„Santaka“ / Dainininkės žvaigždė suspindo Stolaukėlyje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 

Dalinkitės:  



Dainininkės žvaigždė suspindo Stolaukėlyje


Prieš 105 metus, 1911 m. lapkričio 28 d., Stolaukio dvare gimė nuostabaus balso dainininkė, lyrinis sopranas, kamerinio dainavimo pradininkė, garsiosios „Žvaigždutės“ atlikėja Beatričė Grincevičiūtė.

Minėdami dainininkės gimtadienį prisimename žymiąją Žvaigždutę ir jos išskirtinę gyvenimo istoriją.



Giminės šaknys

Grincevičių giminės dvaras buvo Ilguvoje (Šakių r.). Čia jie apsigyveno XVIII a. viduryje, kai dainininkės protėvis V. Talko-Grincevičius-Ilgauskas įsigijo dvarą Panykių kaime, prie Nemuno ir Nykos upių. Vėliau Panykiai buvo pavadinti jo vardu ir tapo Ilguva. Ten gyveno kelios Grincevičių kartos. Senelis Henrikas dalyvavo 1863 m. sukilime, kartu su broliu buvo ištremtas į Tobolsko guberniją. Po 5 metų grįžęs į Ilguvą vedė, čia augo dvi dukros – Ona ir Vanda, o jauniausioji, Henrika, gimė 1878 m., jau po tėvo mirties. Tėviškę paveldėjo Ona Grincevičiūtė, vyriausioji dukra, ištekėjusi už garsaus lenkų muziko, kompozitoriaus, dirigento, Varšuvos orkestro vadovo Emilio Mlynarskio (jis gimęs Kybartuose). Dainininkės motina Vanda Grincevičiūtė ištekėjo už giminaičio Andriaus Grincevičiaus ir išgelbėjo giminės pavardę nuo išnykimo. Artimų giminaičių vedybos lėmė, kad trys iš šešių jų vaikų – Vaitiekus, Beatričė ir Stasys – buvo silpnaregiai, nes gimė sirgdami katarakta.




Kvapų ir garsų pasaulis

Vanda ir Andrius Grincevičiai, gavę palikimą ir kraitį, nusipirko Didvyžių dvarą. Tėvas buvo griežtas, bet teisingas, turėjo ambicijų praturtėti. Siekdamas greitų pinigų pradėjo kortuoti, dažnai prasilošdavo, todėl turėjo parduoti dvarą, tapo dvarų nuomotoju, jų administratoriumi. Neturėdami savo dvaro Grincevičiai keliavo iš vienos vietos į kitą, todėl vaikai gimė skirtingose vietovėse: Henrikas – Ilguvoje (1901 m.), Liudvikas – Didvyžiuose (1904 m.), Vaitiekus – Pracapolėje (1910 m.), Beatričė – Stolaukėlyje, Stasys – Musninkuose (1915 m.), Kristina – Gegužinės dvare (Panevėžio r.).

Gražiausi Beatričės vaikystės prisiminimai siejasi su gyvenimu motinos tėviškėje Ilguvoje ir Mlynarskių namuose, Varšuvoje. Jos atmintyje įstrigo tylūs vakarai sode, prie Nykos ir Nemuno, lydimi ramių pokalbių, muzikos. Muziką Beatričė atsimena nuo ankstyvos kūdikystės – sodo ir laukų augalų šiurenimas, paukštelių giesmės, artimųjų ir svečių muzikavimas, kaimo žmonių iš širdies traukiamos dainos. Šiuos garsus, tokius įvairius, Beatričė išgirdo, įsiminė, jie lydėjo visą gyvenimą. Pasaulis Beatričei – tai garsai ir kvapai. Sesuo Kristina kvepia pienu, Mlynarskių namai – švara ir muilu, teatras – rožėmis, šieno pakratų kvapas primena motiną, kai ji nuo šunvočių gydė šieno pakratų voniomis, anglis – keliones traukiniu, kiekvienas žmogus turi savo kvapą, pagal kurį galima jį atpažinti. Vaikystėje praradusi regėjimą, Beatričė aplinkiniame pasaulyje orientavosi pagal garsus ir kvapus.




Įkvėpė pasitikėjimo

Per Pirmąjį pasaulinį karą tėvas slapstėsi, motina gyveno Vilniuje pas gimines, neturėdama pragyvenimo šaltinio, su silpnaregiais mažais vaikais. Tėvui mirus nuo dėmėtosios šiltinės motina liko su šešiais mažamečiais vaikais, be išlaikymo. 1921 m. ji išvežė savo „akliukus“ į Varšuvą pas okulistą. Broliams operavo įgimtą kataraktą ir jie netrukus grįžo į Ilguvą, o Beatričė liko pas Mlynarskius. Laikas Mlynarskių namuose padarė lemtingą įtaką jos gyvenimui – mergaitė pamilo muziką, susipažino su muzikiniu gyvenimu. Būdama 10 metų pirmą kartą išgirdo operą – S. Moniuškos „Halką“. Nuo tada operos galėjo klausytis ištisomis dienomis. Dėdės saldainiai, muzika ir atsiminimai padėjo ištverti ilgą gydymą. Ligoninėje praleido pusę metų, ištvėrė kelias operacijas, labai nusilpo. Kiek sustiprėjusi pradėjo mokytis Varšuvos aklųjų ir nebylių institute. Instituto direktorius vadovavosi šūkiu „Nėra aklųjų“, mokytojai ir auklėtojai siekė, kad auklėtiniai nebūtų izoliuoti pasaulyje, ugdė jų savarankiškumą. Čia ji išmoko nesijausti neįgali, įgavo pasitikėjimo, gebėjimų tvarkytis ir išgyventi. Savaitgalius Beatričė praleisdavo Mlynarskių namuose. Juose mergaitę užgriuvo muzika: vyko orkestro repeticijos, muzikiniai vakarai, įvairiais instrumentais grojo šeimininkai ir svečiai. Beatričę dainavimo mokė profesorius Z. Bilinskis, atkreipęs dėmesį į jos išskirtinį balsą ir absoliučią klausą. Jis „pasėjo“ pasitikėjimą ir Beatričė pradėjo auginti savo dainavimą kaip spindintį kristalą.




Karjeros pradžia – radijuje

1930 m. Beatričė sugrįžo į Ilguvą, kur gyveno motina – bajorų palikuonė be dvaro, kampininkė su krūva vaikų, kuriems reikėjo padėti atsistoti ant kojų. Motina Beatričę nuvežė į Kauną pas gydytoją J. Nemeikšą. Gydytojas jai surado auklėtojos darbą Aklųjų institute. Ji tapo devyniolikos auklėtinių globėja. Kambariai buvo maži, šalti, juose grūdosi vaikai. Žiemą vanduo sušaldavo į ledą. Beatričė mylėjo vaikus, tačiau ją slėgė mokyklos nuotaika – „kažkokia aklųjų tauta“, nemėgstanti reginčiųjų. Reikėjo peržengti tamsos sieną, skiriančią dienos ir nakties ribą, skiriančią du pasaulius – reginčiųjų ir aklųjų.

Beatričei vėl atsinaujino akių liga, ją operavo gydytojas P. Avižonis, bet operacija nepasisekė ir mergina galutinai prarado regėjimą. Ji atsisakė auklėtojos darbo, ėmė dirbti bibliotekoje, mezgė. Visa viltis liko dainavimas. 1933–1940 m. Beatričė mokėsi Kaune, Liaudies konservatorijoje. Dainavimo ją mokė A. Blinkevičiūtė.

Po trijų metų mokytoja ryžosi išvesti B. Grincevičiūtę į muzikos visuomenę – susitarė dėl jos dainavimo per radiją. 1937 m. lapkričio 24 d. Beatričė radijuje padainavo tris dainas. Tos dainos tapo jos, kaip dainininkės, karjeros pradžia, šviesos pluoštu tamsoje. Svajonė išsipildė – per 15 minučių ji tapo žinoma visai Lietuvai. B. Grincevičiūtė susibičiuliavo su Aklųjų draugijos pirmininku poetu A. Jonynu, daugeliu kultūros žmonių, pradedančiu kompozitoriumi B. Dvarionu. Ji atliko B. Dvariono sukurtą dainą „Žvaigždutė“ (žodžiai L. Stepanausko). Idealiai atlikta, ši daina tapo Beatričės vizitine kortele.
Stolaukėlio dvaro vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo. Kuklus lauko akmuo mums primena dainininkę, kuri savo gyvenimu įrodė, kad valingas ir savo svajonės atkakliai siekiantis žmogus, nors ir turintis negalią, gali daug nuveikti, gali būti laimingas.




Balsu pakerėjo klausytojus

1943 m. Kauno konservatorijos salėje įvyko pirmasis B. Grincevičiūtės rečitalis. Tai buvo jos koncertinio gyvenimo pradžia. Iki tol buvo vertinami tik operos solistai, o kitoks dainavimas buvo laikomas antrarūšiu. B. Grincevičiūtės per radiją ir koncertuose atliekamos dainos buvo kamerinio dainavimo pradžia. Neprisidengusi kostiumais, dekoracijomis, šviesomis, orkestro skambesiu, be judesio ir mimikos – grynu balsu ji prabilo į klausytojus. Natūralus skaidrus balsas, paprasta melodija, aiški dikcija, išskirtinis tembras pasiekė žmonių širdis. 1937 m. prasidėjęs dainavimas buvo pagrindinis B. Grincevičiūtės darbas iki jos mirties 1988-aisiais.

Ji koncertavo filharmonijoje, didžiausiuose Lietuvos ir kitų šalių kultūros rūmuose, mažose miestelių, mokyklų, įvairių įstaigų salėse, vaikų darželiuose – kur tik pakviesdavo, visur ji važiuodavo, nepaisydama ligų, nuovargio, nuotolio ar oro. Visur Beatričė buvo laukiama, maloniai sutinkama ir pagerbiama. Į koncertus ją lydėdavo akompaniatorė N. Dukstulskaitė, vėliau H. Znaidziliauskaitė, poeziją skaitė aktorius L. Noreika.

Repertuare buvo per tūkstantį dainų – klasikos, tuomečių autorių kamerinių kūrinių ir liaudies dainų. Ji pirmoji atliko daugelį lietuvių kompozitorių dainų vaikams. Ypač pamėgo liaudies dainas, mokėsi jų iš kaimo dainininkų įdainuotų įrašų. Klausydama ji įsivaizdavo dainas kūrusius žmones, galvojo, kur slypi ta nepaprasta dainos jėga, per šimtmečius neišblėsęs jos gyvybingumas. „Man patinka dainuoti. Labai smagu, kad žmonės myli dainą“, – sakė B. Grincevičiūtė. Už koncertinę veiklą 1954 m. jai suteiktas nusipelniusios artistės vardas, 1971 m. – LTSR liaudies artistės vardas, 1977 m. paskirta Valstybinė premija, iškilmingais koncertais buvo pažymėti jos jubiliejai.




Vieniša niekada nesijautė

B. Grincevičiūtė buvo šiltas ir malonus žmogus, visuomet stengdavosi kitiems padėti, visiems buvo jautri ir dėmesinga. Didesnę gyvenimo dalį ji nugyveno viena, tačiau vieniša niekada nesijautė – mokėjo bendrauti su įvairaus amžiaus ir skirtingos padėties žmonėmis, turėjo daug draugų. Nors buvo akla, mėgo svečiuotis ir pati svečius maloniai priimdavo. Draugai ją vadino „mūsų Bėja“. Įkopusi į gyvenimo aštuntąjį dešimtmetį ištekėjo už profesoriaus Henriko Horodničiaus, didžiavosi savo vyru, gražiai su juo sugyveno. Kitiems buvo gražu žiūrėti, kaip du pagyvenę žmonės meiliai bendrauja, vienas kitą globoja. Deja, likimas jų laimei skyrė nedaug laiko – 1988 m. lapkričio 17 d. B. Grincevičiūtė netikėtai mirė ligoninėje.



Mena paminklinis akmuo

Dainininkė gyvenimą Stolaukėlio dvare mažai prisiminė, tačiau Grincevičių giminę galime sieti su keliais Vilkaviškio rajono dvarais. Dainininkės tėvai daugiau kaip 10 metų pragyveno trijuose mūsų rajono dvaruose – Didvyžiuose, Pracapolėje, Stolaukėlyje, čia gimė trys jų vaikai. Motinos sesuo Henrika kurį laiką gyveno Šiaudiniškių dvare, nes buvo ištekėjusi už dvaro savininko Gromadzkio. Tikėtina, kad jie bendravo su aplinkinių dvarų savininkais.


2011 m., pažymint B. Grincevičiūtės 100-ąsias gimimo metines, Stolaukėlio dvaro vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo. Kuklus lauko akmuo mums primena dainininkę, kuri savo gyvenimu įrodė, kad valingas ir savo svajonės atkakliai siekiantis žmogus, nors ir turintis negalią, gali daug nuveikti, gali būti laimingas.



Elena RUPEIKIENĖ



Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė





Galerija: Beatričė




Publikuota: 2016-12-01 10:56:27

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai