|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Kompozitoriaus Algimanto Bražinsko biografija liudija, kad jis gimęs Vilkaviškyje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Vienu talentingiausių šiuolaikinių kompozitorių laikomas Algimantas Bražinskas nelabai galėtų paaiškinti, kodėl jo biografijoje atsirado Vilkaviškio vardas. Tačiau menininkas pripažįsta, kad suvalkiečiai jam – patys mieliausi žmonės, o gimtine tapusiam mūsų miestui jis neabejingas iki šiol.
Dviguba „pilietybė“
Dabar tai sostinėje, tai šalia jos įrengtoje sodyboje gyvenantis žinomas kompozitorius savo mūzos išleisti į užtarnautą poilsį dar neketina. Neabejotinu talentu likimo apdovanotas kūrėjas ir dabar rašo muziką, o savo kūrybiniame lobyne turi sukaupęs šimtus rimtosios ir lengvosios muzikos kūrinių.
A. Bražinsko sukurtos operos, miuziklai, simfonijos, oratorijos, kantatos, kūriniai chorams, instrumentinėms grupėms, vokalui atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Kolegos A. Bražinską vertina kaip unikalų kompozitorių, sugebantį kurti bet kokio stiliaus muziką bet kuriam atlikėjui.
Kitąmet aštuoniasdešimtmetį švęsiantis garsus kompozitorius atmintyje vaikystės prisiminimų iš gimtosios Suvalkijos išsaugojęs ne tiek jau daug. Pamena, kad tėvai buvo kilę iš Dzūkijos, tačiau tėvelis, pasienio policijos viršininkas, dirbti buvo atsiųstas į mūsų kraštus. Todėl pats A. Bražinskas juokiasi turįs dvigubą „pilietybę”: savu jį laiko ir dzūkai, ir suvalkiečiai.
Išblaškė karas
Kodėl gimė būtent Vilkaviškyje, A. Bražinskas tėvų taip ir nepaklausė. O dabar ir paklausti nebėra ko. Tačiau šis biografijos faktas iki šiol likęs visuose dokumentuose ir informacijos šaltiniuose.
Mažąjį Algiuką krikštijo Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje, o ankstyvuosius vaikystės metus jis pamena leidęs Šakiuose. Tačiau tiek tos ramios vaikystės ir buvę. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o prasidėjus okupacijai aukštas pareigas tuomet užėmęs Algimanto tėtis puikiai suprato, jog su sovietų valdžia jam ne pakeliui. Tad šeima nutarė trauktis į Vokietiją, o vėliau – išvykti į JAV.
Tačiau taip jau nutiko, kad pabėgti į užjūrį pasisekė tik tėčiui, o Algimanto mama su vaikais buvo grąžinta į Lietuvą ir apsigyveno Dzūkijoje – apsistojo pas gimines Druskininkuose. Čia Algimantas pradėjo lankyti mokyklą.
Muzika – iš knygų
Kada į jo gyvenimą atėjo muzika, A. Bražinskas net pasakyti negali. Ji tiesiog visada buvo šalia ir kartu: smuiku mokėjo groti ir tėtis, ir dėdė, o „dziedulis“ bendravo su pačiu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.
Tačiau mažajam Algiukui vaikystėje labai imponavo technika, elektronika. Šis pomėgis A. Bražinską lydėjo visą gyvenimą. Ir dabar, jau būdamas solidaus amžiaus, kompozitorius išbando visas šiuolaikines technologijas.
A. Bražinskas juokauja, kad muzika susižavėjo „iš knygų“. Jų vaikystėje perskaitė tikrai daug, ypač apie kompozitorių, muzikantų gyvenimus. Ir jas skaitydamas tarsi girdėjo skambančią muziką.
– Jei kas paklaustų, kaip išmokau groti fortepijonu, net negalėčiau atsakyti, – prisiminimais dalijosi A. Bražinskas. – Tiesiog kažkaip savaime. Mokykloje prisėsdavau prie pianino ir grodavau, grodavau... O tai išgirdusi muzikos mokytoja leisdavo likti kabinete ir groti per visą naktį.
Kūrė mokykloje
A. Bražinskas prisimena, jog namuose turėjo pats nusipiešęs pianino klaviatūrą ir ja „skambindavo“ Liudviko van Bethoveno sonatas. Muzika skambėdavo tik jo galvoje, bet groti buvo labai malonu. Kai nuėjęs į mokyklą sonatas sugrojo tikru pianinu, mokytoja negalėjo patikėti savo ausimis.
Kurti muziką būsimasis kompozitorius pradėjo anksti. Dar būdamas paauglys parašė dainų, kūrinių smuikui, kuriuo pats mokėjo groti. Todėl niekam nebuvo nuostabu, kai penkiolikmetis Algimantas išvyko į Vilnių ir iškart įstojo į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kompozicijos klasę.
Studijuodamas antrame kurse jis sukūrė pirmąjį kūrinį. Šis buvo atliktas viešai. Tai buvo pjesė klarnetui, o ją atliko tuomet garsus muzikantas Edmundas Kuodis, vėliau sudaręs vyresniajai kartai gerai žinomą puikų duetą su Jonu Girijotu. Kompozitorius dėkingas likimui, kad turėjo galimybę gyventi tik iš kūrybos.
Dueto „krikštatėvis“
Nedaugelis, ko gero, žino, kad A. Bražinskas tapo savotišku E. Kuodžio ir J. Girijoto dueto „krikštatėviu“. Mat gyvendamas viename bendrabutyje su J. Girijotu Algimantas parašė dvi dainas, su kuriomis duetas pradėjo savo karjerą. Tai buvo įžymioji „Naktigonės daina“ ir „Ei, vyručiai, dainą“. Vėliau dueto repertuare atsirado daug A. Bražinsko dainų, keliavusių su kolektyvu po visas šalies koncertų ir miestų bei kaimų kultūros namų sales.
Nugrimzdamas į prisiminimus kompozitorius neslepia, jog gabumų muzikai jam niekada netrūko, o dėstytojai jo sugebėjimus vertindavo tik aukščiausiais balais. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kurios kursą studentai baigdavo per ketverius metus, A. Bražinskas mokėsi tik trejus, mat gabus jaunuolis iškart buvo priimtas į Vilniaus konservatoriją. Tuomet vienintelis kurse gavo padidintą vardinę V. Lenino stipendiją. Tiesa, neilgai, nes kortas sumaišė politiniai mokslai, kurių menininkas niekada nemėgo.
Išgarsino atlikėjai
Studijuodamas antrame konservatorijos kurse A. Bražinskas parašė dainą „Ugnelė“, kuri labai patiko garsiajam solistui Virgilijui Noreikai. Netrukus ši daina tapo muzikos klasika, o jaunasis kompozitorius taip išpopuliarėjo, kad jo vardas garsiai nuskambėjo muzikos pasaulyje.
A. Bražinskas neslepia, jog kūrinio sėkmė ir populiarumas priklauso ne vien nuo kompozitoriaus.
– Muzika tėra pusfabrikatis, – sakė A. Bražinskas. – Jei jos niekas negroja ir nedainuoja, tai pati muzika nieko verta. Bet jeigu ji patenka į gero atlikėjo rankas, atitinka balsą ir galimybes, tada kūrinys tampa hitu. Man tikrai pasisekė, kad mano kūrinius atliko garsūs, klausytojų mėgstami atlikėjai.
Gyvenimas – kūryba
Baigęs konservatoriją, A. Bražinskas dirbo Lietuvos kino studijoje, vėliau – Kompozitorių sąjungoje konsultantu. Tačiau netrukus suvokė, jog „etatinis“ darbas – ne jam.
– Tuo metu kompozitoriai turėjo puikias sąlygas, daug užsakymų, nes buvo daug kolektyvų: radijo, televizijos chorų, instrumentinių grupių ir t. t. Todėl nusprendžiau, kad verčiau jau užsiimsiu tiesioginiu kompozitoriaus darbu – kūryba, o ne trinsiu kelnes kažkur „už etatą“, – pasakojo A. Bražinskas. – Taip nuo tol ir neturėjau jokio kito darbo – tik kūriau muziką.
Tačiau kiek vėliau A. Bražinskas turėjo galimybę kūrybą derinti ir su kitu pomėgiu – technika. Kadangi palaikė ryšius su JAV gyvenančiu tėvu ir kitais giminaičiais, gaudavo naujausių technologijų – kompiuterinės įrangos, programų muzikai komponuoti, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Tad A. Bražinskas dirbo su kompiuterinėmis muzikos komponavimo programomis, padėjo kitiems kompozitoriams išleisti jų kūrinius.
Kompozitorius dėkingas likimui, kad turėjo galimybę neieškoti sotesnio kąsnio kitur, o gyventi iš kūrybos. Dėl to jo kūrybinis bagažas ypatingai didelis. Ir dabar „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio „auksiniame“ repertuare skamba daug A. Bražinsko kūrinių, jo dainas atlieka chorai. Kompozitorius bendradarbiauja su Kauno valstybiniu choru, kuriam vadovauja profesorius Petras Bingelis.
A. Bražinskas negalėtų išskirti, kuris kūrinys jam pačiam mieliausias.
– Visada labiausiai myliu tą kūrinį, kurį parašiau paskutinį, – atskleidė kompozitorius. – Tuomet laukiu momento, kol jį išgirsiu atliekamą kolektyvo. Ir dabar turiu parašęs vieną koncertą chorui. Laukiu nesulaukiu jo pasirodymo scenoje.
Simpatijos Suvalkijai
Kompozitorius neslepia, kad išgirdus Vilkaviškio vardą, suvalkietišką šneką sukirba prisiminimai. Ypač iš tų laikų, kai buvo labai „madingi“ renginiai – susitikimai su aktoriais, kompozitoriais, kitais menininkais. Tada A. Bražinskui į Vilkaviškį tekdavo atvykti labai dažnai.
– Atradę mano biografijoje faktą, jog esu gimęs Vilkaviškyje, jūsų rajono vadovai mane nuolat kviesdavo kaip saviškį. O aš ir nesipriešindavau juo būti. Man suvalkiečiai – labai mieli, nuoširdūs žmonės. O sovietmečiu, kai visi aplinkui visko bijojo, buvo suvaržyti, suvalkiečiai išsiskyrė savo drąsumu, savarankiškumu, didesniu pasitikėjimu savimi. Tad ir dabar džiaugiuosi, kad likimas man suteikė galimybę truputį pabūti suvalkiečiu, – simpatijų mūsų rajonui neslėpė žinomas kompozitorius.
Vienu talentingiausių šiuolaikinių kompozitorių laikomas Algimantas Bražinskas nelabai galėtų paaiškinti, kodėl jo biografijoje atsirado Vilkaviškio vardas. Tačiau menininkas pripažįsta, kad suvalkiečiai jam – patys mieliausi žmonės, o gimtine tapusiam mūsų miestui jis neabejingas iki šiol. |
Dabar tai sostinėje, tai šalia jos įrengtoje sodyboje gyvenantis žinomas kompozitorius savo mūzos išleisti į užtarnautą poilsį dar neketina. Neabejotinu talentu likimo apdovanotas kūrėjas ir dabar rašo muziką, o savo kūrybiniame lobyne turi sukaupęs šimtus rimtosios ir lengvosios muzikos kūrinių.
A. Bražinsko sukurtos operos, miuziklai, simfonijos, oratorijos, kantatos, kūriniai chorams, instrumentinėms grupėms, vokalui atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Kolegos A. Bražinską vertina kaip unikalų kompozitorių, sugebantį kurti bet kokio stiliaus muziką bet kuriam atlikėjui.
Kitąmet aštuoniasdešimtmetį švęsiantis garsus kompozitorius atmintyje vaikystės prisiminimų iš gimtosios Suvalkijos išsaugojęs ne tiek jau daug. Pamena, kad tėvai buvo kilę iš Dzūkijos, tačiau tėvelis, pasienio policijos viršininkas, dirbti buvo atsiųstas į mūsų kraštus. Todėl pats A. Bražinskas juokiasi turįs dvigubą „pilietybę”: savu jį laiko ir dzūkai, ir suvalkiečiai.
Kodėl gimė būtent Vilkaviškyje, A. Bražinskas tėvų taip ir nepaklausė. O dabar ir paklausti nebėra ko. Tačiau šis biografijos faktas iki šiol likęs visuose dokumentuose ir informacijos šaltiniuose.
Mažąjį Algiuką krikštijo Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje, o ankstyvuosius vaikystės metus jis pamena leidęs Šakiuose. Tačiau tiek tos ramios vaikystės ir buvę. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o prasidėjus okupacijai aukštas pareigas tuomet užėmęs Algimanto tėtis puikiai suprato, jog su sovietų valdžia jam ne pakeliui. Tad šeima nutarė trauktis į Vokietiją, o vėliau – išvykti į JAV.
Tačiau taip jau nutiko, kad pabėgti į užjūrį pasisekė tik tėčiui, o Algimanto mama su vaikais buvo grąžinta į Lietuvą ir apsigyveno Dzūkijoje – apsistojo pas gimines Druskininkuose. Čia Algimantas pradėjo lankyti mokyklą.
Kada į jo gyvenimą atėjo muzika, A. Bražinskas net pasakyti negali. Ji tiesiog visada buvo šalia ir kartu: smuiku mokėjo groti ir tėtis, ir dėdė, o „dziedulis“ bendravo su pačiu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.
Tačiau mažajam Algiukui vaikystėje labai imponavo technika, elektronika. Šis pomėgis A. Bražinską lydėjo visą gyvenimą. Ir dabar, jau būdamas solidaus amžiaus, kompozitorius išbando visas šiuolaikines technologijas.
A. Bražinskas juokauja, kad muzika susižavėjo „iš knygų“. Jų vaikystėje perskaitė tikrai daug, ypač apie kompozitorių, muzikantų gyvenimus. Ir jas skaitydamas tarsi girdėjo skambančią muziką.
– Jei kas paklaustų, kaip išmokau groti fortepijonu, net negalėčiau atsakyti, – prisiminimais dalijosi A. Bražinskas. – Tiesiog kažkaip savaime. Mokykloje prisėsdavau prie pianino ir grodavau, grodavau... O tai išgirdusi muzikos mokytoja leisdavo likti kabinete ir groti per visą naktį.
A. Bražinskas prisimena, jog namuose turėjo pats nusipiešęs pianino klaviatūrą ir ja „skambindavo“ Liudviko van Bethoveno sonatas. Muzika skambėdavo tik jo galvoje, bet groti buvo labai malonu. Kai nuėjęs į mokyklą sonatas sugrojo tikru pianinu, mokytoja negalėjo patikėti savo ausimis.
Kurti muziką būsimasis kompozitorius pradėjo anksti. Dar būdamas paauglys parašė dainų, kūrinių smuikui, kuriuo pats mokėjo groti. Todėl niekam nebuvo nuostabu, kai penkiolikmetis Algimantas išvyko į Vilnių ir iškart įstojo į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kompozicijos klasę.
Studijuodamas antrame kurse jis sukūrė pirmąjį kūrinį. Šis buvo atliktas viešai. Tai buvo pjesė klarnetui, o ją atliko tuomet garsus muzikantas Edmundas Kuodis, vėliau sudaręs vyresniajai kartai gerai žinomą puikų duetą su Jonu Girijotu.
Kompozitorius dėkingas likimui, kad turėjo galimybę gyventi tik iš kūrybos.
Nedaugelis, ko gero, žino, kad A. Bražinskas tapo savotišku E. Kuodžio ir J. Girijoto dueto „krikštatėviu“. Mat gyvendamas viename bendrabutyje su J. Girijotu Algimantas parašė dvi dainas, su kuriomis duetas pradėjo savo karjerą. Tai buvo įžymioji „Naktigonės daina“ ir „Ei, vyručiai, dainą“. Vėliau dueto repertuare atsirado daug A. Bražinsko dainų, keliavusių su kolektyvu po visas šalies koncertų ir miestų bei kaimų kultūros namų sales.
Nugrimzdamas į prisiminimus kompozitorius neslepia, jog gabumų muzikai jam niekada netrūko, o dėstytojai jo sugebėjimus vertindavo tik aukščiausiais balais. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kurios kursą studentai baigdavo per ketverius metus, A. Bražinskas mokėsi tik trejus, mat gabus jaunuolis iškart buvo priimtas į Vilniaus konservatoriją. Tuomet vienintelis kurse gavo padidintą vardinę V. Lenino stipendiją. Tiesa, neilgai, nes kortas sumaišė politiniai mokslai, kurių menininkas niekada nemėgo.
