„Santaka“ / Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (II) / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Žydų zakristijonas kviesdavo tiek į linksmas, tiek į liūdnas apeigas.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo


Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (II)

Tęsinys. Spausdinta Nr. 103

Atšiaurus klimatas ir jokių ligoninių

Vilkaviškyje, kuriame gyveno apie 8 tūkst. žmonių, nebuvo jokios ligoninės. Dirbo tik du daktarai ir viena akušerė. Vėliau, kai buvau jau paauglys, bendruomenėje apsistojo dantistas. Netikėtai, pavyzdžiui, apendicitu, sunkiai susirgę žmonės arba pasveikdavo patys, arba numirdavo, nes nebuvo jokių chirurgų. O ir apie švietimą sveikatos temomis nebuvo net kalbos. Kiekviename kieme žmonės turėdavo atvirus geriamojo vandens šulinius, kurie dažnai stovėdavo... tiesiog prie išvietės. Tad nenuostabu, kad vidurių šiltinė buvo ypač išplitusi. Ši liga nusinešė daug gyvybių.

Vis dėlto tuo metu gyveno stebėtinai daug senyvo amžiaus žmonių.

Klimatas čia buvo šaltas: šiltesni orai trukdavo trejetą mėnesių per metus, o spalį iškritęs sniegas išsilaikydavo iki balandžio. Kad sušildytų kūną, moterys naudodavo vadinamąjį karštą puodą. Siūdamos ar atlikdamos kitus namų ruošos darbus, ant žemės tarp kojų jos pasidėdavo nedidelius puodus, pripiltus karštų žarijų. Puodo net nesimatydavo, nes moterys nešiojo žemę siekiančius sijonus, kurie šį savotišką šilumos šaltinį uždengdavo. Būdavo atvejų, kad didžiuliai sijonai netyčia imdavo ir užsidegdavo.

Ugniakurus namuose žiemos metu žmonės kūrendavo nuo ryto iki vėlios nakties, kol eidavo miegoti. Atsibudę beveik kiekvienas išgerdavo karštos arbatos su gabalėliu cukraus, kurį laikydavo burnoje, kol gerdavo šiltą skystį. Vėliau, apie 10 val., buvo valgomi pusryčiai. Paprastai tai būdavo kava, duona su sviestu, sūris ir retais atvejais – kiaušinis. Pietūs, kaip pagrindinis paros maistas, buvo valgomi apie trečią valandą dienos. Dažniausiai būdavo valgoma žalia silkė, sriuba ir joje virta mėsa. Apie desertus tuo metu niekas net nesvajojo. Įvairios arbatos, duona su sviestu ar uogiene būdavo patiekiama vakarienei. Kartais vietoje uogienės duoną aptepdavo žąsies taukais. Ant stalo linksmai garuodavo „samovaras“.

Maisto kultūrą diktavo religiniai įsitikinimai

Netikėtai atvykusių svečių vaišinimas tuo metu buvo didelis išbandymas. Kadangi šaldytuvų nebuvo, tai mėsą galėta laikyti tik keletą dienų. Tad namų šeimininkės, užsigeidusios svečią pavaišinti vištiena, turėdavo pirmiausia kieme pasigauti paukštį. Tuo metu visi žydai laikė po keletą vištų iškilmingoms progoms, svečiams pavaišinti ar šabo metui. Paukštis buvo nešamas pas šochet – ritualinį skerdiką, o jau šis paskersdavo vištą pagal Mozės įstatymus. Nešinos gyva višta, moterys turėdavo „medžioti“ ir skerdiką. Mat šis nesėdėdavo vienoje vietoje ir galėjo būti bet kur: sinagogoje, turguje ar viešėti pas draugus. Atlikus šį žygdarbį ir vištą tinkamai paskerdus, ją dar reikėjo nupešti, išmirkyti vandenyje pusę valandos, apibarstyti druska ir palaikyti dar valandą. Tokių procedūrų būtinai reikėjo laikytis. Todėl kol vakarienė būdavo paruošta, į šeimininkę žiūrėdavo labai alkanos svečio akys. Tačiau tai dažniausiai būdavo vasarą. Šaltuoju metų laiku greitai gendantys produktai buvo laikomi lauko sandėliukuose.

Žydų virtuvė buvo gana įvairi. Be abejo, valgyti labai riebūs patiekalai, nes visur buvo įprasta naudoti vištų taukus. Tradicinis žydų valgis – baltos žuvies filė kukuliai su įvairiais prieskoniais. Kaip ir tradicinis daržovių troškinys (tzimes), kugelis, šabo mėsos troškinys (cholent) ir daugybė kitų skanumynų. Jei maistas buvo geras, būdavo sakoma, kad jis turi žydišką skonį, galimai išaukštinant gerą skonį. Iš paprastų daržovių – burokų, ropių, runkelių – moterys gamino skaniausius konservus. Šios daržovės buvo smulkiai supjaustomos, pridedama prieskonių ir verdama tirštame sirupe. Tai buvo delikatesai, patiekiami tik garbiam svečiui arba naudojami ligos atveju.

Išlikti padėjo griežtos tradicijos
Pagal griežtus religinius kanonus ir daugybę taisyklių gyvenę žydai, nuolat gąsdinami baisiomis bausmėmis, vis tiek išlaikė savo religinį ir kultūrinį identitetą.


Keletas žodžių apie košerį. Vadovaujantis šia nuostata, kiekvienas namų ūkis privalėjo turėti du indų ir stalo sidabro komplektus. Vieni buvo skirti pieno, kiti – mėsos produktams. Du papildomi indų komplektai buvo reikalingi žydų Velykoms. Mat valgyti pieno produktus iš indų, kuriuose buvo valgyta mėsa, buvo galima tik praėjus 6 valandoms. Gyvuliai ir paukščiai turėjo būti paskersti ritualinėje skerdykloje.

Tai apsunkindavo gyvenimą, bet papročių buvo nuolankiai ir su džiaugsmu laikomasi, nes tai buvo žydų tradicija, virtusi jų gyvenimo dalimi. Daug tiesos yra pasakyme, kad būtent šie maitinimosi papročiai, tokia priverstinė dieta, turėjo įtakos tam, jog daugelį amžių persekiojami, svetur klajoję žydai išliko ir išsaugojo gerą sveikatą.

Griežtas dietos laikymasis buvo nedidelė kaina, kad būtum tvirtas ir gyventum ilgai. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, kūdikių mirtingumas buvo didelis. Praktiškai nebuvo šeimos, kuri neišgyveno bent vieno kūdikio netekties. Natūrali atranka tais laikais buvo įprastas dalykas.

Dažnai regėdavome valstiečius, kurie į miestą atvykdavo išklausyti pamaldų bažnyčioje ir į turgų. Dažnas jų ant veidų, kaklų, galvos turėdavo didelius auglius. Ir niekas dėl jų nesukdavo sau galvos. Net ir turtingi žydai, kurie garsėjo savo sveikatos rūpinimusi, iki gyvenimo pabaigos vaikščiodavo su augliais, gumbais ir nekreipė į juos dėmesio. Ligoninės nebuvimas ir daktarų stygius vertė žmones susigyventi su savo negaliomis ir tik ypač išskirtiniais atvejais buvo vykstama ieškoti medicininės pagalbos į Kionigsbergą – artimiausią didelį Vokietijos miestą.

Pagal griežtus religinius kanonus ir daugybę taisyklių gyvenę žydai, nuolat gąsdinami baisiomis bausmėmis, vis tiek išlaikė savo religinį ir kultūrinį identitetą. Jiems patiko laisvė gyventi savo religinį gyvenimą, kokį jie gyveno savojoje šalyje. Tai buvo tarsi šviesos spindulys jų gana blankiame egzistavime.



Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



(Bus daugiau)



Publikuota: 2016-09-12 08:29:55

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai