R. Selindžerio atsiųstos nuotraukos iliustruoja 30–50 metų vėlesnį miesto gyvenimą, tačiau skaitant šią istoriją nesunku suprasti, jog per tą laiką miestas nedaug pasikeitė. Daugelis prisiminimų mums galbūt ir žinomi, bet kai kurie gali pasirodyti gana netikėti.


Vertėsi žemės ūkiu ir prekyba

Tuo metu mano mieste Vilkaviškyje gyveno apie 8 tūkst. žmonių, iš kurių 70 procentų buvo žydai. Likusieji – lietuviai, lenkai, rusai ir keli vokiečiai.

Pagrindinė pramonės šaka buvo šerių fabrikai. Šernų šeriai gabenti iš Rusijos. Jie buvo valomi, rūšiuojami, pakuojami ir siunčiami į Vokietiją, Prancūziją bei Angliją šepečių gamintojams. Šių gamyklų darbininkai buvo vien žydai.

Kiti garbingi užsiėmimai Vilkaviškyje buvo prekyba ir ūkininkavimas. Dalis žydų šeimų dirbo žemę, daugiausia – su pagalbininkais. Žydai augino vaisius, kitą žemės ūkio produkciją ir vertėsi tuo pragyvenimui. Kita dalis užsiėmė prekių eksportu į Vokietiją. Daugelis jų ypač daug darbo turėjo rudenį, kai pulkais pėsčiomis iki pasienio gindavo tūkstančius žąsų, kraudavo jas į geležinkelio vagonus, kad šiais paukščiais aprūpintų visą Vokietiją.

Tokie produktai, kaip grūdai, linai ir vyšnios, dideliais kiekiais irgi buvo gabenami į Vokietiją. Uogos buvo naudojamos mėgstamiausiam vokiečių gėrimui – vyšnių užpiltinei (Kirsch Schnapps) gaminti.


Visa prekyba buvo išskirtinai žydų rankose. Kai kurie žydai važinėdavo po kaimus ir iš valstiečių supirkdavo produktus, kad šiuos galėtų parduoti mieste.

Mano senelis valdė žemės plotus, o tėtis su dėde bendromis teisėmis valdė tabako fabriką. Pagrindinis fabriko gaminamas produktas, aišku, buvo tabako lapai, parduodami ryšuliais, panašiais į šluotas. Valstiečiai rūkydavo šį tabaką „užtaisę“ juo savo ilgas porcelianines pypkes.

Žydai labai gerai sutiko su savo lietuviais kaimynais. Net neatsimenu, kad mano ankstyvojoje jaunystėje kada būtų kilę kokių nesusipratimų, muštynių ar susidorojimų.

Buvo praktiški

Mūsų miestas buvo netoli pasienio, todėl čia nuolat budėjo karinės pajėgos, dragūnų regimentas, kuris buvo įsikūręs gražiose plytų kareivinėse priemiestyje.

Dragūnai nešiojo madingas uniformas su šviesiai mėlynomis kelnėmis. Mieste greta mūsų, Marijampolėje, buvo įsikūręs husarų, nešiojančių raudonas kelnes, regimentas. Atsimenu, kai mūsiškiai dragūnai buvo iškelti į Marijampolę, pas mus atkėlė husarus. Žmonėms buvo keista, kam rusų vyriausybė išleido tiek pinigų perkeldama karius, jei paprasčiau būtų buvę tiesiog nuvežti mėlynas kelnes į Marijampolę, o į Vilkaviškį atgabenti raudonas. Mums kariškiai buvo visi panašūs, abeji – kavaleristai.
Mano gimtasis miestas nebuvo labai gražus – be pievelių ar gėlynų. Namai – nuobodūs, pilki, pastatyti tiesiog kelkraščiuose. Žmonės sunkiai dirbo ir neturėjo laisvo laiko gražinti savo buitį.