Studijuodamas antrame konservatorijos kurse A. Bražinskas parašė dainą „Ugnelė“, kuri labai patiko garsiajam solistui Virgilijui Noreikai. Netrukus ši daina tapo muzikos klasika, o jaunasis kompozitorius taip išpopuliarėjo, kad jo vardas garsiai nuskambėjo muzikos pasaulyje.
A. Bražinskas neslepia, jog kūrinio sėkmė ir populiarumas priklauso ne vien nuo kompozitoriaus.
– Muzika tėra pusfabrikatis, – sakė A. Bražinskas. – Jei jos niekas negroja ir nedainuoja, tai pati muzika nieko verta. Bet jeigu ji patenka į gero atlikėjo rankas, atitinka balsą ir galimybes, tada kūrinys tampa hitu. Man tikrai pasisekė, kad mano kūrinius atliko garsūs, klausytojų mėgstami atlikėjai.
Baigęs konservatoriją, A. Bražinskas dirbo Lietuvos kino studijoje, vėliau – Kompozitorių sąjungoje konsultantu. Tačiau netrukus suvokė, jog „etatinis“ darbas – ne jam.
– Tuo metu kompozitoriai turėjo puikias sąlygas, daug užsakymų, nes buvo daug kolektyvų: radijo, televizijos chorų, instrumentinių grupių ir t. t. Todėl nusprendžiau, kad verčiau jau užsiimsiu tiesioginiu kompozitoriaus darbu – kūryba, o ne trinsiu kelnes kažkur „už etatą“, – pasakojo A. Bražinskas. – Taip nuo tol ir neturėjau jokio kito darbo – tik kūriau muziką.
Tačiau kiek vėliau A. Bražinskas turėjo galimybę kūrybą derinti ir su kitu pomėgiu – technika. Kadangi palaikė ryšius su JAV gyvenančiu tėvu ir kitais giminaičiais, gaudavo naujausių technologijų – kompiuterinės įrangos, programų muzikai komponuoti, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Tad A. Bražinskas dirbo su kompiuterinėmis muzikos komponavimo programomis, padėjo kitiems kompozitoriams išleisti jų kūrinius.
Kompozitorius dėkingas likimui, kad turėjo galimybę neieškoti sotesnio kąsnio kitur, o gyventi iš kūrybos. Dėl to jo kūrybinis bagažas ypatingai didelis. Ir dabar „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio „auksiniame“ repertuare skamba daug A. Bražinsko kūrinių, jo dainas atlieka chorai. Kompozitorius bendradarbiauja su Kauno valstybiniu choru, kuriam vadovauja profesorius Petras Bingelis.
A. Bražinskas negalėtų išskirti, kuris kūrinys jam pačiam mieliausias.
– Visada labiausiai myliu tą kūrinį, kurį parašiau paskutinį, – atskleidė kompozitorius. – Tuomet laukiu momento, kol jį išgirsiu atliekamą kolektyvo. Ir dabar turiu parašęs vieną koncertą chorui. Laukiu nesulaukiu jo pasirodymo scenoje.
Kompozitorius neslepia, kad išgirdus Vilkaviškio vardą, suvalkietišką šneką sukirba prisiminimai. Ypač iš tų laikų, kai buvo labai „madingi“ renginiai – susitikimai su aktoriais, kompozitoriais, kitais menininkais. Tada A. Bražinskui į Vilkaviškį tekdavo atvykti labai dažnai.
– Atradę mano biografijoje faktą, jog esu gimęs Vilkaviškyje, jūsų rajono vadovai mane nuolat kviesdavo kaip saviškį. O aš ir nesipriešindavau juo būti. Man suvalkiečiai – labai mieli, nuoširdūs žmonės. O sovietmečiu, kai visi aplinkui visko bijojo, buvo suvaržyti, suvalkiečiai išsiskyrė savo drąsumu, savarankiškumu, didesniu pasitikėjimu savimi. Tad ir dabar džiaugiuosi, kad likimas man suteikė galimybę truputį pabūti suvalkiečiu, – simpatijų mūsų rajonui neslėpė žinomas kompozitorius.
Publikuota: 2016-10-07 11:30:32
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|