Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-03-08 16:30

---

Literatūrinė kompozicija „Prie didelio kelio“ vertė įsiklausyti, pajusti, išgirsti...

Jono JUŠKEVIČIAUS nuotr.

Paramos koncertas „Tau akyse dangaus šviesa“ – dar vienas žingsnis kraštietės poetės Salomėjos Nėries atminimo įamžinimo link.

Praėjusiais metais rudeniop mokytojos, literatės Vilijos Žalienės paskleista idėja Vilkaviškį papuošti skulptūra, metaforiškai įkūnijančia S. Nėries poezijos dvasią, skinasi kelią. Sulaukdama ir teigiamų atsiliepimų, ir neigiamų atgarsių.

Menininkui, kūrėjui, turinčiam Dievo dovaną – poetinį jautrumą – gyvenimas nebūna dosnus. S. Nėries kelias – ne išimtis. Tokia mintis ne kartą nuskambėjo ir atminimo įamžinimo puoselėtojų surengtame koncerte Vilkaviškio kultūros centre. Abejingai kalbėti apie Salomėją tiesiog neišeina. Ir tas penktadienio vakaras buvo pripildytas supratingumo ir šviesos, poetinės išpažinties ir minčių apie talentingos poetės ir tautos likimą, apie džiaugsmo, kančios, meilės ir ilgesio gijomis ataustą dvasios rūbą.

Reikėjo tik paklausyti disidento, mediko, istoriko eurokomisaro Vytenio Andriukaičio aistringos kalbos! Kartu su juo Salomėją deklamavo ir dainavo visa salė. Arba S. Nėries muziejaus Palemone direktorės Inos Aleksaitietės, pasivaikščiojusios mūsų miesto vietomis, kurios mena S. Nėrį, įspūdžių ir pasidžiaugusios, kad įamžindami kraštietės atminimą, padėsime skleisti žinią apie talentingiausią praėjusio amžiaus poetę lyrikę. Vilkaviškiečių idėją palaikančios Lietuvos humanistinės pedagogikos asociacijos vadovė Marina Korinevskaja dėkojo visiems, kurie eina keliu, padėsiančiu išsaugoti S. Nėrį ir jos poeziją ateities kartoms. Vakaro viešnia – 2014 m. rajono Savivaldybės Salomėjos Nėries premijos laureatė poetė, vertėja, aktorė Sonata Paliulytė – dėkingumo žodį vilkaviškiečiams palydėjo savo autorine kūryba, o kaunietė dainuojamosios poezijos atlikėja ir kūrėja Ilona Papečkytė – Salomėjos tekstais parašytomis dainomis.

Poeziją, dainas, poetės dienoraščio ištraukas ir seserų Daunyčių atliekamą muziką į vientisą jautrią ir prasmingą kompoziciją supynė „Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolita Sinkevičienė. Eiles skaitė šios gimnazijos mokytojai ir mokiniai, dainavo Rugilė Kačkauskaitė ir Ieva Andriulionytė, Vilma Anelauskienė ir Edita Grygelaitienė, kankliavo Daivos Venienės vadovaujamas kanklių ansamblis „Sadutė“.

Kultūros rūmų erdvėse veikė muziejininkų parengta S. Nėries gyvenimą atspindinti ekspozicija ir karpytojų grupės „Sėjinis“ karpinių, sukurtų poetės eilėraščių motyvais, paroda.

Sceną puošė baltos ir raudonos rožės. Į vazą paskutinius žiedus sudėjo renginio vedėjos Eimantė Kurauskaitė ir Raimonda Kurauskienė. Balta gėlių spalva simbolizavo vilties, džiugesio ir tikėjimo kupiną poetės S. Nėries jaunystę, raudona – atgailą, skausmą ir tikėjimą. Tikėjimą, kad žmonės supras, kad atleis...

