„Santaka“ / Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (IV) / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Žydų bendruomenė savo religines šventes švęsdavo pakiliai.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo


Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (IV)

Tęsinys. Spausdinta Nr. 103–105

Šventes lydėjo pramogos ir maldos

Trys pagrindinės Vilkaviškio žydų šventės buvo Velykos, Sekminės ir paskutinis žydų metų mėnuo – Jom Kipuras.

Pasiruošimas Velykų šventėms paprastai vykdavo visą mėnesį. Kiekvienas namas nuo palėpės iki rūsio buvo kruopščiai iššveistas ir iščiustintas. Tik šiai progai skirti puodai ir keptuvės, indai ir stalo sidabras, kurie užslėpti dulkėjo ištisus metus ir laukė Velykų savaitės, buvo traukiami į dienos šviesą ir kruopščiai valomi bei poliruojami. Macais – nerauginta duona – ir tradiciniais valgiais buvo pasirūpinama iš anksto. Kad ir kokia būtų šeimos finansinė padėtis, visuomenės akyse nebuvo nė vienų žydų namų, kuriems ko nors būtų trūkę šią šventinę savaitę. Kiekvienas namų ūkis gamino savo tradicinį Velykų vyną arba midų – saldų gėrimą, kuris, kaip ir alaus, buvo ruošiamas iš apynių.

Pirmosios dvi Velykų naktys būdavo iškilmingiausios. Valgymo ceremonija, vadinama seder, su savo įmantriais ir įkvepiančiais ritualais buvo didžiulis įvykis, kurio mes, vaikai, kantriai laukėme per visą žiemą. Atsispirti kalakuto ar žąsies gabalui negalėjo niekas. Dauguma šeimininkių ypač gerai penėti paukščius pradėdavo likus kelioms savaitėms iki šventės. Mėgstamiausias metodas buvo „apvilkti“ vištą džiuto maišu, iškirpus jo apačioje skylutę išmatoms išbyrėti, ir pakabinti ant tvarto sienos. Taip įtaisytas paukštis buvo penimas kelis kartus per dieną ypač sočiai.

Mažiesiems namuose buvo duodama nelukštentų lazdyno ir graikinių riešutų. Su jais vaikai žaidė žaidimus visą savaitę. Riešutai buvo dedami į eilę ant grindų viename kambario gale, o žaidėjai pasikeisdami privalėdavo išmušti kuo daugiau riešutų ir kuo toliau už linijos. Šiam tikslui buvo naudojamas nedidelis metalo rutuliukas.

Kiekviena šventė turėjo savo ypatingas pramogas. Trys keturkampiai aguonų pyragai, tokie pat keisti, kaip ir skanūs, buvo Purim – šventos Esteros šventės – skiriamasis ženklas. Paprastai tą dieną buvo keičiamasi dovanomis, vaidinami spektakliai, vaizduojantys scenas iš Esteros gyvenimo. Ši šventė turėjo visus karnavalo požymius. Tai buvo viena iš retų dienų, kai žydai galėjo vartoti stiprius alkoholinius gėrimus. Šią dieną, kaip ir per kitą šventę – Simchat Tora, galėjai pamatyti retą vaizdą – girtą žydą.

Per Sekmines, trukdavusias dvi dienas, vienas iš atributų buvo skanūs blynai, vadinami blincais, pagaminti iš pieno produktų. Roš ha-šana paprastai buvo laikas, kai visi gaudavo naujus drabužius. Tuo metu reikėdavo pašventinti šviežius vaisius – jie tą sezoną buvo ragaujami pirmą kartą. Kuo egzotiškesnis buvo vaisius, tuo išdidesnis jautėsi savininkas.



Įsiminė naktinės mišios ir... bananas

Aiškiai prisimenu vieną Roš ha-šana rytą mano senelio namuose, kai mūsų šeima po mišių čia atvyko švęsti Naujųjų metų. Visiems susibūrus senelis paslaptingai dingo į kitą kambarį ir atnešė kažką supakuotą į skepetą. Smalsiai sekamas visų akių, jis atvyniojo skepetą, ir pirmą kartą mūsų gyvenime pamatėme... bananą. Senelis lėtai nulupo vaisių, išsitraukė kišeninį peiliuką ir supjaustė vaisių plonais griežinėliais į aštuonis ar dešimt gabalėlių, kad užtektų visiems, buvusiems kambaryje. Visi palaimino savo gabalėlį ir mėgavosi didžiuliu malonumu ragauti tokią retenybę.

Po daugelio metų, kai keliavau į Šveicariją studijuoti medicinos, buvau sustojęs netoli Berlyno aplankyti savo draugo Berlės Šapiro, kuris mokėsi universitete tame krašte. Kai išlipau didžiulėje Berlyno geležinkelio stotyje, pirmas dalykas, kurį išvydau, buvo prekystalis su daug bananų. Šių vaisių aš nebuvau matęs nuo senelio laikų, todėl nusipirkau šešis ar aštuonis, atsisėdau ant suoliuko netoliese ir suvalgiau juos visus iš karto. Aišku, kaina už trumpalaikį malonumą buvo labai didelė: baisūs spazmai pilvą raižė visą dieną. Mano susitikimas su draugu sužlugo. Ilgus metus negalėjau ne tik valgyti, bet ir žiūrėti į bananus.

Nuostabus paprotys buvo lankytis sinagogoje iš karto po vidurnakčio paskutinėmis dienomis prieš žydų Naujuosius metus. Buvo kalbamos specialios maldos ir prašoma atleidimo už visus praėjusių metų paklydimus. Sinagogos pasiuntinys nuo ankstyvo ryto vaikščiojo po miestą ir sunkia lazda beldė į uždarytas langines, kviesdamas bendruomenę į mišias. Beldimą lydėjo garsiai jidiš kalba tariamas paraginimas: „Pabuskite, žydai, Viešpaties tarnybai.“ Tai paprastai pabudindavo ne tik vyrus, kuriems jis buvo skirtas, bet ir visus namiškius. Tačiau dėl to niekas nebambėjo, nes vyrai ėjo melstis ne tik už save, bet ir už šeimos moteris.

Pirmąjį metų mėnesį buvo ne tik daugybė švenčių, bet ir maldų. Pagal tradiciją žmogaus likimas visiems ateinantiems metams buvo sprendžiamas danguje Naujųjų metų dieną ir ten užtvirtinamas per Jom Kipurą. Bendruomenė šį mėnesį melsdavosi ypač karštai. Ypač įspūdingos būdavo Jom Kipuro mišios. Tada žydų senoliai, apsirengę ilgais baltais lino chalatais ir šlepetėmis, praleisdavo visą dieną pasninkaudami ir melsdamiesi.



Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



(Bus daugiau)



Publikuota: 2016-09-16 18:15:19

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai