„Santaka“ / Parodoje – jautrus žvilgsnis į laisvės kovas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-11-17 16:02

Dalinkitės:  


Iš Kybartų kilęs Vytautas Mačiulaitis įgyvendino savo seną svajonę – fotografijomis padėkoti kovojusiems už Nepriklausomybę ir laisvę.

Autorės nuotr.


Parodoje – jautrus žvilgsnis į laisvės kovas


Neseniai Kėdainiuose pristatyta iš Kybartų kilusio Vytauto Mačiulaičio fotografijų paroda. Kėdainietę vedęs V. Mačiulaitis įgyvendino savo seną svajonę – fotografijomis padėkoti kovojusiems už Nepriklausomybę, už laisvę. Dalijamės laikraštyje „Kėdainių mugė“ spausdinto straipsnio fragmentais.



Kryžiai – nebaugina

Kone visų keturiasdešimties fotografijų pagrindiniai „veikėjai“ – kryžiai. Tačiau šie kryžiai – nepaprasti. Tai iki šiol stovintys atminimo monumentai žuvusiems kovose už laisvę atminti.

„Šios fotografijų parodos tikslas – paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį. Kaip pilietis, norėjau pats asmeniškai nors maža dalele prisidėti prie šios datos minėjimo ir įprasminimo. Kodėl būtent savanorių kapai? Pagrindinė priežastis yra ta, kad mano senelis Matas ir jo brolis Jurgis Mačiulaičiai buvo savanoriai, kurie kovojo už Lietuvos laisvę 1918–1920 metais“, – atviravo vyras, čia pat prisiminęs, kaip jo senelis Matas savo sūnui, Vytauto tėveliui, pasakojo, kad kovoti už visai neseniai laisvę paskelbusią Lietuvos valstybę juos skatino ne turtų, ne žemių troškimas. „Mums ne žemė rūpėjo, o kad devyni gramai į galvą nepataikytų“, – tąsyk pasakytus senelio žodžius sūnui atkartojo vaikaitis V. Mačiulaitis.



Parodos autorius prisipažino, kad šia fotografijų paroda stengėsi bent tokiu būdu eiti savo mirusių protėvių kovų keliais, sekti jų įspaustomis į žemę pėdomis.



Kupinas naujų idėjų

Jaunas, patriotiškumo ir meilės tėvynei jausmą besinešiojantis krūtinėje vyras yra kupinas idėjų, kaip kovotojų už laisvę palaidojimo vietas įprasminti dar labiau.

„Tose vietose, mano manymu, reiktų pastatyti stiebus su vėliavomis. Kapinių, kur palaidoti žuvusieji už laisvę, Lietuvoje yra tūkstančiai – vienos vietos galbūt yra įžymesnės, kitos – ne tokios žinomos. Tikiu, kad žmogus, pamatęs vėliavą, sustos, susimąstys, paskui gal ir pasidomės šia vieta. Aš pats kur nors važiuodamas ir pastebėjęs plevėsuojančią trispalvę sustoju, nueinu pasižiūrėti. Yra „Misija Sibiras“, kuomet jaunimas vyksta į tolimąją Rusiją, lygiai taip gali būti „Misija partizanai“ čia, Lietuvoje“, – entuziastingai kalbėjo pašnekovas ir pridūrė turintis dar ir kitų pačių įvairiausių idėjų.



Į priekį veda tikėjimas

Toms idėjoms realizuoti reikia stipraus tikėjimo. O būtent šis jausmas, pasak V. Mačiulaičio, jį gyvenime ir veda į priekį.

„Jei nebūčiau tikėjęs tuo, ką darau, nebūtų atsiradusi ir ši paroda. Iš pat pradžių net neturėjau erdvės, kur šios nuotraukos galėtų būti eksponuojamos. Tačiau, laimei, ši paroda buvo eksponuojama jau net keturiose vietose, ir tikiu, kad kabės dar daugelyje kitų. O gal išleisiu ir kokią knygą. Juk svarbiausia – tikėti ir daryti“, – savo mintimis dalijosi V. Mačiulaitis.





Palaiko artimiausi žmonės

Po kiekviena nuotrauka yra prierašas, kuriame įrašytos autentiškos savanorių mintys arba istoriniai faktai.

Padarytų fotonuotraukų parengimas parodai reikalavo nemažai lėšų, tačiau jauno vyro entuziazmą palaikė ir artimieji. „Amžiną atilsį mano krikšto tėvelis buvo vienišas ir savo santaupų dalį paliko man, kartu ir padrąsindamas organizuoti parodą. Išrinkti reikiamus tekstus, kurie publikuojami po nuotraukomis, ir juos surinkti padėjo mano broliai. Mano žmona kėdainietė labai mane palaikė ir visokeriopai skatino“, – sakė V. Mačiulaitis. Be to, jis teigė nuo pat vaikystės augęs patriotiškoje šeimoje, kurioje buvo gerbiama tautos, lietuvybės atmintis, buvo stiprus laisvės troškimas. Akivaizdu, kad visa tai persidavė ir parodos autoriui.



Emigracijoje atsivėrė akys

Laimės ir geresnio gyvenimo paieškos V. Mačiulaitį bei jo žmoną buvo išginę į užsienį. Ten pora sunkiai ir daug dirbo, kad galėtų užsitikrinti savo ateities gerovę.

„Pajutus pinigų skonį, buvo kilusių pačių įvairiausių minčių – galvojome Anglijoje, kur tuo metu uždarbiavome, ir pasilikti. Tačiau sužinoję, kad netrukus į pasaulį turi pasibelsti mūsų vaikelis, pradėjome galvoti, ar iš tiesų norėtume, kad jis turėtų kitos šalies pilietybę.



Dar vienu impulsu grįžti buvo netikėtas radinys internete – rezistencinės kovos dalyvio prisiminimai, išniekintų kūnų fotografijos. Tai mane labai sukrėtė, pradėjau verkti, o galvoje pradėjo suktis mintys: „Vyti, ką čia, Anglijoje, veiki? Juk tavo senelis ėjo į mirtį, taip pat ir tavo senelio brolis bei tūkstančiai kitų žmonių, kurie kovojo už nepriklausomą Lietuvą“. Tada pagalvojau, kad gana „kalti“ tuos pinigus. Ir mes grįžome. Iš karto po to man ir kilo mintis kažkaip įprasminti savo senelio, jo brolio bei kitų kovotojų atminimą“, – į prisiminimus paniro parodos autorius. Taigi, jau ketveri metai, kai šeima savo gyvenimą kuria Lietuvoje ir apie emigraciją, kaip patys tikina, neturi jokių minčių.



Nusišypsokime vienas kitam

Paklaustas, ar nebaugu būdavo vaikščioti kapinėse, fotografuoti kryžius, vyras purto galvą.

„Taip, kai kurie stebisi, kad fotografuoju kryžius, baiminasi jų. Tačiau man jie – tarsi laisvės simbolis. Kartais kapinėse sutikdavau pavienių žmonių, kurie papasakodavo apie palaidotus savanorius, netoli vykusias kovas. Į kapines visada einu su mintimi, kad čia palaidoti žmonės žuvo tam, kad gyventume mes. Man kiekvienas žmogus yra lobis, kiekvienas žmogus yra geras. Tik gal jam tuo metu nekaip susiklostė aplinkybės. Tikiu, kad kiekvienas galime padaryti ką nors gražaus. Na, bent jau nusišypsokime vienas kitam. Lietuvoje tada tikrai bus gražiau“, – sakė V. Mačiulaitis. Ir sunku su tuo nesutikti.



Vaida MASILIONYTĖ





Galerija: Paroda




Publikuota: 2017-11-17 16:02:12

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai