|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Gyvenimas
Šis „kraitis“ net ir suaugusiems žmonėms gerokai sunkina ir netgi griauna gyvenimą. Tačiau yra išeitis – sveikimo programa Suaugę alkoholikų vaikai (SAV). Eina trečias mėnuo, kai nedidelė SAV grupė renkasi ir Vilkaviškyje. Viena iš tų susirinkimų dalyvių – Lina. Prieš maždaug trejus metus Lina lankė SAV grupę kitoje vietoje, tačiau po pusmečio nustojo vaikščioti į susirinkimus. Tąsyk ji pati sau nepripažino turinti bendravimo, mąstymo, elgesio, santykių kūrimo problemų, neigė, kad tai, ką atsinešė iš vaikystės, daro įtaką jos, jaunos moters, gyvenimui. Vis dėlto esama elgesio modelių, kurie kartojasi suaugusių alkoholikų vaikų elgsenoje. Jie nežino, koks elgesys yra normalus, šiems žmonėms sunku sumanymą įgyvendinti nuo pradžios iki galo. Jie meluoja ir tada, kai būtų lygiai taip pat paprasta pasakyti tiesą. Nemoka linksmintis, save vertina labai rimtai ir smerkia nesigailėdami. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku palaikyti artimus santykius, jie perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius, nuolat siekia būti pripažinti ir palankiai įvertinti. Jie dažniausiai jaučiasi esantys kitokie nei aplinkiniai, būna nepaprastai pareigingi arba ypač nepareigingi, itin atsidavę, net ir akivaizdžiai suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas. Taip pat suaugę alkoholikų vaikai bijo asmeninės kritikos, yra impulsyvūs, veikia gerai neapsvarstę, dėl to vėliau nekenčia savęs, deda daug jėgų tam, kad pašalintų savo elgesio pasekmes. Šiandien Lina sako, kad ir suaugęs alkoholiko vaikas vis dėlto turi pasiekti dugną, kad į jį atsispirtų ir tada jau eitų ieškoti sprendimo. Prieš kurį laiką jauna mama suvokė, kad nebesuvaldo pykčio, – labiausiai tada, kai būna su savo vaiku. Matydama, kad jis kažką daro ne taip, sako iš pykčio net drebėdavusi, kildavo noras suduoti. Tokia savijauta gąsdino ir tapo viena iš priežasčių vėl nueiti į SAV grupės susirinkimą. Be to, moteris suprato, kad jos pačios šeimoje stinga darnos. Liną apėmė vienatvės jausmas. Dėl patiriamų problemų (neranda ir nėra dirbusi normalaus darbo, sunku bendrauti su žmonėmis) ji kaltino visus: vyrą, mamą, seserį, brolį, netgi aplinkinius ir kaimynus, nors širdyje jautė, kad klysta kaltindama. „Dar iki tol, kol nuėjau į SAV grupę, turėjau nuojautą ir buvau padariusi logišką išvadą, kad nesėkmių, ydingų nuostatų šaknų vis dėlto reikia ieškoti šeimoje, kurioje gimei, augai, o ne tik savyje, kaip yra rekomenduojama populiariosios psichologijos tekstuose. Priežasčių ieškodama vien tik savyje pati save murkdai į purvą, keiki, kaltini, bet atsakymų, kur yra problemų šaknys, kodėl esi būtent tokia, taip ir nerandi. SAV grupėje supratau, kad mano problemos atėjusios iš vaikystės, – kalbėjo moteris. – Augdama aš mačiau šeimos, kuri nebuvo sveika, modelį. Tokį pavyzdį gavau, perėmiau ydingą požiūrį į pasaulį, į aplinkinius žmones, į save, į vaikus, į pinigus, į laimę.“ Linos mama gimė nelaukiama, užaugo taip ir nepatyrusi nei savo gimdytojų, nei kitų artimiausių žmonių meilės. Tokiomis sąlygomis užaugusi, gyvenimo modelį ji perdavė dukrai. Lina išmoko neteisingo mąstymo, nuolatinio negatyvaus požiūrio į aplinką, perėmė nuostatą, kad yra auka, kurios reikia gailėtis. Tėvas labai stipriai gėrė. Pagalbos ieškojo ir pas dvasininkus, ir pas ekstrasensus, tačiau norimų rezultatų nebuvo. Visus šiuos dalykus moteris išsiaiškino tik per sveikimo programą. Mat vienas iš žingsnių, kad pasveiktum, – susidaryti savo šeimos medį, sužinoti, kas vyko ankstesnėse kartose. Tą padarius atsiranda aiškumas, iš kur kilusios ydingos žmogaus nuostatos. Suaugęs alkoholiko vaikas, kad ir netapęs alkoholiku, vis dėlto perima nesveiką mąstymą ir ydingą požiūrį į tam tikrus dalykus. Visa tai vaikystėje jam padeda išgyventi, tačiau suaugus tampa lyg per mažu rūbu, nebetarnauja kuriant gyvenimą, paremtą meile sau ir kitiems. Užaugę matydami, kad įvairios problemos, emocijos – jaudulys, baimė, stresas ir kt. – neva gali būti „sutvarkomos“ vartojant alkoholį, alkoholikų vaikai patiria didesnę riziką susirgti alkoholizmu. Suaugę alkoholikų vaikai pirmiausia mokosi tapti „mylinčiais tėvais“ sau patiems, atpažinti savo poreikius, dažniausiai tuos, kurie vaikystėje nebūdavo patenkinami. „Ir savigalbos grupių susirinkimuose esu girdėjusi, ir pati galiu patvirtinti, kad suaugusių alkoholikų vaikų šeimose nėra artumo, nevalia reikšti jausmų ar rodyti savo nusiteikimo. Žmonės bendrauja, lyg ir sutaria, bet apie skausmingus vidinius išgyvenimus negali pasišnekėti, baiminasi, kaip į juos pažiūrės. O neišsakyti jausmai ir problemos sukuria atskirtį, kelia įtampą. Tad galimybė SAV grupėje aiškiai įvardyti, ką jauti, ieškoti išeities yra labai didelė pagalba“, – pabrėžė Lina. Vilkaviškis – mažas miestas, tad visai gali būti, kad SAV grupės susirinkime, į kurį einama kalbėti apie skausmingas patirtis, sutiksi pažįstamą. „Kas ir ką pasakoja, lieka tik tarp mūsų, – akcentavo moteris. – Labai svarbu, kad to, ką mes išsakome, kitas grupės narys nekomentuoja, nemoko kalbėjusiojo, ką jam daryti, kaip mąstyti, ką jausti. Kai pati kalbi, tenka labai aiškiai įvardyti – jaučiu baimę, susijaudinimą, reikia gilintis, kodėl tai jaučiu, kur, kada išmokau šitokio elgesio. Kiekvienas turime skirtingą patirtį: vieni alkoholikų vaikai sužeisti mažiau, kiti daugiau, dar kiti žmonės užaugę nedarniose negeriančių tėvų šeimose. Vis dėlto visi prieiname prie to paties – pradedame nepasitikėti žmonėmis, bijoti.“ Lina prisimena, kad vaikystėje ją lydėjo nuolatinė baimė, nerimas, ką atneš ateinanti diena. Taip ji įprato nuolat būti įsitempusi ir dabar nesąmoningai atkuria šią būseną savo kasdienybėje. Kai ji, dabar pati jau mama, dėl smulkmenos užsiplieksdavo pykčiu ir išsirėkdavo ant vyro, vaiko veide matydavo ne tik ašaras, bet ir baimę. Į SAV grupę moterį atvedė noras savo atžalą auginti kitokioje aplinkoje, negu užaugo pati, suvokimas, kad jeigu ji ir jos elgesys nesikeis, tada vaikas persiims nuolatine baime, susiformuos ydingą šeimos modelį. „Suvokiu, kad esu nuolat nepatenkinta, kritikuoju, kitiems žmonėms – mamai, vyrui – neduodu laisvės elgtis taip, kaip jie nori, visur juos kontroliuoju, siekdama valdyti, o kad jie darytų taip, kaip aš noriu, – imu manipuliuoti, bruku savo požiūrį, nes jie esą mąsto klaidingai. Manau, kad privalau kitą žmogų išgelbėti, „sutaisyti“. Suaugęs alkoholiko vaikas išgyvena nesveiką pavydą, nori, kad kitas žmogus jam priklausytų lyg koks daiktas. Viso šito, o taip pat nepasitikėti pasauliu, žmonėmis iš manęs išmoktų ir mano vaikas“, – kalbėjo Lina. Trečią mėnesį lankanti SAV grupę moteris nesako, kad jau iš esmės pakeitė savo nuostatas, tačiau jaučia, kad pykčiu užsiplieskia tikrai rečiau. Pasigilinus į SAV skirtas knygas, lankant savigalbos grupės susirinkimus ateina supratimas, koks yra teisingas kelias, kaip keisti savo požiūrį. „Iš žmonių, jau pažengusių sveikimo keliu, mes patys mokomės. Dalijamės patirtimi, žiniomis ir viltimi, kad galima pasikeisti“, – kalbėjo moteris. Svarbu žinoti, kad „Dvylikos žingsnių“, „Dvylikos tradicijų“ programos alkoholikų ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje užaugusiems vyrams ir moterims yra dvasinės programos. Savigalbos grupės nariai, laikydamiesi programos nuostatų, kliaujasi dar ir Aukštesniąja jėga – ta, kurią pats žmogus supranta ir pripažįsta, kurią daugelis vadina Dievu. SAV nesiremia nė viena religija ar tikėjimo sistema, tačiau skatina surasti jėgą, kuri padėtų sveikimo kelyje. Ji kiekvienu atveju yra individuali – kaip ir kiekvienas asmuo grupėje. Publikuota: 2017-06-29 09:48:43 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso * Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|