Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

---

Lietuvoje jau seniai siaučia pavojinga epidemija. Ji įsimetė tiek į jaunus, tiek senus, į moteris ir į vyrus, į miestus ir į kaimus. Jos pagrindinis simptomas – nepasitenkinimas dabartine situacija, lydimas tvirto įsitikinimo, kad nieko neįmanoma pakeisti.

Ligos apimtas žmogus tvirtai tiki, jog jis ar ji tikrai nieko negali pakeisti, o kiti – nors ir galėtų, bet nenori jokių permainų. Vienas iš šios ligos simptomų – tvirtas įsitikinimas, kad valdžia turi sukurti mums patogų gyvenimą. Bent jau tokį, kokį sau susikuria.

Nors, kaip minėjau, liga jau yra įgijusi epidemijos mastą, tačiau visgi sunkiausia jos forma kamuoja, kad ir kaip būtų parodoksalu, būtent tuos, kuriems perduoti visi galios svertai – Lietuvos politikus.

Jau beveik pusmetis, kai patekau į Seimą ir vis dar negaliu priprasti, kaip kolegos braunasi prie mikrofonų ir sako karingas kalbas. Jei pasaulį galima būtų keisti vien kalbomis, Lietuvoje gyventume tobuloje visuomenėje. Deja, labai mažai kalbų virsta kūnu. Kitas dalykas – “popieriuje” kiekviena reforma atrodo paprastesnė, lengvesnė. Vykdant politines pertvarkas nepakanka vien gero noro, bet dar reikia išmanymo, kantrybės ir drąsos.

Per pusmetį Seime sužinojau, kad visos buvusios valdžios kaltos, kad dabartinė valdžia negali sėkmingai dirbti. Kita vertus, taip pat ir bičiuliai opozicijoje, regis, įsitikinę, kad pakanka rėkti, jog “karalius nuogas”. Tačiau, bičiuliai, šitoje valstybėje mums reikia gyventi ir nieko džiugaus, kai politiniai vairininkai “grybauja”, nes kenčiame mes visi.

Opozicijoje būnant nieko negalima pakeisti? Netiesa. Galbūt valdantieji neįsiklausys, priimant valstybės biudžetą, tačiau yra daugybė, regis, nedidelių problemų, kurios labai apsunkina kasdienybę ir tikrai galima įtikinti visus, bent kiek galvojančius, kai tik ryžtiesi jas spręsti.

Šiandien svarbiausia ne analizuoti, kaip įvyko, jog susiklostė tokia situacija, kas dėl to kalčiausias, bet klausti – kaip aš galiu pasaulį padaryti bent kiek teisingesnį, kiek geriau galiu gyventi?

Suprantu, kad ūpą dirbti numuša žinojimas, kad galiausiai populiariausi lieka tie, kurie garsiai rėkia, o ne kantriai dirba. Tačiau bent jau krikščionims labai svarbu atsiminti, kad galiausiai atsakysime Paskutiniame teisme, o ne A. Tapino ar R. Grinevičiūtės laidoje.

Liūdniausia tai, kad, kaip skelbia pilietinės galios indekso fiksuotojai, pilietiškai aktyvių žmonių, t. y. tų, kurie dar bando domėtis, kontroliuoti, kažką keisti, Lietuvoje mažėja. Nuosekliai auga tik viena grupė – suirzusi minia, sėdinti prieš televizoriaus ekranus, piktai gūžčiojanti pečiais, dūsaujanti, jog nebežinia, kur ritasi pasaulis. Emigruoti galima ne tik į užsienį (ten bent jau kai kam pasiseka uždirbti), bet ir į televizorių (kuris tik suryja laiką ir už tai įtikina, kad viskas blogai, visi vagys ir tegalima užsimiršti lėkštų juokelių ir surežisuotų “išpažinčių” baloje.)

Jei manome, kad bejėgiškumo sindromas būdingas tik kitiems, įdėmiau pažiūrėkime į veidrodį. Kiekvienas iš mūsų mėgsta piktintis, jog politika purvina, žiniasklaida subulvarėjusi, valstybės institucijose klesti korupcija. Išlieję pasipiktinimą, skubame save ir kitus patikinti, jog mes tai nieko negalime pakeisti ir toliau pataikaujame tiems politikams, nuo kurių stalo trupinių tikimės, žiūrime ir aptarinėjame tas pačias bulvarines laidas ir prireikus problemas sprendžiame kyšiais. Taip, mums visa tai nepatinka. Tačiau mes juk bejėgiai ką nors pakeisti. Ar ne?

Rašau visa tai ne tam, kad dar kartą ironiškai vyptelčiau: štai tokie mes esame, ir nieko nebepadarysi. Man svarbiau jums ir sau priminti, kad pilietinis neįgalumas yra pirmiausia pasirinkimas, o ne galutinis verdiktas. Šiandien svarbiausia ne analizuoti, kaip įvyko, jog susiklostė tokia situacija, kas dėl to kalčiausias, bet klausti – kaip aš galiu pasaulį padaryti bent kiek teisingesnį, kiek geriau galiu gyventi?

Motina Teresė kartojo: jei šiandien negali išgelbėti visų, kuriems reikia pagalbos, padėk bent vienam, kuriam tikrai gali padėti. Kiekvienas galime kur kas daugiau, nei manome. Nėra situacijų be išeities, tik išeitys neretai reikalauja labai daug pastangų ir jos nėra malonios.

Ir dar. Vienintelė galimybė keisti pasaulį yra tai daryti čia ir dabar.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---