„Santaka“ / Ir galimybės Amerikoje, ir Lietuvos pilietybė – vienodai vertingos / Kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

Dalinkitės:  


Didžiausiame JAV mieste gyvenanti mūsų kraštietė Ilona Gedutienė suprato: Niujorke stovėti vietoje yra tas pats, kas eiti atgal.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Ir galimybės Amerikoje, ir Lietuvos pilietybė – vienodai vertingos


Ilona GEDUTIENĖ gimtąjį Vilkaviškį brangina už galimybę pajusti žmonių nuoširdumą. Amerika ją sužavėjo galimybėmis gyventi visavertį gyvenimą, ten moteris tebekaupia socialinių problemų sprendimo profesinę patirtį. Vis dėlto net ir po keliolikos metų Amerikoje Ilona neskuba lietuviško paso atsisakyti dėl JAV pilietybės, nes nori išsaugoti stiprų ryšį su Lietuva.

– Kodėl išvykote į JAV? Ką Jums davė gyvenimas šioje šalyje, galbūt jaučiatės kažko netenkanti?

– Į JAV išvykome ne ieškoti amerikietiškos svajonės, bet kad galėtume įgyvendinti savo svajones Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę stambios Lietuvos įmonės pritraukė investicijų iš užsienio, bet smulkūs verslininkai vertėsi sunkiai. Mes buvome vieni iš jų ir todėl nusprendėme gelbėti savo lietuvišką verslą amerikietiškais doleriais.

Tačiau Amerikoje iškart pasidarė aišku, jog tam, kad čia būtų galima uždirbti ir gerai jaustis, teks daug ko mokytis iš naujo. Po kurio laiko supratau, jog šioje šalyje, nepaisant sunkumų, matau ateitį sau ir savo vaikams. Mano svajone tapo ne didžiulis namas su balta tvora, bet galimybė gyventi visavertį gyvenimą šioje šalyje. Baigusi magistro studijas šiek tiek atsipūčiau, bet neilgam, nes Niujorke stovėti vietoje yra tas pats, kas eiti atgal.


Dabar, kai mano jaunesnysis sūnus įpusėjo studijas universitete, o vyresnysis ką tik jas sėkmingai baigė, jaučiu palengvėjimą. Žinoma, suprantu, kad savo ateitį sūnums teks susikurti patiems.

Gyvendama JAV visiškai atsikračiau nostalgijos ir nepagrįsto nerimo dėl to, kas bus rytoj. Žinau, jog net ir aš, emigrantė, turiu teisių – pradedant teise į žmogiškąjį orumą ir pagarbą. Ši šalis mane išmokė tolerancijos ir, nors niekada nebuvau linkusi teisti, gyvendama tokioje daugiakultūrėje visuomenėje išmokau į viską žiūrėti paprasčiau, stengtis nesusireikšminti ir gerbti kitų pasirinkimą.

Niekada nemaniau, kad išvykusi į JAV kažko netenku. Žinoma, Lietuvoje liko mano artimieji, taip pat ir daug neužbaigtų planų, tačiau manau, jog už kiekvieną praradimą gauni tam tikrą atlygį. Svarbiausia – ką su tuo atlygiu darai. JAV gyvena daug talentingų ir kūrybingų lietuvių, kurie Lietuvoje neturėjo tokių galimybių save realizuoti.

– Kokios mintys, jausmai apėmė grįžusią į Vilkaviškį?

– Parvažiuoti į namus visuomet gera, bet pastarąjį kartą buvo sunku, nes grįžau atsisveikinti su savo tėveliu. Tačiau sugrįžusi būtent tokiomis aplinkybėmis pamačiau tai, ką ne visuomet pastebėdavau. Anksčiau sakydavau, kad Vilkaviškyje laikas yra sustojęs. Per tiek metų čia labai nedaug kas pasikeitė. Tačiau šįkart supratau, jog gal vis dėlto nėra taip blogai, kad kai kurie dalykai išlieka nepakitę. Kalbu apie mažo miestelio žavesį. Sugrįžusiai iš Niujorko man Vilkaviškio gatvės atrodo neapsakomo švarumo, žmonės nuoširdūs ir malonūs. Žinoma, mažame miestelyje veikia kitokios bendravimo taisyklės, be to, mūsų žmonės nesugadinti didelių miestų abejingumo ir tam tikros amnezijos. Anot mano mamos, „aš čia visus pažįstu, randu viską, ko man reikia, čia užaugo mano vaikai, čia man visi geri“.


– Dirbate organizacijoje, remiančioje skurstančiuosius. Kokia ta organizacija ir kokia teikiama parama?

– Šiuo metu dirbu vienoje iš didžiausių pelno nesiekiančių organizacijų JAV – „United Way“ Niujorko miesto padalinyje. Skirtingai nuo kitų fondų, kurių veikla apsiriboja labdaringomis akcijomis, „United Way“ (UW) mobilizuoja mažesnes organizacijas, stiprina jų pajėgumą ir kuria bendrą strategiją. Pagrindinis UW tikslas – remti organizacijas, kurios ne vien rūpinasi vaikais, benamiais, bedarbiais bei mažas pajamas gaunančiomis šeimomis. Tuo pačiu metu ji kelia sau ambicingą uždavinį padėti Niujorko miesto gyventojams pasiekti finansinį savarankiškumą. Tam, jog užbaigtų neturto ciklą visiems laikams, UW vadovaujasi dviejų kartų filosofija: pradėti nuo vaikų, sykiu paremiant ir jų tėvus.
Jaučiu ypatingą padėką savo mokytojams, kurie išleido mus gerai paruoštus tolimesnėms studijoms.


Paradoksalu tai, kad nors Niujorko BVP yra net 35 kartus didesnis už Lietuvos, vienas iš trijų niujorkiečių vos suduria galą su galu. Ir nors šiame mieste gyvena daugiausiai pasaulio milijardierių, pietinėje Niujorko dalyje esantis Bronkso rajonas yra vienas skurdžiausių JAV. Gana gerai pažinodama Niujorką labai nustebau sužinojusi, jog kai kuriose Bronkso rajono mokyklose tik vieno iš dešimties pradinukų raštingumo lygis atitinka valstybinius standartus. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, antrokėlis, kuris vis dar nemoka gerai skaityti, nesugebės suprasti ir išmokti kitų dalykų: pasaulio pažinimo, matematikos bei kt. Tikimybė, jog šie vaikai neužbaigs nė vidurinės mokyklos ir dėl to toliau skurs, – net 74 proc. Palyginusi savo pačios patirtį Vilkaviškio mokykloje, jaučiu ypatingą padėką savo mokytojams, kurie išleido mus gerai paruoštus tolimesnėms studijoms.


– Minėjote, kad paramos gavėjai turi rodyti pastangas gerinti savo materialinę padėtį. Kokių konkrečių žingsnių tikimasi iš jų? Ar tarp paramos gavėjų yra lietuvių?

– Tarp pagalbos gavėjų niekada neteko matyti lietuvių. Be abejo, mes esame išdidūs ir valstybės pagalbos ieškome tik tada, kai nebelieka išeities, tačiau galbūt pagrindinė priežastis ta, kad lietuviai – užsigrūdinę, išradingi, geba išsiversti net ir sunkiausiomis sąlygomis. Vis dėlto manau, jog ir tarp lietuvių yra šeimų, kurioms reikia pagalbos. Tiesiog gal jos nelabai gerai žino, kur kreiptis. Niujorke gyvena beveik 50 tūkst. lietuvių. Šiame mieste stabiliai gyventi nėra labai paprasta. Per paskutinius 15 metų būsto nuomos kaina padidėjo net 19 proc., o gyventojų pajamos sumažėjo daugiau nei 6 proc.

Daugelis labdaros organizacijų supranta, jog bet kurioje valstybėje visada buvo ir bus piliečių, kuriems reikalinga besąlygiška pagalba. Tačiau dauguma tokių žmonių atiduotų viską, kad įgytų galimybę užsidirbti, o ne gyventų iš pašalpų.

Labai gaila matyti, kai valstybė negali užtikrinti pakankamai galimybių kiekvienam gyventi pagal jo gebėjimus, neprarandant žmogiškojo orumo. Esu įsitikinusi, jog net socialinės pagalbos organizacija turi veikti kaip verslas, kai viskas, ką turime, yra naudojama tam, kad sukurtume tai, ką norėtume turėti.

Viena iš kompanijų, su kuria teko dirbti anksčiau, įdarbindavo buvusius kriminalizuotus asmenis, iš sistemos „iškritusius“ ir socialinę atskirtį patiriančius bedarbius. Kompanija vadovavosi tokia strategija: pirmiausia suteikti pašalpą, kad asmuo galėtų elementariai egzistuoti, t. y. turėtų už ką pavalgyti, susirastų gyvenamąją vietą. Paskui kompanija juos įdarbindavo ir mokėdavo minimalų atlygį. Kai klientai įgydavo pakankamai įgūdžių ir pajamų, organizacija suteikdavo jiems galimybę kelti kvalifikaciją, kad jie galėtų užsidirbti ir visiškai išsikapstyti iš duobės. Už kvalifikacijos kėlimą kompanija klientų prašydavo sumokėti pusę sumos už mokslą. Visi labai nustebo, jog nė vienas iš šių darbininkų ne tik neiškrito iš programos, bet jos pabaigoje įgijo gerai apmokamus darbus. Šios ir kitų panašiai mąstančių organizacijų pridėtinė vertė yra ta, kad jos suteikia žinių, resursų ir nukreipia visus „nurašytuosius“ produktyvaus ir visaverčio gyvenimo link.

– Kurios šalies pilietė esate ir kaip manote, ar reikėtų garantuoti galimybę lietuviams turėti dvigubą pilietybę?

– Seniai galėjau įgyti Amerikos pilietybę, bet laukiu, kol galėsiu tai padaryti neprarasdama Lietuvos pilietybės. Šiuo klausimu dažnai kalbame ne vien su lietuviais, bet ir su draugais iš kitų šalių. Suprantu, jog ką nors pakeisti Konstitucijoje nėra taip paprasta, tačiau tvarkytis šiuolaikiniame pasaulyje vadovaujantis anachronistiniais principais yra dar sudėtingiau. Lietuvių diaspora visame pasaulyje yra beveik tokio didumo kaip pusė Lietuvos. Manau, kad atimti Lietuvos pilietybę priėmusiesiems kitos šalies pilietybę yra neteisinga ne vien išeivių, bet ir visos šalies atžvilgiu. Išeiviai visada rėmė ir rems Lietuvą. Vien jų pagalba savo pačių šeimoms Lietuvoje yra didelis indėlis į šalies ekonomiką. Visi lietuviai išeiviai yra savotiški savo šalies ambasadoriai ir daugelis užsieniečių apie Lietuvą pirmiausia sužino iš jų, ne iš kitų šaltinių. Mes Lietuvą mylime ne mažiau už kitus, o tam, kad šis ryšys išliktų stiprus, turime jaustis visaverčiais piliečiais. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog pagarba žmogaus pasirinkimui yra liberalios ir atviros valstybės pagrindas.







Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas



Publikuota: 2017-06-09 16:49:51

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai