|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Ačiū
Kaunietis Volodimiras Moskvičiovas dėkingas Vilkaviškio ligoninės traumatologui-ortopedui Vitalijui Aleksai už tai, kad gali vaikščioti.Kristinos SULIKIENĖS nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Priėmimo skyriaus personalas nuščiuvo, kai drąsiai abiem protezuotomis kojomis be jokių ramentų į laukiamąjį įžengęs vyras puolė dėkoti visiems ten sutiktiems medikams už sugrąžintą gyvenimą. Žodį „ačiū“ vis kartojęs ir pažemėn lenkęsis geležinkelininko uniforma vilkintis žmogus prašė pakviesti traumatologą-ortopedą Vitalijų Aleksą. Nors daugelis tądien budėjusių medikių neatpažino prieš penkerius metus jų ligoninėje gydyto paciento, vyro atkaklumas ir drąsa demonstruoti beveik iki kelių nupjautas kojas paliko įspūdį visiems. Kaunietis Volodimiras Moskvičiovas, į Vilkaviškį užsukęs kitais reikalais, sakė negalėjęs praleisti progos pasimatyti su jo gyvybę išgelbėjusiais medikais, ypač V. Aleksa. Šio gydytojo, profesionaliai atlikusio operaciją, dėka vyriškis dabar gali vaikščioti ir net neabejoja gyvenąs visavertį gyvenimą. Mat 63-erių Volodimiras vairuoja automobilį, važinėja dviračiu ne tik savo malonumui, bet ir dalyvauja varžybose, turi darbą, kuris nugena į toliausius Rusijos ar Ukrainos užkampius, ir dar aktyviai dalyvauja politikoje bei geležinkelininkų profsąjungos veikloje. Prieš penkerius metus mūsų rajone įvykusią nelaimę, kuri kitam būtų virtusi gyvenimo tragedija, V. Moskvičiovas prisimena labai gerai. Tačiau dėl skaudaus įvykio jokių blogų emocijų mūsų rajonui kaunietis nejaučia. Dabar vyriškis net pasidžiaugia, kad jo nelaimė davė naudos: Pilviškių geležinkelio stotyje pagaliau buvo įrengtas bėgių apšvietimas. Tai buvo vėlus 2012 metų rugpjūčio 23-iosios vakaras. Kaunietis šilumvežio mašinisto padėjėjas V. Moskvičiovas su kolegomis dirbo Pilviškių geležinkelio stotyje. Ten jie perkabinėjo prie šilumvežio vagonus ir perstumdė juos į kitus kelius. – Toje vietoje, kur iškraunami ir perstumdomi vagonai, tarp geležinkelio kelių buvo daug duobių, nelygumų, skaldos krūvų, vielų – ir jokio apšvietimo, – nelaimės dieną prisiminė V. Moskvičiovas. – Tiesiog ėjau, slydau ant skaldos, praradau pusiausvyrą ir kojos pateko tiesiai ant bėgių, kuriais važiavo šilumvežis. 120 tonų sveriantis šilumvežis vyro pėdas sutraiškė akimirksniu. Tačiau nei skausmas, nei šokas Afganistane kariavusio, Černobylyje po atominės elektrinės katastrofos dirbusio, žemės drebėjimo Spitake (Armėnija), kur žuvo per 25 tūkst. žmonių, padarinius likvidavusio vyro neišmušė iš pusiausvyros. Jis žinojo, kaip elgtis tokioje situacijoje, kad galėtų pats sau suteikti pirmąją pagalbą. – Greitoji iš Vilkaviškio atvažiavo per 12 minučių, – tiksliai tos dienos įvykius dėstė V. Moskvičiovas. – Žinojau, jog turiu visą laiką, kol pateksiu į medikų rankas, laikyti iškėlęs kojas, kad nenukraujuočiau. Tuoj pat atsidūriau Vilkaviškio ligoninėje ant operacinio stalo. Sąmonę praradau tik tuomet, kai gavau narkozę. vyro atkaklumas ir drąsa demonstruoti beveik iki kelių nupjautas kojas paliko įspūdį visiems. Optimizmo jokioje situacijoje neprarandantis vyras tvirtino, jog kojų trauma jo neišgąsdino ir į depresiją nepanardino. – Manau, kad mamai pokaryje mane gimdyti buvo sunkiau, nei man netekti kojų, – savo gyvenimo filosofiją dėstė skųstis nemėgstantis kaunietis. – Turiu puikius amerikietiškus protezus, kurie man leidžia vaikščioti be ramentų. Esu dėkingas vilkaviškiečiams medikams, ypač traumatologui-ortopedui V. Aleksai ir chirurgui Rimantui Ramanauskui, kad profesionaliai atliko operaciją, nes tik nuo jų priklausė tolesnio mano gyvenimo kokybė: ar neliksiu invalido vežimėlyje ir galėsiu vaikščioti, ar būsiu visavertis visuomenės narys, o ne tik pašalpų prašytojas. Su buvusiu pacientu susitikęs V. Aleksa sakė, jog jam džiugu matyti taip optimistiškai nusiteikusį buvusį pacientą. Anaiptol ne visiems, patyrusiems tokią traumą, pavyksta toliau sugebėti džiaugtis gyvenimu ir nesižvalgyti į praeitį. Gydytojas V. Aleksa įsitikinęs, kad šio žmogaus optimizmas, kariškio patirtis ir tvirtumas jam padėjo išgyventi. Juk ne kiekvienas, patekęs į tokią situaciją, elgtųsi taip didvyriškai, liktų sąmoningas, žinotų, kaip suteikti sau pagalbą. Traumatologas-ortopedas pripažino, jog ši trauma buvo neeilinė ne tik pacientui, bet ir daug ligonių operavusiems medikams. Operacija truko daugiau nei tris valandas. Traumatologą-ortopedą V. Aleksą iš namų į pagalbą išsikvietė tąkart budėjęs taip pat didžiulę patirtį turintis chirurgas R. Ramanauskas. 37-erius metus Vilkaviškio ligoninėje dirbančiam V. Aleksai teko ne kartą amputuoti traukinių sutraiškytas pacientų galūnes. Prieš keletą dešimtmečių panaši nelaimė nutiko Kybartų geležinkelio stotyje. Ten traukinys devyniolikmečiam vaikinui, taip pat mašinisto padėjėjui, abi kojas nukirto šlaunų srityje. Dar viena vilkaviškietė pati puolė po traukiniu, tikėdamasi nusižudyti. Šiai lūžo stuburas, šlaunikaulis, teko persodinti kaulo dalis, daryti plastines operacijas, kad moteris galėtų gyventi. Nors ir kaip būtų keista, šiais laikais, kai imamasi ypatingų saugos priemonių, ant geležinkelio bėgių patiriamų traumų pasitaiko ne taip jau mažai. V. Aleksa sakė, jog amputacija per blauzdą yra sudėtingesnė nei šlaunies srityje, tačiau pritaikius protezus žmogus gali kokybiškai gyventi. Vis dėlto gyvenimo kokybė labai priklauso nuo amputacijos operaciją atlikusio gydytojo profesionalumo. Mat reikia lygiai apie kaulą suformuoti lenkiamuosius ir tiesiamuosius raumenis, kad jie tarpusavyje būtų vienodi, perrišti kraujagysles, sutvarkyti nervus taip, jog vėliau pacientas nejaustų vadinamųjų fantominių pėdos, kurios iš tiesų nebėra, skausmų. Suformuoti paodį ir odą, kad toje vietoje, kur bus tvirtinamas protezas, neliktų randų. Jei randas liks ant atraminio paviršiaus, žmogui protezas trins, skaudės, susidarys žaizdos. Tačiau, anot traumatologo-ortopedo, operacijos bei gijimo sėkmė labai priklauso ir nuo paties paciento. Žmonėms, kurie į gyvenimą žvelgia optimistiškai, nedramatizuoja problemų, žaizdos gyja greičiau, retesnė komplikacijų tikimybė, trumpesnis pooperacinis periodas. Todėl V. Aleksa visada bando pakelti pacientų nuotaiką, pajuokauti ir įtikinti, kad bet kokia liga ar trauma suteikia naujų iššūkių, galimybių ar bent jau pakeičia požiūrį į gyvenimą. Publikuota: 2017-10-30 10:26:56 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Motinos dieną jauna šeima pasitinka su triguba laime * Kraštiečiai užsienyje: „Nenukirskime medžiui šaknų“ * Savaime gimstančios kolekcijos vilkaviškietei kelia azartą Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|