Paramos koncerto „Tau akyse dangaus šviesa“ lėšos – pirmasis tūkstantis eurų – papildys S. Nėries atminimo įamžinimo fondą. Visi norintieji gali prisidėti. Pinigus galima pervesti: Vilkaviškio rajono literatų klubas „Seklyčia“, Vytauto g. 28, 70125 Vilkaviškis. Įmonės kodas 193014963, sąskaita LT284010040100071480, paskirtis – S. Nėries atminimui įamžinti, AB DNB bankas, banko kodas 40100.

---

Nė vienas į poetą mestas akmuo nepataikys



Iš Vytenio ANDRIUKAIČIO kalbos, pasakytos paramos koncerte.

Kai čia atvažiavau, man pasakė, kad viena mokykla kažkaip pamėgino grąžinti bilietus į koncertą.

Matyt, kažkas pasiklydo. Pasiklydo vertinimuose, pasiklydo naktyse. Negaliu nepacituoti Justino Marcinkevičiaus: „O, mano tauta, / O, mano tauta, / Po nenusileidžiančia neapykantos saule“.

Įsivaizduojat, kas gi būtų jei mes išties nenuleistume tos neapykantos saulės? Pavasaris neateitų, neateitų naujas gyvenimo džiaugsmas.

Negalėtume suprasti, kokią turime kultūros gelmę, kokią didelę upę, iš kurios tiek daug galime pasisemti. Kas gi būtų, jei mes dabar neišgirstume:



Apšerkšniję mūsų žiemos –

Balta, balta – kur dairais –

Ilgas pasakas mažiemus

Seka pirkioj vakarais.



Juk tai skamba kaip malda, kaip neišpasakytai šiltas širdies atsivėrimas. Salomėja viena gali mus visus pravirkdyti, sušildyti, nuliūdinti, padrąsinti:



Sesuo žydrioji, Vilija,

Skubėk, skubėk į Nemuną!

Sakyk, kad laisvę mylime

Labiau mes už gyvenimą...



Perduokite tai mokyklai šituos žodžius. Visoms mokykloms perduokite.

Poetams dažnai iš tiesų būna sunku gyvenimo kryžkelėse. Jie labai dažnai veikiami didžiulių emocijų gali kažkur nuklysti, gali kažko nepamatyti, gali, matydami didžiulę šviesą, įkristi į duobę. Visko būna. Bet į poetus negalima mėtyti akmenis. Nė vienas mestas akmuo nepataikys į poetą. O ypač į tokią poetę, kuri priverčia mus visus suklusti:

Mažam kambarėly

Ugnelę kuriu,

Girdžiu – motinėlė

Kalba su kariu.

(Eurokomisarui uždainavus, jam atitarė visa salė)



Motulė kalba... Aš niekaip negaliu suprasti, kiek pas mus žmonių be klausos. Tarp jų ir vienas toks Vytautas. Sustok, Vytautai, sustok. Nepasiklysk tarp trijų pušų, nes trys pušys – dar ne miškas. Sugrįžk ir atsiremk į šitą nuostabią poezijos dvasią, kuri visiems gali atverti akis, nes kai poezija kalba – Dievas kalba. Ir tada visos smulkmenos nublanksta.

Štai kodėl reikia vėl priminti: skaitykite Salomėją. Juk mes tikrai pasakytume:



Mūsų dienos – kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios.



Jūsų sumanymas geras ir teisingas. Statykime paminklą Kiršuose, Vilkaviškyje. Statykime ten, kur nutarsite...



Žarsto baltą smėlį

Širvinta nurimus –

Rymo ramunėlė

Rudenio arimuos.



Paklausykit, kaip skamba! Kaipgi galima šito negirdėti ir bijoti ateit į koncertą. Bijoti kažko, kas kaip juoda neganda bando mus vėl suskaldyti, sukiršyti.

Mes pasiųskime signalą Lietuvai – pavasaris ateina:



Sulaikęs juodbėrį staiga,

Į žemę pažiūrėsi:

Ir žemė taps žiedais marga...



Ir paminkas tikrai stovės.

Galerija: Paramos koncertas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---