|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda dirbamos žemės Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.Galioja iki: 2024-09-29 09:16:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Pas Didvalius nakvynei sustojęs čekas vienu ratu apkeliavo įvairias šalis, tarp jų – ir Islandiją.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
Norint pažinti pasaulį daug pinigų turėti nebūtina – reikia tik geros energijos, entuziazmo ir ryžto. Tuo įsitikinusi Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė, bent keletą kartų per metus savo namuose priimanti keliauninkus iš įvairiausių šalių.
Barščiais varomas variklis
Gražiškių seniūnijos Jakiškių kaime gyvenančių Didvalių namai kaip galima nakvynės vieta yra užregistruoti interneto tinklalapyje Couchsurfing.com. Čia užsiregistruoja keliauti mėgstantys žmonės, kurie ieško nakvynės vietos ir patys savo namuose įsipareigoja priimti kitus keliautojus.
Savo tėvų namus šioje interneto svetainėje prieš keletą metų užregistravo jauniausias Didvalių sūnus Tadas, kuris ir pats ne vieną vasarą keliaudamas
po Europą nakvojo vietinių gyventojų namuose.
Gražiškių seniūnė R. Didvalienė
tokiu kelionių būdu nesinaudoja, bet tam, kad jos namuose retkarčiais pernakvos svetimi žmonės, nė kiek neprieštaravo. Moteriai nekilo jokių baimių ar įtarimų, priešingai, pasirodė labai įdomu.
Visi į Jakiškių kaimą nakvynei užsukantys turistai atvyksta su dviračiais.
– Jei turi pinigų degalams, tai rasi ir galimybę apsistoti viešbutyje, kempinge ar panašioje vietoje. O šitas jaunimas – tai entuziastai žibančiomis akimis, norintys pažinti pasaulį, bet neturintys tiek pinigų, kad leistų juos viešbučiams. Tad važiuoja, kaip aš juokauju, barščiais varomu varikliu. Mes nesame jiems įsipareigoję suteikti kokių nors ypatingų dalykų. Svarbu – saugi nakvynė tavo namuose arba kieme, nes šie turistai vežasi ir palapines, – pasakojo seniūnė.
Tobulėja kalbos įgūdžiai
Didvalių namuose keliauninkų per metus pasirodo 5–6, dažniausiai jie atvyksta vasarą.
– Ko gero, iš viso jau esame priėmę apie trisdešimt keliautojų. Bet aš jų neskaičiuoju, neregistruoju, man labai smagu pabendrauti su žmonėmis iš kitų kraštų, be to, dar turiu galimybę tobulinti savo anglų kalbą. Susišnekame elementaria „buitine“ kalba, o kalbančių greitai tiesiog paprašau kalbėti lėčiau, – šypsojosi R. Didvalienė.
Nakvynei užsukantys turistai paprastai važiuoja dviese arba po vieną, didesnių grupių nepasitaiko. Tie, kurie keliauja po vieną, vieniši nesijaučia: jie sako, kad bendravimo poreikį patenkina kalbėdami su vietiniais gyventojais.
– Tie žmonės numina nerealius atstumus – net ir po 12 tūkstančių kilometrų! Ko gero, pats dažniausias maršrutas, ypač mėgstamas Vakarų Europos keliautojų, – apvažiuoti Baltijos jūrą. Jiems įdomu pamatyti, kaip atrodo vadinamosios posovietinės šalys, jie gerai žino istoriją ir būna išmokę ar užsirašę netgi šiek tiek rusiškų žodžių tiems atvejams, jei nepavyktų susikalbėti angliškai, – pasakojo moteris.
Žmonės visur geri
Svečių Didvaliai sulaukia iš pačių įvairiausių šalių: ne tik iš artimesnių Vakarų Europos valstybių, bet ir iš Korėjos, Taivano, Japonijos. Šią vasarą nakvynei užsuko svečias, atvykęs net iš Australijos.
Per tą trumpą laiką, kol turistai svečiuojasi, ryškesnio kultūrų skirtumo R. Didvalienė sako nejuntanti.
– Aš pati su tais jaunuoliais bendrauju paprastai, kaip su savo vaikais. Iškepu bulvinių blynų, išverdu barščių, padedu duonos, naminio sviesto, sūrio. Tuo metu keliauninkai išsimaudo, įsimeta į skalbyklę savo drabužius. Visą dieną mynę dviratį žmonės būna pavargę, tad vakare susėdę po vakarienės dar kokią valandėlę paplepame – ir leidžiu jiems ilsėtis. Beje, visi šie turistai sako, jog eiliniai, paprasti žmonės, kokios tautybės bebūtų, visur yra labai geri ir nuoširdūs. Kartą pas mus buvo užsukęs anglas kariškis, jau pensinio amžiaus. Prieš tai šis žmogus buvo keliavęs po Pakistaną, Afganistaną, rodė nuotraukas iš savo kelionių. Jis pasakojo, jog nepaisant to, kad tose šalyse vyksta karai, paprasti jį priėmę žmonės yra malonūs ir atviri. Visi keliautojai akcentuoja, kad pasaulis – labai geras, blogi tik blogų politikų sprendimai, – sakė pašnekovė.
Tik vienintelį kartą vienas Didvalių svečias papasakojo, jog Taline prie parduotuvės kažkas nuo dviračio bagažinės nugvelbė jo striukę. Bet keliauninkas įvykio nesureikšmino, sakydamas, kad tam, kuris pasisavino drabužį, greičiausiai buvo šalta ir striukės reikėjo labiau nei pačiam šeimininkui.
Vienu ratu per Islandiją Tokiems keliautojams
reikia tikrų pojūčių, kurių nepatirsi patogiai sėdėdamas automobilyje.
Beveik visi keliauninkai turi savo erdvę internete, kur kelia nuotraukas, aprašo kelionių nuotykius. Patys Didvaliai paseka, kur jų apnakvydinti turistai keliauja toliau, kaip jiems sekasi.
Vienas įdomiausių svečių buvo 22 metų čekas, tūkstančius kilometrų per Islandiją, Skandinavijos šalis ir Pabaltijį įveikęs vienračiu. Vaikinas papasakojo, jog savo nedideliame gimtajame kaime būrelį 5–12 metų vaikų moko važinėti vienračiu, organizuoja jiems nesudėtingas, bet įdomias varžybas. Jaunojo vaikų trenerio mama dirba kavinėje, į kurią jaunimas susirenka pažiūrėti keliautojo nufilmuotų ir aprašytų kelionių epizodų.
Vis dėlto savo interneto dienoraštyje vaikinas rašo ne vien teigiamus dalykus: juk tokiose kelionėse būna, kad ir pavargsti, sušąli, kartais nerandi nakvynės vietos, prakiūra dviračio ratas ar batai nutrina kojas. Visa tai rašoma todėl, kad jaunimas suprastų, jog norint keliauti reikia pasiruošti ne vien smagiems nuotykiams.
Sniegas nebuvo šiltas
Gražiškių seniūnė sakė, jog toks bendravimas plečia ne tik keliauninkų, bet ir juos priimančių žmonių akiratį.
Pavyzdžiui, vienas keliauninkas iš Azijos bendravimui buvo pasiruošęs ypač kruopščiai: jis pasirengė savo šeimos, gimtojo miesto, šalies pristatymą su nuotraukomis, pats buvo pasiskaitęs apie valstybes, kurias rengėsi aplankyti. Važiuodamas į Lietuvą jis pabandė žaisti krepšinį, atvykęs vardijo žinomiausių mūsų krepšininkų pavardes.
Pernai pas Didvalius dviračiais atmynė vaikinas ir mergina, gyvenantys Kanadoje.
– Ta kanadietė – buvusi baleto šokėja, tad pakviečiau šią porą pažiūrėti, kaip Gražiškių vaikai repetuoja šokius prieš pasirodymą dainų šventėje. Mergina ne tik pasidžiaugė mūsų gražiai šokančiais moksleiviais, apžiūrėjo tautinius drabužius, bet ir pati išsinėrė iš savo batų bei atliko keletą piruetų. Vaikams buvo labai smagu, kad juos aplankė tokie įdomūs keliautojai iš tolimos šalies, – pasakojo seniūnė.
Šią vasarą atvykęs australas dalijosi savo nuostaba dėl gausybės Europos Sąjungoje esančių valstybių sienų: mat važiuodamas per visą Australiją nerasi jokios sienos. Seniūnei teko aiškinti, kad nors šalys ir yra vienoje sąjungoje, jas skiria ne tik sienos, bet ir kalba, papročiai bei kiti dalykai.
Tuo tarpu R. Didvalienę nustebino tai, kad patys australai pyksta ant kengūrų. Svetimšaliams tokie mieli atrodantys padarai vietiniams gyventojams atrodo įžūlūs, be to, sukelia pavojų nuolat iššokdami į gatves.
Australas lietuvius prajuokino pasakojimu apie sniegą.
Vaikinas nuo mažens svajojo pamatyti šį gamtos reiškinį ir visuomet įsivaizdavo, kad sniegas bus minkštas ir šiltas, o snaigės kris lyg pūkai, švelniai glostydamos skruostus. Pirmąjį sniegą australas sutiko Šiauliuose ir iškart suprato, kokia apgaulinga buvo susidaryta iliuzija. Buvo šalta, vėjo nešamas šlapias sniegas dribo už apykaklės, batuose žliugsėjo permirkę kojos.
Į Didvalių namus australas su pakeliui prisijungusiu korėjiečiu atmynė ant kojinių batuose užsimovę polietileninius krepšelius, o permirkusią avalynę ir drabužius išsidžiovino svetinguose namuose.
Parsivedė patys
Svetimšalius priimanti R. Didvalienė dabar labiau pastebi ir pakelėse apsistojusius turistus – jie šiltuoju metu dažnai nesiprašo nakvynės ir nakvoja bet kur, pasiieškoję sau gražią vietą prie vandens ar pamišky. Kartą tokius keliautojus namo parsivedė patys Didvaliai.
Tai buvo vyresnio amžiaus prancūzų pora – biologė ir organų donorystės sistemoje dirbantis vyras. Šie žmonės nebuvo užsiregistravę internetiniame nakvynę rasti padedančiame portale.
– Pavakare važiuodami namo pamatėme, kaip du pavargę žmonės dviračiais kyla į Duonelaičių kalną. Grįžę namo pasvarstėme, kad jie tikriausiai neturi kur nakvoti, tad galbūt juos reikėtų pasikviesti į savo namus. Taip ir padarėme, o tie žmonės su mūsų pasiūlymu mielai sutiko, – prisiminė R. Didvalienė.
Svetinga šeimyna prancūzams dar surengė ir savotišką „edukacinę“ programą: parodė, kaip trijų litrų stiklainyje iš grietinės susimušti sviesto. Didmiesčio žmonėms tai buvo smagi pramoga.
R. Didvalienė sakė, jog daugelis jos pažįstamų stebisi, kodėl žmonės po pasaulį keliauja tokiu būdu – važiuodami dviračiais, nakvodami nežinia kieno namuose.
– Nežinau, ką jie atsakytų. Aš manau, kad tai yra galimybė pažinti kitokį pasaulį. Važiuodamas dviračiu gali sustoti bet kur, matai laukus ir miškus, užuodi kvapus, bendrauji su pakeliui sutiktais žmonėmis. Tokiems keliautojams patogumo nereikia, reikia paprasto, tikro gyvenimo ir tikrų pojūčių, kurių nepatirsi patogiai sėdėdamas automobilyje, – kalbėjo svetingų namų šeimininkė.
Norint pažinti pasaulį daug pinigų turėti nebūtina – reikia tik geros energijos, entuziazmo ir ryžto. Tuo įsitikinusi Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė, bent keletą kartų per metus savo namuose priimanti keliauninkus iš įvairiausių šalių. |
Gražiškių seniūnijos Jakiškių kaime gyvenančių Didvalių namai kaip galima nakvynės vieta yra užregistruoti interneto tinklalapyje Couchsurfing.com. Čia užsiregistruoja keliauti mėgstantys žmonės, kurie ieško nakvynės vietos ir patys savo namuose įsipareigoja priimti kitus keliautojus.
Savo tėvų namus šioje interneto svetainėje prieš keletą metų užregistravo jauniausias Didvalių sūnus Tadas, kuris ir pats ne vieną vasarą keliaudamas
po Europą nakvojo vietinių gyventojų namuose.
Gražiškių seniūnė R. Didvalienė
tokiu kelionių būdu nesinaudoja, bet tam, kad jos namuose retkarčiais pernakvos svetimi žmonės, nė kiek neprieštaravo. Moteriai nekilo jokių baimių ar įtarimų, priešingai, pasirodė labai įdomu.
Visi į Jakiškių kaimą nakvynei užsukantys turistai atvyksta su dviračiais.
– Jei turi pinigų degalams, tai rasi ir galimybę apsistoti viešbutyje, kempinge ar panašioje vietoje. O šitas jaunimas – tai entuziastai žibančiomis akimis, norintys pažinti pasaulį, bet neturintys tiek pinigų, kad leistų juos viešbučiams. Tad važiuoja, kaip aš juokauju, barščiais varomu varikliu. Mes nesame jiems įsipareigoję suteikti kokių nors ypatingų dalykų. Svarbu – saugi nakvynė tavo namuose arba kieme, nes šie turistai vežasi ir palapines, – pasakojo seniūnė.
Didvalių namuose keliauninkų per metus pasirodo 5–6, dažniausiai jie atvyksta vasarą.
– Ko gero, iš viso jau esame priėmę apie trisdešimt keliautojų. Bet aš jų neskaičiuoju, neregistruoju, man labai smagu pabendrauti su žmonėmis iš kitų kraštų, be to, dar turiu galimybę tobulinti savo anglų kalbą. Susišnekame elementaria „buitine“ kalba, o kalbančių greitai tiesiog paprašau kalbėti lėčiau, – šypsojosi R. Didvalienė.
Nakvynei užsukantys turistai paprastai važiuoja dviese arba po vieną, didesnių grupių nepasitaiko. Tie, kurie keliauja po vieną, vieniši nesijaučia: jie sako, kad bendravimo poreikį patenkina kalbėdami su vietiniais gyventojais.
– Tie žmonės numina nerealius atstumus – net ir po 12 tūkstančių kilometrų! Ko gero, pats dažniausias maršrutas, ypač mėgstamas Vakarų Europos keliautojų, – apvažiuoti Baltijos jūrą. Jiems įdomu pamatyti, kaip atrodo vadinamosios posovietinės šalys, jie gerai žino istoriją ir būna išmokę ar užsirašę netgi šiek tiek rusiškų žodžių tiems atvejams, jei nepavyktų susikalbėti angliškai, – pasakojo moteris.
Svečių Didvaliai sulaukia iš pačių įvairiausių šalių: ne tik iš artimesnių Vakarų Europos valstybių, bet ir iš Korėjos, Taivano, Japonijos. Šią vasarą nakvynei užsuko svečias, atvykęs net iš Australijos.
Per tą trumpą laiką, kol turistai svečiuojasi, ryškesnio kultūrų skirtumo R. Didvalienė sako nejuntanti.
– Aš pati su tais jaunuoliais bendrauju paprastai, kaip su savo vaikais. Iškepu bulvinių blynų, išverdu barščių, padedu duonos, naminio sviesto, sūrio. Tuo metu keliauninkai išsimaudo, įsimeta į skalbyklę savo drabužius. Visą dieną mynę dviratį žmonės būna pavargę, tad vakare susėdę po vakarienės dar kokią valandėlę paplepame – ir leidžiu jiems ilsėtis. Beje, visi šie turistai sako, jog eiliniai, paprasti žmonės, kokios tautybės bebūtų, visur yra labai geri ir nuoširdūs. Kartą pas mus buvo užsukęs anglas kariškis, jau pensinio amžiaus. Prieš tai šis žmogus buvo keliavęs po Pakistaną, Afganistaną, rodė nuotraukas iš savo kelionių. Jis pasakojo, jog nepaisant to, kad tose šalyse vyksta karai, paprasti jį priėmę žmonės yra malonūs ir atviri. Visi keliautojai akcentuoja, kad pasaulis – labai geras, blogi tik blogų politikų sprendimai, – sakė pašnekovė.
Tik vienintelį kartą vienas Didvalių svečias papasakojo, jog Taline prie parduotuvės kažkas nuo dviračio bagažinės nugvelbė jo striukę. Bet keliauninkas įvykio nesureikšmino, sakydamas, kad tam, kuris pasisavino drabužį, greičiausiai buvo šalta ir striukės reikėjo labiau nei pačiam šeimininkui.
Tokiems keliautojams reikia tikrų pojūčių, kurių nepatirsi patogiai sėdėdamas automobilyje.
Beveik visi keliauninkai turi savo erdvę internete, kur kelia nuotraukas, aprašo kelionių nuotykius. Patys Didvaliai paseka, kur jų apnakvydinti turistai keliauja toliau, kaip jiems sekasi.
Vienas įdomiausių svečių buvo 22 metų čekas, tūkstančius kilometrų per Islandiją, Skandinavijos šalis ir Pabaltijį įveikęs vienračiu. Vaikinas papasakojo, jog savo nedideliame gimtajame kaime būrelį 5–12 metų vaikų moko važinėti vienračiu, organizuoja jiems nesudėtingas, bet įdomias varžybas. Jaunojo vaikų trenerio mama dirba kavinėje, į kurią jaunimas susirenka pažiūrėti keliautojo nufilmuotų ir aprašytų kelionių epizodų.
Vis dėlto savo interneto dienoraštyje vaikinas rašo ne vien teigiamus dalykus: juk tokiose kelionėse būna, kad ir pavargsti, sušąli, kartais nerandi nakvynės vietos, prakiūra dviračio ratas ar batai nutrina kojas. Visa tai rašoma todėl, kad jaunimas suprastų, jog norint keliauti reikia pasiruošti ne vien smagiems nuotykiams.
Gražiškių seniūnė sakė, jog toks bendravimas plečia ne tik keliauninkų, bet ir juos priimančių žmonių akiratį.
Pavyzdžiui, vienas keliauninkas iš Azijos bendravimui buvo pasiruošęs ypač kruopščiai: jis pasirengė savo šeimos, gimtojo miesto, šalies pristatymą su nuotraukomis, pats buvo pasiskaitęs apie valstybes, kurias rengėsi aplankyti. Važiuodamas į Lietuvą jis pabandė žaisti krepšinį, atvykęs vardijo žinomiausių mūsų krepšininkų pavardes.
Pernai pas Didvalius dviračiais atmynė vaikinas ir mergina, gyvenantys Kanadoje.
– Ta kanadietė – buvusi baleto šokėja, tad pakviečiau šią porą pažiūrėti, kaip Gražiškių vaikai repetuoja šokius prieš pasirodymą dainų šventėje. Mergina ne tik pasidžiaugė mūsų gražiai šokančiais moksleiviais, apžiūrėjo tautinius drabužius, bet ir pati išsinėrė iš savo batų bei atliko keletą piruetų. Vaikams buvo labai smagu, kad juos aplankė tokie įdomūs keliautojai iš tolimos šalies, – pasakojo seniūnė.
Šią vasarą atvykęs australas dalijosi savo nuostaba dėl gausybės Europos Sąjungoje esančių valstybių sienų: mat važiuodamas per visą Australiją nerasi jokios sienos. Seniūnei teko aiškinti, kad nors šalys ir yra vienoje sąjungoje, jas skiria ne tik sienos, bet ir kalba, papročiai bei kiti dalykai.
Tuo tarpu R. Didvalienę nustebino tai, kad patys australai pyksta ant kengūrų. Svetimšaliams tokie mieli atrodantys padarai vietiniams gyventojams atrodo įžūlūs, be to, sukelia pavojų nuolat iššokdami į gatves.
Australas lietuvius prajuokino pasakojimu apie sniegą.
Vaikinas nuo mažens svajojo pamatyti šį gamtos reiškinį ir visuomet įsivaizdavo, kad sniegas bus minkštas ir šiltas, o snaigės kris lyg pūkai, švelniai glostydamos skruostus. Pirmąjį sniegą australas sutiko Šiauliuose ir iškart suprato, kokia apgaulinga buvo susidaryta iliuzija. Buvo šalta, vėjo nešamas šlapias sniegas dribo už apykaklės, batuose žliugsėjo permirkę kojos.
Į Didvalių namus australas su pakeliui prisijungusiu korėjiečiu atmynė ant kojinių batuose užsimovę polietileninius krepšelius, o permirkusią avalynę ir drabužius išsidžiovino svetinguose namuose.
Svetimšalius priimanti R. Didvalienė dabar labiau pastebi ir pakelėse apsistojusius turistus – jie šiltuoju metu dažnai nesiprašo nakvynės ir nakvoja bet kur, pasiieškoję sau gražią vietą prie vandens ar pamišky. Kartą tokius keliautojus namo parsivedė patys Didvaliai.
Tai buvo vyresnio amžiaus prancūzų pora – biologė ir organų donorystės sistemoje dirbantis vyras. Šie žmonės nebuvo užsiregistravę internetiniame nakvynę rasti padedančiame portale.
– Pavakare važiuodami namo pamatėme, kaip du pavargę žmonės dviračiais kyla į Duonelaičių kalną. Grįžę namo pasvarstėme, kad jie tikriausiai neturi kur nakvoti, tad galbūt juos reikėtų pasikviesti į savo namus. Taip ir padarėme, o tie žmonės su mūsų pasiūlymu mielai sutiko, – prisiminė R. Didvalienė.
Svetinga šeimyna prancūzams dar surengė ir savotišką „edukacinę“ programą: parodė, kaip trijų litrų stiklainyje iš grietinės susimušti sviesto. Didmiesčio žmonėms tai buvo smagi pramoga.
R. Didvalienė sakė, jog daugelis jos pažįstamų stebisi, kodėl žmonės po pasaulį keliauja tokiu būdu – važiuodami dviračiais, nakvodami nežinia kieno namuose.
– Nežinau, ką jie atsakytų. Aš manau, kad tai yra galimybė pažinti kitokį pasaulį. Važiuodamas dviračiu gali sustoti bet kur, matai laukus ir miškus, užuodi kvapus, bendrauji su pakeliui sutiktais žmonėmis. Tokiems keliautojams patogumo nereikia, reikia paprasto, tikro gyvenimo ir tikrų pojūčių, kurių nepatirsi patogiai sėdėdamas automobilyje, – kalbėjo svetingų namų šeimininkė.
Galerija: Kelionės
Publikuota: 2017-01-02 09:55:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ant Vilkaviškio pastatų „nutūpė“ paukščiai ir gyvūnai *V. Kudirka besidomintis vilkaviškietis siekia ištaisyti istorinę klaidą
* Gamtos turtai – nuo grybo iki erelio
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|