|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2018-01-15 16:04
|
|
|
Marijus Janušauskas nuo pat ūkininkavimo pradžios žinojo, kad svarbiausia žemdirbiui turėti daug žemių.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Dažniausiai įsivaizduojame, kad daug žemių valdantis ūkininkas gyvena dideliuose ir gražiuose namuose, važinėja su prabangiais automobiliais. Pajevonio seniūnijoje, Trilaukio kaime, ūkininkaujantis Marijus Janušauskas visiškai neatitinka šių standartų. Nors namą žemdirbys ir statosi, tačiau statybos darbų pabaiga atidėta neribotam laikui. Šiuo metu visas lėšas ūkininkas investuoja į žemes ir techniką.
Numatė ateitį
Neseniai M. Janušauskas baigė penkioliktąjį ūkininkavimo sezoną. Šiuo metu vyriškis valdo apie 500 ha žemės, o jo garažuose stovi pati naujausia ir moderniausia žemės ūkio technika. Santykinai vėlai ūkininkauti pradėjęs kraštietis apgailestauja, kad dėl to prarado galimybę pasinaudoti kai kuriomis paramomis, tačiau džiaugiasi, jog nuo pat pradžių turėjo aiškią viziją, ko nori ir kaip to pasiekti. Jau pirmaisiais metais jis žinojo, kad svarbiausia žemdirbiui yra turėti daug žemių.
„Be žemių ūkininkas neturėtų ką veikti. Vos pradėjusiam ūkininkauti man buvo aišku, jog žemės brangs, nes tokios tendencijos yra visoje Europos Sąjungoje. Tuometinė žemės kaina Lietuvoje nebuvo adekvati. Lygiai tas pats dabar yra Ukrainoje. Jei ši šalis vieną dieną taps ES nare, ten žemės kaina greitai pradės kilti“, – prognozavo M. Janušauskas.
Pasiteisinusi rizika
Baigęs mokslus, Trilaukio kaimo gyventojas kurį laiką dirbo įmonėse, prekiaujančiose žemės ūkio technika. Nors darbas sekėsi labai gerai, o tuometinis atlygis buvo itin didelis, ilgainiui Marijus suprato, kad daugiau perspektyvų būtų, jeigu jis pats imtų dirbti žemę.
„Nors darbe man sekėsi, žinojau, jog taip visada nebus. Tuo metu šalies ir rajono ūkininkai dar neturėjo įsigiję pakankamai žemės ūkio technikos. Nujaučiau, kad paramos vieną dieną baigsis, o tada ir pirkimai, ir pats technikos poreikis sumažės. Supratau, jog ir mano darbo vieta ateityje nebus tokia reikalinga. Žemės ūkyje turėjau pakankamai žinių ir supratimo, kad ūkyje net ir sunkiausiais laikais turėsiu ką valgyti, nereikės jaudintis, jog vieną dieną galiu būti atleistas“, – pasakojo pašnekovas.
Tuo metu Marijaus tėvai turėjo 30 ha žemės plotą, kurį su senu tėčio Antano traktoriumi jaunas vyras ir pradėjo dirbti. Darbo žemės ūkio padargais prekiaujančioje įmonėje M. Janušauskas dar kurį laiką neatsisakė, o ūkyje vargdavo vakarais bei savaitgaliais. Visą uždirbtą algą jis investuodavo į perkamus žemės plotus, o naujos technikos dar ilgai nepirko. Galiausiai nusprendęs dar labiau praplėsti savo valdomus plotus ir įsigyti galingesnį traktorių, sūnus įkalbėjo savo tėvus paimti didžiulę maždaug 1,3 mln. litų paskolą.
„Duok Dieve, kad aš taip patikėčiau savo vaikais“, – juokavo Marijus.
Nors rizika atrodė didelė, vyras džiaugėsi, jog tąkart viskas susiklostė labai gerai, o gauta paskola padėjo pamatus dabartiniam ūkiui.
Karvių atsisakė
M. Janušauskas sakė, kad ūkininkavimo pradžioje jam šiek tiek ir sekėsi. Pavyzdžiui, nupirktas nebe naujas traktorius „John Deere“ be jokių gedimų važiavo nuo 6 tūkst. iki 14 tūkst. darbo valandų. Pašnekovas juokavo, jog būtent šis traktorius „pastatė ūkį ant kojų“.
Trilaukio kaimo gyventojas iš kitų žemdirbių skiriasi ir tuo, kad ilgai nesamdė darbuotojų. Nors šiuo metu ūkyje dirba 3 žmonės, tačiau kol valdas sudarė 300 ha, M. Janušauskas žemę dirbo vienas. Pasak jo, tai neįtikėtinai atrodė mokesčių inspekcijos pareigūnams, kurie ne kartą tikrino, ar taip yra iš tiesų.
Nors šiuo metu žemdirbys daugiausiai verčiasi augalininkyste, tačiau neseniai jo tvartuose buvo net 120 karvių. Prieš pat Naujuosius metus šie galvijai iškeliavo į Lenkiją, nes dirbti pieno ūkyje tapo nuostolinga.
„Priėjau kryžkelę, kai teko apsispręsti, ar investuoti dar maždaug 2 mln. eurų į karvių bandą ir ją išplėsti bent iki 500 galvijų, ar viską naikinti ir susikoncentruoti į augalininkystę. Nusprendžiau nevargti. Mūsų šalies žemės ūkio politika nėra patraukli gyvulių augintojams. Už litrą pieno gaudavau vos 21 euro centą, tad išlaikyti bandą buvo labai sudėtinga. Tiesa, vos karves pardaviau lenkams, jos jau po dviejų dienų tapo labai vertingos. Dabar už litrą pieno naujieji jų savininkai gauna po 49 euro centus“, – skirtumus vardijo pašnekovas.
Vyriškis svarstė neparduoti savo karvių kaimyninės šalies ūkininkams, o Lenkijos teritorijoje nupirkti nedidelį ūkį ir būtent ten verstis pienininkyste, tačiau svetimos šalies įstatymų nežinojimas atbaidė nuo šio žingsnio.
M. Janušauskas visiškai gyvulių neatsisakė. Jo tvartuose vis dar yra apie 30 mėsinių galvijų, kuriuos ūkininkas žada laikyti dėl dalies turimų nederlingų žemių.
Lengvina procesą
Šiuo metu Trilaukio kaimo gyventojas savo plotuose augina rapsus, kviečius, kvietrugius, pupas, žirnius ir grikius. Pastarąją kultūrą Marijus pirmą kartą auginti pabandė tik praėjusiais metais.
„Seniai norėjau juos išbandyti. Žmonės daug valgo grikių, be to, šie auginami ekologiškai. Grikiai sėjami gegužės antroje pusėje arba net birželio pradžioje, o kuliami rugsėjį, tad visiškai netrukdo kitiems darbams. Tiesa, šiemet susidūriau su dviem problemomis. Visų pirma, nors esu žemės ūkio kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ narys, ten neturėjau galimybės išsidžiovinti grikių derliaus. Paprasčiausiai iš turėtų 30 ha per mažai jų prikūliau. Manau, dėl to džiovyklą teks pasistatyti savo ūkyje. Susidūriau ir su realizacijos problema. Lietuvoje yra tik dvi įmonės, superkančios grikius, o jų kaina per pastaruosius metus krito nuo 500 iki 250 eurų. Vis dėlto atsisakyti šios kultūros nežadu. Kiek grikių sėsiu šiemet, priklausys nuo iššalusių žieminių javų plotų. O grikius realizuoti visada galima ir Lenkijoje. Ten juos noriai superka“, – tvirtino pašnekovas.
Kalbėdamas apie praėjusį sezoną M. Janušauskas teigė, kad jis buvo gana normalus. Ūkininkas nedramatizavo, jog dalis javų buvo itin drėgni ir prastos kokybės. Anot jo, visada gali būti ir blogiau, o žemdirbiai turi žinoti, kad kasmet kyla kokių nors problemų, kurias reikia vienaip ar kitaip išspręsti.
Šiuo metu kraštietis toliau koncentruojasi į ūkio modernizavimo procesą. Dabar jam svarbu taip sutvarkyti ūkį, kad dirbti jame taptų kaip įmanoma lengviau. Žemdirbys galvoja ne tik apie džiovyklos statybas, bet ir apie naujos technikos pirkimą. Į jo namus jau netrukus turėtų atkeliauti naujas itin galingas grūdų kūlimo kombainas, o neseniai ūkininkas įsigijo sėjamąją, kuri sėja tiesiai į ražienas, žemės arti nereikia. M. Janušauskas planuoja pirkti ir savaeigį purkštuvą.
Tenka skaičiuoti
„Namą tikiuosi pasistatyti per artimiausius trejus metus. Žmona Vitalija ir vaikai Emilija, Pijus bei Gabija mane supranta ir palaiko. Dabar visai neblogai gyvename ir garaže“, – juokėsi pašnekovas.
Kai bus pastatytas namas, dabartinės gyvenamosios patalpos tuščios neliks. Čia bus įkurtas M. Janušausko darbo kabinetas bei archyvas, o likę kambariai bus skirti ūkio darbuotojų poreikiams.
Pašnekovas tvirtino, jog kol kas prioritetus ūkio modernizavimui jis skiria neatsitiktinai. Marijus netgi prognozavo, kad netolimoje ateityje ūkininkus gali ištikti krizė. Žemės pirkimo bei nuomos kainos kyla, mokesčiai didėja, darbuotojų išlaikymas tampa vis sunkesnis, o pajamos ne tik neauga, bet netgi mažėja.
„Seniau, kai pasiūlydavo už 600 litų fiksuoti grūdų tonos kainą, dar ilgai galvodavau, ar tai apsimoka. Dabar, jei siūlo 150 eurų, ilgai svarstyti nereikia. Visada galvojau, jog turėti du mažesnius kombainus yra geriau nei vieną didelį. Dabar jau taip nemanau. Žmonių darbo jėga tampa per brangi. Seniau darbuotojui galėdavai mokėti 700 litų, o dabar kartais ir 1000 eurų yra per mažai“, – mintimis dalijosi Trilaukio kaimo gyventojas.
Tiesa, dėl augančių išlaidų ūkininkas nežada atleisti savo darbuotojų ar jiems mažinti atlyginimus. Priešingai, M. Janušauskas daro viską, kad dirbti jo ūkyje žmonės norėtų. Kasmet su šeima ir visais savo darbuotojais Marijus kur nors keliauja. Pernai jie autobusiuku sukorė apie
3 tūkst. kilometrų ir aplankė Vokietiją, Austriją bei Čekiją.
Dažniausiai įsivaizduojame, kad daug žemių valdantis ūkininkas gyvena dideliuose ir gražiuose namuose, važinėja su prabangiais automobiliais. Pajevonio seniūnijoje, Trilaukio kaime, ūkininkaujantis Marijus Janušauskas visiškai neatitinka šių standartų. Nors namą žemdirbys ir statosi, tačiau statybos darbų pabaiga atidėta neribotam laikui. Šiuo metu visas lėšas ūkininkas investuoja į žemes ir techniką. |
Neseniai M. Janušauskas baigė penkioliktąjį ūkininkavimo sezoną. Šiuo metu vyriškis valdo apie 500 ha žemės, o jo garažuose stovi pati naujausia ir moderniausia žemės ūkio technika. Santykinai vėlai ūkininkauti pradėjęs kraštietis apgailestauja, kad dėl to prarado galimybę pasinaudoti kai kuriomis paramomis, tačiau džiaugiasi, jog nuo pat pradžių turėjo aiškią viziją, ko nori ir kaip to pasiekti. Jau pirmaisiais metais jis žinojo, kad svarbiausia žemdirbiui yra turėti daug žemių.
„Be žemių ūkininkas neturėtų ką veikti. Vos pradėjusiam ūkininkauti man buvo aišku, jog žemės brangs, nes tokios tendencijos yra visoje Europos Sąjungoje. Tuometinė žemės kaina Lietuvoje nebuvo adekvati. Lygiai tas pats dabar yra Ukrainoje. Jei ši šalis vieną dieną taps ES nare, ten žemės kaina greitai pradės kilti“, – prognozavo M. Janušauskas.
Baigęs mokslus, Trilaukio kaimo gyventojas kurį laiką dirbo įmonėse, prekiaujančiose žemės ūkio technika. Nors darbas sekėsi labai gerai, o tuometinis atlygis buvo itin didelis, ilgainiui Marijus suprato, kad daugiau perspektyvų būtų, jeigu jis pats imtų dirbti žemę.
„Nors darbe man sekėsi, žinojau, jog taip visada nebus. Tuo metu šalies ir rajono ūkininkai dar neturėjo įsigiję pakankamai žemės ūkio technikos. Nujaučiau, kad paramos vieną dieną baigsis, o tada ir pirkimai, ir pats technikos poreikis sumažės. Supratau, jog ir mano darbo vieta ateityje nebus tokia reikalinga. Žemės ūkyje turėjau pakankamai žinių ir supratimo, kad ūkyje net ir sunkiausiais laikais turėsiu ką valgyti, nereikės jaudintis, jog vieną dieną galiu būti atleistas“, – pasakojo pašnekovas.
Tuo metu Marijaus tėvai turėjo 30 ha žemės plotą, kurį su senu tėčio Antano traktoriumi jaunas vyras ir pradėjo dirbti. Darbo žemės ūkio padargais prekiaujančioje įmonėje M. Janušauskas dar kurį laiką neatsisakė, o ūkyje vargdavo vakarais bei savaitgaliais. Visą uždirbtą algą jis investuodavo į perkamus žemės plotus, o naujos technikos dar ilgai nepirko. Galiausiai nusprendęs dar labiau praplėsti savo valdomus plotus ir įsigyti galingesnį traktorių, sūnus įkalbėjo savo tėvus paimti didžiulę maždaug 1,3 mln. litų paskolą.
„Duok Dieve, kad aš taip patikėčiau savo vaikais“, – juokavo Marijus.
Nors rizika atrodė didelė, vyras džiaugėsi, jog tąkart viskas susiklostė labai gerai, o gauta paskola padėjo pamatus dabartiniam ūkiui.
M. Janušauskas sakė, kad ūkininkavimo pradžioje jam šiek tiek ir sekėsi. Pavyzdžiui, nupirktas nebe naujas traktorius „John Deere“ be jokių gedimų važiavo nuo 6 tūkst. iki 14 tūkst. darbo valandų. Pašnekovas juokavo, jog būtent šis traktorius „pastatė ūkį ant kojų“.
Trilaukio kaimo gyventojas iš kitų žemdirbių skiriasi ir tuo, kad ilgai nesamdė darbuotojų. Nors šiuo metu ūkyje dirba 3 žmonės, tačiau kol valdas sudarė 300 ha, M. Janušauskas žemę dirbo vienas. Pasak jo, tai neįtikėtinai atrodė mokesčių inspekcijos pareigūnams, kurie ne kartą tikrino, ar taip yra iš tiesų.
Nors šiuo metu žemdirbys daugiausiai verčiasi augalininkyste, tačiau neseniai jo tvartuose buvo net 120 karvių. Prieš pat Naujuosius metus šie galvijai iškeliavo į Lenkiją, nes dirbti pieno ūkyje tapo nuostolinga.
„Priėjau kryžkelę, kai teko apsispręsti, ar investuoti dar maždaug 2 mln. eurų į karvių bandą ir ją išplėsti bent iki 500 galvijų, ar viską naikinti ir susikoncentruoti į augalininkystę. Nusprendžiau nevargti. Mūsų šalies žemės ūkio politika nėra patraukli gyvulių augintojams. Už litrą pieno gaudavau vos 21 euro centą, tad išlaikyti bandą buvo labai sudėtinga. Tiesa, vos karves pardaviau lenkams, jos jau po dviejų dienų tapo labai vertingos. Dabar už litrą pieno naujieji jų savininkai gauna po 49 euro centus“, – skirtumus vardijo pašnekovas.
Vyriškis svarstė neparduoti savo karvių kaimyninės šalies ūkininkams, o Lenkijos teritorijoje nupirkti nedidelį ūkį ir būtent ten verstis pienininkyste, tačiau svetimos šalies įstatymų nežinojimas atbaidė nuo šio žingsnio.
M. Janušauskas visiškai gyvulių neatsisakė. Jo tvartuose vis dar yra apie 30 mėsinių galvijų, kuriuos ūkininkas žada laikyti dėl dalies turimų nederlingų žemių.
Šiuo metu Trilaukio kaimo gyventojas savo plotuose augina rapsus, kviečius, kvietrugius, pupas, žirnius ir grikius. Pastarąją kultūrą Marijus pirmą kartą auginti pabandė tik praėjusiais metais.
„Seniai norėjau juos išbandyti. Žmonės daug valgo grikių, be to, šie auginami ekologiškai. Grikiai sėjami gegužės antroje pusėje arba net birželio pradžioje, o kuliami rugsėjį, tad visiškai netrukdo kitiems darbams. Tiesa, šiemet susidūriau su dviem problemomis. Visų pirma, nors esu žemės ūkio kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ narys, ten neturėjau galimybės išsidžiovinti grikių derliaus. Paprasčiausiai iš turėtų 30 ha per mažai jų prikūliau. Manau, dėl to džiovyklą teks pasistatyti savo ūkyje. Susidūriau ir su realizacijos problema. Lietuvoje yra tik dvi įmonės, superkančios grikius, o jų kaina per pastaruosius metus krito nuo 500 iki 250 eurų. Vis dėlto atsisakyti šios kultūros nežadu. Kiek grikių sėsiu šiemet, priklausys nuo iššalusių žieminių javų plotų. O grikius realizuoti visada galima ir Lenkijoje. Ten juos noriai superka“, – tvirtino pašnekovas.
Kalbėdamas apie praėjusį sezoną M. Janušauskas teigė, kad jis buvo gana normalus. Ūkininkas nedramatizavo, jog dalis javų buvo itin drėgni ir prastos kokybės. Anot jo, visada gali būti ir blogiau, o žemdirbiai turi žinoti, kad kasmet kyla kokių nors problemų, kurias reikia vienaip ar kitaip išspręsti.
Šiuo metu kraštietis toliau koncentruojasi į ūkio modernizavimo procesą. Dabar jam svarbu taip sutvarkyti ūkį, kad dirbti jame taptų kaip įmanoma lengviau. Žemdirbys galvoja ne tik apie džiovyklos statybas, bet ir apie naujos technikos pirkimą. Į jo namus jau netrukus turėtų atkeliauti naujas itin galingas grūdų kūlimo kombainas, o neseniai ūkininkas įsigijo sėjamąją, kuri sėja tiesiai į ražienas, žemės arti nereikia. M. Janušauskas planuoja pirkti ir savaeigį purkštuvą.
„Namą tikiuosi pasistatyti per artimiausius trejus metus. Žmona Vitalija ir vaikai Emilija, Pijus bei Gabija mane supranta ir palaiko. Dabar visai neblogai gyvename ir garaže“, – juokėsi pašnekovas.
Kai bus pastatytas namas, dabartinės gyvenamosios patalpos tuščios neliks. Čia bus įkurtas M. Janušausko darbo kabinetas bei archyvas, o likę kambariai bus skirti ūkio darbuotojų poreikiams.
Pašnekovas tvirtino, jog kol kas prioritetus ūkio modernizavimui jis skiria neatsitiktinai. Marijus netgi prognozavo, kad netolimoje ateityje ūkininkus gali ištikti krizė. Žemės pirkimo bei nuomos kainos kyla, mokesčiai didėja, darbuotojų išlaikymas tampa vis sunkesnis, o pajamos ne tik neauga, bet netgi mažėja.
„Seniau, kai pasiūlydavo už 600 litų fiksuoti grūdų tonos kainą, dar ilgai galvodavau, ar tai apsimoka. Dabar, jei siūlo 150 eurų, ilgai svarstyti nereikia. Visada galvojau, jog turėti du mažesnius kombainus yra geriau nei vieną didelį. Dabar jau taip nemanau. Žmonių darbo jėga tampa per brangi. Seniau darbuotojui galėdavai mokėti 700 litų, o dabar kartais ir 1000 eurų yra per mažai“, – mintimis dalijosi Trilaukio kaimo gyventojas.
Tiesa, dėl augančių išlaidų ūkininkas nežada atleisti savo darbuotojų ar jiems mažinti atlyginimus. Priešingai, M. Janušauskas daro viską, kad dirbti jo ūkyje žmonės norėtų. Kasmet su šeima ir visais savo darbuotojais Marijus kur nors keliauja. Pernai jie autobusiuku sukorė apie 3 tūkst. kilometrų ir aplankė Vokietiją, Austriją bei Čekiją.
Galerija: Žemės ūkio technika
Publikuota: 2018-01-15 16:04:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|