Mano gimtasis miestas nebuvo labai gražus – be pievelių ar gėlynų. Namai – nuobodūs, pilki, pastatyti tiesiog kelkraščiuose. Žmonės sunkiai dirbo ir neturėjo laisvo laiko gražinti savo buitį. Vieninteliai laisvi savaitgaliai buvo skiriami poilsiui ir religinėms apeigoms: maldoms ir susitikimams sinagogoje gilintis į tiesas.

Vieninteliai, kas turėjo gražius didelius sodus su išpuoselėtomis vejomis tiesiog miesto centre, prie katedros, buvo katalikų dvasininkai.

Per tikėjimą... į pirtį

Vilkaviškyje tuo metu buvo pustuzinis žydų maldos namų. Sakoma, kad pagrindinė sinagoga jau tuo metu skaičiavo trijų šimtų metų amžių. Tai buvo gražus senovinis medinis neįprastos architektūros statinys, reikalui iškilus gerai pritaikytas gynybiniams tikslams. Enciklopedijose jis minimas kaip tikriausias senųjų lenkų-lietuvių sinagogų stiliaus pavyzdys ir niekada nebuvo naudojamas vien tik maldų ar studijų tikslams. Priešais sinagogą buvo nedidelė aikštė. Per Simchas Torah (Toros metinio skaitymo šventė) parapijiečiai ją naudodavo apeiginiams šokiams. Tuomet, nešant Šventojo Rašto ritinius, buvo einama ratais aplink iškiliausius miesto žmones. Aplink šią aikštę buvo išsidėstę keli maldos ir studijų namai, hekdašas – prieglauda neturtingiems ir sergantiems žmonėms, kurie negalėjo pasirūpinti savimi, bei ritualinių maudynių vieta. Pastaroji buvo naudojama reguliariai ir gana dažnai ne tik religingų žydų, bet ir nesant maudymosi galimybės namuose tarnavo kaip vieta propaguoti higienos įpročiams.

Maudymasis, kaip ir krikšto apeigos, buvo įtvirtinta kaip religinė pareiga. Tie, kas matė žmones ritualinėje pirtyje, besigarinančius ir entuziastingai pliekiančius vienas kitą beržo vantomis, tikrai suabejotų prieš lipdydamas jiems epitetą „nešvarus“.

Nežinojo apie santechniką

Mano miestas buvo paminėtas keliose Napoleono biografijose kaip paskutinis Rusijos miestas, per kurį karvedys traukė į Vokietiją po nenusisekusio mūšio 1812 metais. Mano prosenelė, kuri mirė sulaukusi 100 metų ir kurią aš prisimenu miglotai, yra pasakojusi, kad matė imperatorių, žygiuojantį per miestą. Viena iš gatvių, kuria traukėsi sutriuškinta Didžioji armija, buvo pavadinta Prancūzų gatve. Ir mano laikais mažoji sinagoga, įsikūrusi toje gatvėje, buvo vadinama prancūziškąja.

Miesto gatvės mano laikais buvo grįstos dideliais tašytais akmenimis, tad nuvažiuojančių vežimų ratų, kaustytų metalu, tarškesys būdavo girdėti iš tolo. Namai buvo mediniai, vienaaukščiai, tik retai kuris pastatytas iš plytų. Visos parduotuvės buvo įsikūrusios aplink didelę aikštę miesto centre.

Visi namai turėjo sunkias langines, kurios nakčiai buvo kruopščiai uždaromos net vasarą. Jokios elektros, bėgančio vandens ar nuotekų sistemos. Santechniko profesija tuo metu buvo nežinoma. Niekas nebuvo girdėjęs net tokio pavadinimo. Labai primityvios konstrukcijos išvietės stovėjo lauke ir galima tik įsivaizduoti, kaip „patogu“ buvo jomis naudotis baisiai šaltomis mūsiškėmis žiemomis.




Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



(Bus daugiau)



Galerija: Vilkaviškio žydai




Publikuota: 2016-09-08 16:08:26

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai