Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Geležinkalnio suradimo istoriją dviračių žygio dalyviams papasakojo šios kalvos istorija susidomėjęs Bartninkų seniūnės pavaduotojas Robertas Fišeris.

Autorės nuotr.

Šiemet Bartninkų seniūnijos dviračių žygis buvo ypatingas. Svarbiausiu jo akcentu tapo ne numinti kilometrai, o ilgus metus neatrastos kalvos, kurią aplinkiniai gyventojai anuomet vadino Geležinkalniu, pristatymas.

Minėjo dienoraštyje

Geležinkalnis svarbus ne tik Vilkaviškio rajono, bet ir visos Lietuvos istorijai. Pasak istorikų, šiame kalne dar XIX a. žemę ardami valstiečiai aptikdavo įvairių metalinių archeologinių radinių, dėl to kalva ir buvo pavadinta Geležinkalniu. Kad ši vieta ypatinga, suprato ir netoliese gyvenęs Jonas Basanavičius. Jis savo dienoraštyje rašė: „Ožkabalių kaimas, žmonėms pasakojant, esąs labai senas; atrandami čia, Alytos laukuose ant „Geležinkalnio“ ir kitur, visoki žalvariniai daiktai (retežėliai, sagutės ir k.) iš t. v. žalvario laiko rodo aiškiai, jog jau nuo gilios senovės šita vieta buvo apgyventa.“

XX a. pradžioje dr. J. Basanavičius, lankydamas tėviškę Ožkabalių kaime, keletą kartų ir pats kasinėjo Geležinkalnį. Spėjama, kad ir jam yra pavykę rasti senovinių žalvarinių daiktų. Tiesa, J. Basanavičius savo dienoraštyje pateikia kitokią kalvos pavadinimo kilmės versiją. Pasak jo, Geležinkalnis taip buvo pavadintas, nes netoliese gyveno žmogus, pavarde Geležiūnas.

Daugelį metų Geležinkalnis buvo apipintas legendomis, nes istorikams niekaip nepavykdavo jo rasti. Daug kas bandė ieškoti J. Basanavičiaus minimo Geležinkalnio ir, nors apytikslė jo buvimo vieta dienoraščiuose minima, išsiaiškinti tikslios lokacijos niekam nepavyko. Dar 2001 m. į Vilkaviškio kraštą buvo atvykusi archeologų ekspedicija, tačiau tuomet kalvos jie nerado.

Užteko pasikalbėti

Dar tik pradėjęs dirbti Bartninkų seniūnijoje, dr. J. Basanavičiaus kasinėjimų vieta susidomėjo ir seniūnės pavaduotojas Robertas Fišeris. Pasak jo, mintis ieškoti šios vietos kilusi vartant seną kelionių po Lietuvą vadovą, kuriame ir buvo užsiminta apie Geležinkalnį. R. Fišeris pasakojo turėjęs įvairių versijų, kur galėtų būti aprašoma kalva, tad apžiūrėjo visas J. Basanavičiaus tėviškės apylinkes.

„Supratau, kad geriausia būtų pasikalbėti su vietiniais gyventojais, tad pas juos ir nuvykau. Ir štai jie man ne tik papasakojo visą istoriją, bet ir parodė istorikų taip ieškomą kalvą“, – atradimo džiaugsmu dalijosi seniūnės pavaduotojas.

Apie Geležinkalnį paklausti Džiuljeta ir Liudvikas Alytai noriai papasakojo viską, ką patys apie šią vietą žinojo. L. Alyta prisiminė savo tėčio tetos Petronėlės Alytaitės pasakojimus. „Teta vis pasakodavo, kaip matė čia vaikštantį J. Basanavičių, kaip stebėjo jo kasinėjimus ant netoliese namų esančio kalno, kurį žmonės vadino Geležinkalniu“, – prisiminė vyras. Šeimai šypseną sukėlė neseniai matytas dokumentinis filmas apie Bartninkus, kuriame kalva taip pat minima, tačiau tikinama, kad tiksli jos lokacija nėra žinoma. Filmo kūrėjams ji gal ir nebuvo žinoma, tačiau tik ne daug dešimtmečių šiose žemėse gyvenančiai Alytų giminei.

Nesunkiai žymią kalvą suradęs R. Fišeris svarstė, jog istorikai dažniausiai informacijos ieško tik rašytiniuose šaltiniuose ir užmiršta bendravimą su žmonėmis, kurie kartais pasako netgi daugiau, nei galima rasti knygose ar dokumentuose. „Užteko tik pasikalbėti – ir Geležinkalnio vieta jau aiški“, – šypsojosi pašnekovas.

Daugelį metų Geležinkalnis buvo apipintas legendomis, nes istorikams niekaip nepavykdavo jo rasti.

Pristatė kalvą

Penktadienį vykusio Bartninkų seniūnijos organizuoto dviračių žygio svarbiausiu akcentu tapo Geležinkalnio pristatymas. Keliolika kilometrų numynę dviratininkai kelionės pabaigoje susėdo netoli J. Basanavičiaus tėviškės esančioje pievoje. Iš čia ir atsiveria vaizdas į kalvą, kur, kaip pasakojama, kadaise vaikščiojo ir pats tautos šviesuolis. Žygeivių jau laukusi Alytų šeima noriai pasidalijo giminių pasakojimais. Apie kalvos paieškas papasakojo ir kartu su kitais dviratininkais prie Alytų laukų atmynęs R. Fišeris.

Šiuo metu Geležinkalnyje plyti dirbami laukai, priklausantys minėtai Alytų šeimai. Susirinkusieji, išklausę pasakojimus apie kalvą, taip pat ja susidomėjo ir juokavo, kad iškart, kai ten bus nukulti javai, organizuosią kitą dviračių žygį, bet jau su kastuvėliais – ir patys atliksią archeologinius kasinėjimus.

Kalvos vietą suradęs R. Fišeris dar nežino, ką su gauta informacija darys toliau, tačiau tikisi, jog ji sudomins ir istorikus.

Tiesa, galima rasti informacijos, kad kalvos lokacija grupei archeologų jau buvo žinoma. „Siekiant nustatyti tikslią Geležinkalnio vietą imtasi studijuoti J. Basanavičiaus raštus ir autobiografiją. Sužinota, jog Geležinkalnis buvo Simo Alytos žemėje, o jos savininkas talkininkaudavo kasinėjimų metu. Padedant Vilkaviškio r. sav. administracijai pavyko surasti Simo Alytos anūką L. Alytą, ūkininkaujantį iš senelio paveldėtoje žemėje. 2013 m. rugpjūčio mėn. susitikus su L. Alyta Geležinkalnio lokalizavimo klausimas buvo išspręstas: L. Alytai senelis buvo parodęs vietą, kur jis kartu su J. Basanavičiumi ieškojo archeologinių vertybių“, – rašoma Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus priešistorės ekonomikos ir technologijų tyrimų 2012–2016 m. ataskaitoje. Vis dėlto informacija platesnei visuomenei dar nebuvo žinoma.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---