Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-09-29 15:19

---

Vida Senkuvienė juokėsi, kad pritrūkus audinio suknelės kampui jį „užtaisė“ nertų gėlių dekoracija.

Autorės nuotr.

Vidos Senkuvienės mezginius ir nėrinius labai gražiai apibūdino jos vyras Valdas. Anot jo, rankų darbai yra ypatingi, jie dvelkia šiluma ir tarsi turi savo sielą.

Išmoko iš kaimynės

– Su virbalais draugauju nuo devynerių metų, o mano mezgimo mokytoja – kaimynystėje gyvenusios draugės Rasos mama. Ta moteris puošdavosi tokiais gražiais megztais rūbais – ir aš taip norėjau. Daug vakarų tuose namuose praleidau. Mano pačios mama daugiau siuvinėjo, bet nemezgė. Tačiau tėtė... mokėjo ir megzti, ir nerti vąšeliu. Tiesa, jis šitais reikalais neužsiėmė, bet mane aprūpindavo darbo priemonėmis. Juk tais laikais visko trūkdavo, tai jis man iš dviračio stipinų padarydavo mažučių vąšelių. Kelis turiu iki šiol, – šypsojosi gižietė Vida Senkuvienė.

Dėl savo pomėgio rankdarbiams moteris „kaltina“ genus, mat iš tėčio pusės giminėje yra daug meniškos sielos žmonių: ir mezgėjų, ir dailininkų.

Vidai patinka įvairūs rankdarbiai: be mezgimo ir nėrimo, ji velia servetėles iš vilnos, daro papuošalus iš lino, o dabar nori pasimokyti ir sutažo technikos subtilybių. Tai iš dekoratyvinės skersai suaustų siūlų virvelės ir karoliukų gaminami papuošalai, daroma drabužių apdaila.

Kas rugsėjį – kitaip

Keturvalakių mokykloje-daugiafunkciame centre mokytoja dirbanti V. Senkuvienė turi gerą tradiciją: kiekvienais metais Rugsėjo 1-ąją pasipuošia nauju savo rankų darbo drabužiu. Jis gali būti ir nertas, ir megztas, ir komponuotas iš audinio bei mezginio.

Moteris su šypsena prisiminė, kaip vienos suknelės viršutinę dalį nunėrė pati, o apatinę paprašė pasiūti siuvėjos. Ši iškart perspėjo, jog medžiagos bus per mažai, pritrūks sijono kampo. Vidai tai nepasirodė problema: ji prinėrė gėlyčių ir jomis nuostabiai „užtaisė“ trūkstamą sijono dalį.

Kitos suknelės technologija irgi buvo labai įdomi. Prie trikotažinių berankovių juodų marškinėlių V. Senkuvienė pritaisė nunertą retų gėlių sijoną, o po jo apačia prisiuvo vienspalvės baltos medžiagos. Vaizdas – puikus ir originalus. O štai prie nertos mėlynos suknelės gižietė pasidarė dailius papuošalus iš to paties melsvo atspalvio lino.

Tokių suknelių Vidos kolekcijoje – ne viena, ir visos jos skirtingos.



Raminantis darbas

Idėjų savo darbams moteris pasisemia iš aplinkos, interneto, ką nors prigalvoja ir pati.

– Paprastai pradedu daryti vienaip, o galiausiai pavyksta kitaip – ir netgi dar geriau, negu iš pat pradžių buvau sugalvojusi,– pasakojo Vida. – Kai nepavyksta, tada paprasčiausiai išardau. Tuo siūlas ir geras. Kažkada norėjau išmokti siūti, bet kelias geras medžiagas sugadinau ir pasidarė gaila. O siūlą išardai – ir mezgi, neri iš naujo, – šypsojosi pašnekovė.

Vidos vyras Valdas žmonos pomėgiu labai džiaugiasi – ir nieko čia nuostabaus.

– Bankrutuotume, jei žmonai reikėtų nupirkti šitiek suknelių! – juokavo V. Senkus.

Iš tiesų Valdas didžiuojasi savo moters gabumais.

– Gražu, kai ji savo nerta suknele pasipuošia. Tai juk rankų darbas, drabužis yra vienetinis, į jį sudėta tiek kantrybės ir šilumos... – kalbėjo vyras.

Ir čia pat pridūrė, kad dėl kokių nors priežasčių susierzinusi žmona nepuola bartis ir šaukti, o imasi mezginio. Ar gali būti aplinkiniams malonesnis „garo nuleidimo“ būdas?..



Pomėgį perėmė dukra

V. Senkuvienės megztų ir nertų drabužių kabo ne tik jos spintoje. Dailiomis suknelėmis, skraistėmis, megztiniais, riešinėmis, segėmis puošiasi ir moters draugės, giminaitės, kolegės. Įvairūs gižietės dirbiniai iškeliavę į Airiją, Ameriką, Suomiją, Italiją.

Be abejo, Vida nuo mažens „apmegzdavo“ ir abi savo dukras. Iš pradžių tik gimusioms mezgė vadinamuosius kūdikių vokelius, vėliau – ir sukneles, megztinius, net paltukus.

Dabar vyresnioji, Ieva, jau pati iš siūlų daro puikiausius dalykus. Mergina nerti vąšeliu pradėjo būdama studente – tada nusinėrė sau įdomius šortus. Vėliau tarp Ievos rankdarbių ėmė rastis ir kitų drabužių, ir net dvi originalios pamergės suknelės draugų vestuvėms. Savo ištekančią draugę Ieva irgi papuošė nuostabia nuotakos suknele iš audinio bei siūlų.

Jaunesnioji, dvidešimtmetė, šeimos dukra labiau mėgsta techninius darbus.

– Rūta gali nesunkiai surinkti motociklo ar motorolerio variklį. Mezginių ji nesiima ir pati labiau mėgsta sportinį stilių, tad iš manęs priima nebent kokį megztinį... – šyptelėjo Vida.

Šį savaitgalį Gižuose, minint Angelų sargų dieną, V. Senkuvienės ir jos dukros Ievos Senkutės darbai bus eksponuojami Gižų kultūros namuose. Kartu bus pristatyti ir dar vienos auksarankės, apie kurią „Santakoje“ jau esame rašę, darbai. Tai – gižietė Monika Alavočiūtė, dailiai mezganti, nerianti vąšeliu ir taip pat drabužius komponuojanti iš medžiagos bei siūlų.

– Pamačiau jos darbus internete ir susižavėjau. Jie – puikūs. Labai smagu, kai jaunimas domisi rankdarbiais, nes tai šiais laikais – ypač retas atvejis, – kalbėjo V. Senkuvienė.

Galerija: Mezginiai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---