|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2017-11-17 16:02
Iš Kybartų kilęs Vytautas Mačiulaitis įgyvendino savo seną svajonę – fotografijomis padėkoti kovojusiems už Nepriklausomybę ir laisvę.Autorės nuotr.
Kone visų keturiasdešimties fotografijų pagrindiniai „veikėjai“ – kryžiai. Tačiau šie kryžiai – nepaprasti. Tai iki šiol stovintys atminimo monumentai žuvusiems kovose už laisvę atminti. „Šios fotografijų parodos tikslas – paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį. Kaip pilietis, norėjau pats asmeniškai nors maža dalele prisidėti prie šios datos minėjimo ir įprasminimo. Kodėl būtent savanorių kapai? Pagrindinė priežastis yra ta, kad mano senelis Matas ir jo brolis Jurgis Mačiulaičiai buvo savanoriai, kurie kovojo už Lietuvos laisvę 1918–1920 metais“, – atviravo vyras, čia pat prisiminęs, kaip jo senelis Matas savo sūnui, Vytauto tėveliui, pasakojo, kad kovoti už visai neseniai laisvę paskelbusią Lietuvos valstybę juos skatino ne turtų, ne žemių troškimas. „Mums ne žemė rūpėjo, o kad devyni gramai į galvą nepataikytų“, – tąsyk pasakytus senelio žodžius sūnui atkartojo vaikaitis V. Mačiulaitis. Parodos autorius prisipažino, kad šia fotografijų paroda stengėsi bent tokiu būdu eiti savo mirusių protėvių kovų keliais, sekti jų įspaustomis į žemę pėdomis. Jaunas, patriotiškumo ir meilės tėvynei jausmą besinešiojantis krūtinėje vyras yra kupinas idėjų, kaip kovotojų už laisvę palaidojimo vietas įprasminti dar labiau. „Tose vietose, mano manymu, reiktų pastatyti stiebus su vėliavomis. Kapinių, kur palaidoti žuvusieji už laisvę, Lietuvoje yra tūkstančiai – vienos vietos galbūt yra įžymesnės, kitos – ne tokios žinomos. Tikiu, kad žmogus, pamatęs vėliavą, sustos, susimąstys, paskui gal ir pasidomės šia vieta. Aš pats kur nors važiuodamas ir pastebėjęs plevėsuojančią trispalvę sustoju, nueinu pasižiūrėti. Yra „Misija Sibiras“, kuomet jaunimas vyksta į tolimąją Rusiją, lygiai taip gali būti „Misija partizanai“ čia, Lietuvoje“, – entuziastingai kalbėjo pašnekovas ir pridūrė turintis dar ir kitų pačių įvairiausių idėjų. Toms idėjoms realizuoti reikia stipraus tikėjimo. O būtent šis jausmas, pasak V. Mačiulaičio, jį gyvenime ir veda į priekį. „Jei nebūčiau tikėjęs tuo, ką darau, nebūtų atsiradusi ir ši paroda. Iš pat pradžių net neturėjau erdvės, kur šios nuotraukos galėtų būti eksponuojamos. Tačiau, laimei, ši paroda buvo eksponuojama jau net keturiose vietose, ir tikiu, kad kabės dar daugelyje kitų. O gal išleisiu ir kokią knygą. Juk svarbiausia – tikėti ir daryti“, – savo mintimis dalijosi V. Mačiulaitis. Po kiekviena nuotrauka yra prierašas, kuriame įrašytos autentiškos savanorių mintys arba istoriniai faktai. Padarytų fotonuotraukų parengimas parodai reikalavo nemažai lėšų, tačiau jauno vyro entuziazmą palaikė ir artimieji. „Amžiną atilsį mano krikšto tėvelis buvo vienišas ir savo santaupų dalį paliko man, kartu ir padrąsindamas organizuoti parodą. Išrinkti reikiamus tekstus, kurie publikuojami po nuotraukomis, ir juos surinkti padėjo mano broliai. Mano žmona kėdainietė labai mane palaikė ir visokeriopai skatino“, – sakė V. Mačiulaitis. Be to, jis teigė nuo pat vaikystės augęs patriotiškoje šeimoje, kurioje buvo gerbiama tautos, lietuvybės atmintis, buvo stiprus laisvės troškimas. Akivaizdu, kad visa tai persidavė ir parodos autoriui. Laimės ir geresnio gyvenimo paieškos V. Mačiulaitį bei jo žmoną buvo išginę į užsienį. Ten pora sunkiai ir daug dirbo, kad galėtų užsitikrinti savo ateities gerovę. „Pajutus pinigų skonį, buvo kilusių pačių įvairiausių minčių – galvojome Anglijoje, kur tuo metu uždarbiavome, ir pasilikti. Tačiau sužinoję, kad netrukus į pasaulį turi pasibelsti mūsų vaikelis, pradėjome galvoti, ar iš tiesų norėtume, kad jis turėtų kitos šalies pilietybę. Dar vienu impulsu grįžti buvo netikėtas radinys internete – rezistencinės kovos dalyvio prisiminimai, išniekintų kūnų fotografijos. Tai mane labai sukrėtė, pradėjau verkti, o galvoje pradėjo suktis mintys: „Vyti, ką čia, Anglijoje, veiki? Juk tavo senelis ėjo į mirtį, taip pat ir tavo senelio brolis bei tūkstančiai kitų žmonių, kurie kovojo už nepriklausomą Lietuvą“. Tada pagalvojau, kad gana „kalti“ tuos pinigus. Ir mes grįžome. Iš karto po to man ir kilo mintis kažkaip įprasminti savo senelio, jo brolio bei kitų kovotojų atminimą“, – į prisiminimus paniro parodos autorius. Taigi, jau ketveri metai, kai šeima savo gyvenimą kuria Lietuvoje ir apie emigraciją, kaip patys tikina, neturi jokių minčių. Paklaustas, ar nebaugu būdavo vaikščioti kapinėse, fotografuoti kryžius, vyras purto galvą. „Taip, kai kurie stebisi, kad fotografuoju kryžius, baiminasi jų. Tačiau man jie – tarsi laisvės simbolis. Kartais kapinėse sutikdavau pavienių žmonių, kurie papasakodavo apie palaidotus savanorius, netoli vykusias kovas. Į kapines visada einu su mintimi, kad čia palaidoti žmonės žuvo tam, kad gyventume mes. Man kiekvienas žmogus yra lobis, kiekvienas žmogus yra geras. Tik gal jam tuo metu nekaip susiklostė aplinkybės. Tikiu, kad kiekvienas galime padaryti ką nors gražaus. Na, bent jau nusišypsokime vienas kitam. Lietuvoje tada tikrai bus gražiau“, – sakė V. Mačiulaitis. Ir sunku su tuo nesutikti. Vaida MASILIONYTĖ
Galerija: Paroda
Publikuota: 2017-11-17 16:02:12 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|