Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Renginiai

---

Scena iš spektaklio „Dėdės ir dėdienės“.

Vasario 22 d., 18 val., Vilkaviškio kultūros centre Valstybinis Vilniaus mažasis teatras vaidins vienos dalies spektaklį „Dėdės ir dėdienės“.

Pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė taikliai pastebėjo, kad spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ Severiją vaidinanti A. Šataitė pelnytai gavo Auksinį scenos kryžių už geriausią moters vaidmenį, nes „sukurti spektaklį Vaižganto teksto motyvais, kuris jaudintų, sukurti tokį žemišką, tikrą, liaudišką personažą šiandien, kai visi pasinėrę į neva civilizuotą pasaulį, be galo sunku. Agnė yra velnioniškai talentinga. Šitam spektakly ji atsiveria tuo, kas šiandien rečiausia scenoje: ji yra atvira, nuoširdi, temperamentinga, nesistengia būt primadona ir demonstruoti savo grožio, kas labai dažnai nutinka dabarties scenoje“.

Pati A. Šataitė yra užsiminusi, kad Severiutė – yra vienas pačių brangiausių jos vaidmenų. O anšlaginis spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ rodo, kad žmonės be galo išsiilgę lietuviškos literatūros.

Pasak režisierės Gabrielės Tuminaitės, apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo.

Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos.

Ilgai brandintas režisierės G. Tuminaitės darbas tapo kūrybinga ir šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.

Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas.

„Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako G. Tuminaitė.

Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės G. Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė A. Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.



Užsk. 356

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---