Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-02-01 16:54

---

Vos pamatęs šį peizažą pirmiausia stebiesi... kruopščiu siuvinėjimu, o dar didesnė nuostaba apima, kai supranti, kad tai – suklijuota mozaika.

Autorės nuotr.

Technikai, kuria Dainora Masilionienė padaro įspūdingus darbus, keblu rasti tikslų pavadinimą. Pati moteris sako klijuojanti deimančiukus, o interneto parduotuvėje, kur teiberiškė įsigyja priemonių, ši veikla vadinama deimantiniu siuvinėjimu, piešimu ar net tapyba, mozaika.

„Siūlyčiau pabandyti „deimančiukus“ kaip būdą atsipalaiduoti, nusiraminti“, – rekomenduoja moteris.



Lyg spalvoti kristalai

„Draugė sako, kad aš iš aguonų grūdelių vaizdus suklijuoju“, – rodydama savo darbus juokėsi D. Masilionienė. Išgirdusios apie „deimančiukus“ moterys prašo parodyti, kas tai yra, nes pavadinimas skamba labai „prabangiai“.

Tam, kas savo akimis nėra matęs vadinamosios deimančiukų mozaikos, reikėtų įsivaizduoti vaizdus, sukurtus vieną prie kitos klijuojant tūkstančius mažučių keturkampių vienodos formos kruopelyčių, panašių į rupios druskos stambesnius kristalus.

Plastikinius įvairių spalvų, plokščius, iškilius, matinius, blizgius briaunotus „deimančiukus“ Dainora pagal schemą ant lipnaus pagrindo dėsto, klijuoja paimdama ir prispausdama specialiu koteliu.

„Klijuoti smagiau margesnius vaizdus, o žiūrėti, ko gero, maloniau į juodai pilkus, kuriuose yra vienas ar keli ryškūs akcentai. Nors kai tokius dėstai, procesas būna gana monotoniškas... – pasakojo moteris. – Kai dedi, atrodo, kad detalės visiškai vienodos spalvos, tačiau paskui pamatai, jog taip nėra. Atsiranda šešėliai, išryškėja skirtingi atspalviai. Vos kelios miniatiūrinės detalės, padėtos joms numatytoje vietoje, duoda tam tikrą efektą. Taip išgaunamas, pavyzdžiui, apsiniaukusio, debesuoto dangaus vaizdas.“

Prisėda... aštuonioms valandoms

Vieną maždaug A3 popieriaus lapo dydžio paveikslą D. Masilionienė klijuoja apie mėnesį, aišku, prisėsdama po darbo, laisvalaikiu. Prie tokių dėlionių Dainora sakė užsisėdinti iki gilios nakties, o gal reikėtų sakyti – iki labai ankstyvo ryto.

„Pradedi vakare, atlikusi visus darbus, o baigi... Būna, kad vienas prisėdimas užsitęsia aštuonias valandas. Bet tada jau matyti, ką suklijavai. O kaip ištirpsta valanda ar dvi, tai nė nepajunti! Taip ir „susergi“: vienų „deimančiukų“ nebaigusi siuntiesi kitus, – pasakojo teiberiškė. – Jie yra tarsi liga. Tačiau „sirgdama“ atsigauni, smagu žiūrėti į besikeičiančių spalvų gamą. Niekada, net ir gilią naktį, nepalieku pradėtos mozaikos ant stalo vildamasi, jog ryte pribėgusi dar kokį vieną maišelį spėsiu suklijuoti. Garantuoju, kad tik trumpam prisėdusi tikrai vėluočiau į darbą, nes esu tą patyrusi. Žinau, jog čia laikas tirpte tirpsta.“

Mozaikos detalės pagal spalvas būna supilstytos į pakelius. Viename būna gal koks 100. „Mano rekordas – 15 suklijuotų pakelių po darbo dienos. 7 ar 8 pakeliai yra įprasta norma“, – pasakojo D. Masilionienė, neslėpdama, kad rekordų „kaina“ – įsiskaudėjusi ranka, sustiręs sprandas, pavargusios akys.

Laikas sau

Teiberių kaime gyvenanti Dainora „deimančiukų“ mozaikas laiko puikiu žiemos vakarų, kurie tikrai prailgsta, užsiėmimu. „Tai yra laikas sau, tačiau klijuodama aš galiu bendrauti su šeima, klausytis televizoriaus, – apie savo vakarus pasakojo moteris. – Tai yra procesas, teikiantis ramybės.“

Tiesa, ramybė apima tik panirus į veiksmą. Dainora neslepia: kai tik iš interneto parduotuvės gauna naują siuntinį, nuolat kamuoja rūpestis, kaip greičiau namuose atlikti tai, kas labai būtina, kad galėtų sėsti dėlioti. Kai iš anksto žino, jog daug laiko turės skirti kitiems dalykams, „deimančiukų“ ji neužsisako sąmoningai.

„Taip elgiausi ir praeitų metų gale, nes žinojau, kad priešingu atveju žiemos šventėms liksiu nepasiruošusi“, – juokėsi pasakodama, kaip stengiasi kontroliuoti „priklausomybę“.



Tarsi rankdarbių atmaina

Kai neturi naujos mozaikos, tada moteris sėda baigti kokio siuvinėjimo. Siuvinėja ne „iš galvos“, bet irgi pagal šablonus.

„Jei suklydai siuvinėdama, jau nepataisysi, o nekokybišką ar ne vietoje priklijuotą „deimančiuką“ dar gali išimti su pincetu, – apie itin didelio kruopštumo ir atidumo, begalinės kantrybės reikalaujantį procesą pasakojo moteris. – Kai dėstai, jokio ryškėjančio vaizdo iš arti nematai. O pasikelti, kad pažiūrėtum iš toliau, taip pat negali, nes tas labai nepatogu. Kone iki paskutinių valandų negali pasidžiaugti, ką jau esi padariusi. Tiesa, vaizdas, kurį sudėliosi, būna parodytas mažame piešinėlyje.“

Siuvinius, mozaikas moteris išdovanoja, namuose likęs tik vienas kitas darbas. „Deimančiukus“ sako galinti dovanoti tik labai artimiems žmonėms, nes kol suklijuoja vaizdą, tenka įdėti tikrai daug darbo.

„Siūlyčiau pabandyti „deimančiukus“, nes tai yra būdas atsipalaiduoti, save apraminti. Juk ne visos galime būti mezgėjos, siuvėjos ar siuvinėtojos“, – dar viena galimybe patirti kūrybos džiaugsmą dalijosi moteris.

Galerija: Mozaika

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---