Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

---

Sūduvos narų“ klubo vadovas Virgilijus Šidlauskas, turintis visą reikalingą įrangą, pasiruošęs skubėti į pagalbą ir tuo atveju, jei Vištytyje skęstų žmogus.

Autorės nuotr.

Neseniai Vištytyje apsigyvenęs ir čia savo verslą plėtoti susiruošęs Virgilijus Šidlauskas įsitikinęs, kad miestelį galima atgaivinti – reikia tik išjudinti žmones, suburti bendruomenę ir visiems siekti bendro tikslo.

Pasigenda bendravimo

– Vištyčio miestelis nyksta. Manau, jog kitoks turėtų būti seniūno, bendruomenės požiūris. Reikia burti žmones bendrai veiklai, užimtumą organizuoti plačiau, o ne uždarame rate. Jei geru oru susirinks visas kaimas šašlykų išsikepti – ir tai jau bus gerai. Arba galima visiems suėjus sutvarkyti paežerę, surinkti šiukšles nuo kranto, o paskui kartu pasėdėti, arbatos išgerti. Bendravimas – nuostabus dalykas, šia kryptimi reikėtų eiti visiems: seniūnijai ir kaimo bendruomenei, verslo atstovams ir regioninio parko direkcijos darbuotojams. Jei dažniau ką nors organizuosi – ir vaikai dažniau grįš, ir gerti pakampėmis nereikės. Bet jei niekas nieko nejudins – niekas ir nevyks, – kalbėjo V. Šidlauskas.

Kaip „Santakoje“ jau buvome rašę, šis žmogus Vištyčio ugniagesiams neseniai padovanojo kvėpavimo organų apsaugos aparatą, o pats tapo ugniagesiu savanoriu. Motyvas – labai paprastas. „Jei čia gyvenu, tai noriu prisidėti prie miestelio bendruomenės gerovės“, – sakė V. Šidlauskas.

Iš Marijampolės į Vištytį atsikraustęs verslininkas sako visai nebijojęs kurtis mažame miestelyje. Vyras iškart ėmėsi į vieną ratą burti panašiai mąstančius žmones.

V. Šidlauskas – klubo „Sūduvos narai“ prezidentas, teikiantis su nardymu susijusias paslaugas: jis nuomoja įrangą, organizuoja nardymo kursus, atlieka darbus po vandeniu (gali ieškoti pamestų daiktų), galingu kompresoriumi pildo suspausto oro balionus.

Šeši sertifikatai

Nardymu V. Šidlauskas susidomėjo dar būdamas šešiolikmetis, kai, anot paties Virgilijaus, draugas „pakišo“ jį po vandeniu su rusiška nardymo įranga.

Dabar vyras turi net šešis skirtingus naro sertifikatus, galiojančius visame pasaulyje. Juos naras išsilaikęs skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, techninio nardymo pažymėjimas įgytas Lenkijoje, o pats svarbiausias, naro gelbėtojo, gautas JAV, Kalifornijoje, baigus specialius kursus.

Tiesa, Virgilijus neturi naro meistro pažymėjimo, tad pats gali tik mokyti nardyti, tačiau sertifikato neišduoda. Jį suteikia iš Kauno, Vilniaus, Lenkijos atvažiavę patyrę instruktoriai, prieš tai patikrinę būsimojo naro praktines bei teorines žinias.

Nuo šovinių iki šampano

V. Šidlauskas jau išnardęs visus tam tinkamus Lietuvos vandens telkinius.

– Įdomu visur. Plateliuose po vandeniu yra statula, kryžius, paskendusi jachta „Gervazas“, kurioje prilindę vėgėlių ir jas beveik rankomis gali paimti. Galvės ežere įrengtas statulų parkas, povandeninis laivas. Ir, deja, visur yra labai daug šiukšlių, kurių palieka valtimis plaukiojantys žvejai. Tai alaus „bambaliai“, jaukui naudojamų konservuotų kukurūzų dėžutės ir kitoks šlamštas, – pasakojo vyras.

Tiesa, iš vandens naras išgriebęs ir daug įdomesnių radinių nei konservų dėžutės. Iš Vištyčio ežero ištraukta seno vokiško šautuvo spyna, I pasaulinio karo laikų šautuvas (vadinamoji „triochlineika“) su durtuvu, taip pat ypač retas eksponatas – 1858 m. prancūziško pistoleto šovinys. Kieme guli ir kiti radiniai: keletas inkarų, traktoriaus bei tanko vikšrų dalys, žvejų peikena, irklas ir kt.

Naro kolekcijoje – ir pilnas šampano butelis, po vandeniu išgulėjęs ketverius metus. Jį kažkada ten įmetė jaunavedžiai, bet... pora išsiskyrė, tad naras šampaną iškėlė į krantą.

kitoks turėtų būti seniūno, bendruomenės požiūris. Reikia burti žmones bendrai veiklai, užimtumą organizuoti plačiau, o ne uždarame rate.

Iš Vištyčio vandens Virgilijus ištraukęs ir būsimos nuotakos įmestą butelį su smagiai surašyta jaunosios mergvakario priesaika.

Vištyčio ežere vyras yra panėręs iki 20 metrų. O jo paties rekordas – pasiektas įspūdingas 72, 5 m gylis. Tai buvo Lenkijoje, Ančios (lenk. Hancza) ežere, kuris nuo Vištyčio yra vos už 34 kilometrų. Šis ežeras labai mėgstamas narų, nes yra skaidrus ir giliausias Lenkijoje. Jo gylis siekia 106 metrus.

Spalvingų žuvų negana

Daugelis narų mėgėjų ypač mielai traukia į Raudonąją jūrą, kur vanduo šiltas, labai skaidrus, o gyvūnija ypač graži. Tačiau V. Šidlauskui šito neužtenka.

– O ką ten pamatysi? Gražių spalvotų žuvyčių – tas pats, kaip įkištum galvą į akvariumą. Tiesa, ten, kur gyvi koralai, vaizdas įdomesnis, o panėrus giliau dar įdomiau, ten gali susitikti ir rają, – pasakojo vyras, į Raudonąją jūrą nėręs iki 40 metrų.

O štai Baltijos jūroje Virgilijui įdomu apžiūrėti laivus skenduolius – tam yra sudaryti net specialūs žemėlapiai.

– Mūsų Baltija nėra gili. Kartą nuplaukėme į jūrą net 30 kilometrų, bet gylio buvo tiktai 34 metrai. Tačiau, pavyzdžiui, netoli Suomijos krantų yra ir 50, ir 80 metrų gylyje nuskendusių laivų, – sakė V. Šidlauskas. – Tuose laivuose viskas stovi kaip buvę: įranga, daiktai, restoranuose ant stalų – lėkštės. Įdomu apžiūrėti ir užsemtas gintaro kasyklas Kaliningrado srityje. Po vandeniu likę inžineriniai statiniai, palikti dviračiai, net autobusų stotelės – viskas labai gražiai matyti. O Lenkijoje, prie Krokuvos, po vandeniu yra buvęs didžiulis žvyro karjeras. Lenkai ten specialiai įleidę lėktuvą, automobilių tam, kad narai turėtų ką pamatyti, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Nardyti V. Šidlauskas nebijo bet kokiu metų laiku. Tačiau neriant žiemą reikia prisirišti virve, kuri padėtų grįžti prie eketės.

– Panėrus po ledu labai gražu. Oro burbulai tarsi gyvsidabris kyla į viršų ir, atsimušę į ledą, leidžiasi žemyn. Be to, žiemą vanduo būna skaidresnis. Kartą, kai lauke buvo apie minus penkiolika, o vanduo – dviejų laipsnių šilumos, po ledu išbuvau visą valandą. Tiesa, tada jau truputį sušalau. Bet šiaip yra speciali apranga, į kostiumą prisipučiu argono, o jis suteikia šilumos, – pasakojo vyras.

Buria bendraminčius

Nors savo veiklą Vištytyje Virgilijus pradėjo dar tik prieš gerą pusmetį, jis jau aktyviai bendrauja su nardymu besidominčiais žmonėmis iš aplinkinių miestų. Šiuo metu prie klubo jungtis norinčių narų yra apie dvi dešimtys.

Su V. Šidlausku bendrai veiklai jau „susikooperavo“ ir savo batiskafą pasigaminęs kybartietis Gintautas Pyragas. Kartu su Virgilijaus verslu savo teikiamas kaimo turizmo paslaugas reklamuoja kitas Vištyčio verslininkas Vilmantas Arbatauskas.

Anot V. Šidlausko, jokios konkurencijos čia negali būti, visi turi veikti išvien – tik taip įmanoma išlikti.

– Štai ir šį sekmadienį buvo susirinkusi smagi nardymo mėgėjų kompanija su šeimomis iš Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės, Kudirkos Naumiesčio. Kas nėrė, kas ne, bet visi smagiai pabendravome, pas Vilmantą išsikepėme šašlyką. Puiku, kai susieina bendraminčiai, kai žmonės nesėdi užsidarę namuose, – džiaugėsi verslininkas.

Šalia savo namų V. Šidlauskas stato ir šašlykinę. Čia žada kepti net šešių rūšių šašlykus – ir ne bet kaip, o... po žeme. Šios specialios technologijos Virgilijų moko jo draugas arabas.

– Turiu ir daugiau minčių, planų, bet kol kas jų visų dar nenoriu atskleisti. Tačiau noriu, kad Vištytyje būtų kuo daugiau traukos objektų, kad žmonės norėtų čia atvažiuoti, – kalbėjo vyriškis.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---