Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Seniūnijų portretai

---

Gižų seniūnas Romas Kučiauskas labiausiai džiaugiasi atstatytu buvusiu klebonijos pastatu – dabartiniais bendruomenės namais bei šalia jų iškilusiais Lietuvos tūkstantmečiui skirtais atminimo koplytstulpiais.

Autoriaus nuotr.

Gižų seniūnija – viena aktyviausių ir daugiausiai veiklų vykdanti rajono seniūnija. Ne veltui gižiečiai praėjusių metų pabaigoje buvo įvertinti ir viena iš mūsų laikraščio nominacijų. Apie jau nuveiktus ir dar tik laukiančius darbus, apie šiltą vietinių gyventojų tarpusavio ryšį bei apie tai, kas džiugina šios seniūnijos žmonių širdis, kalbėjomės su seniūnu Romu KUČIAUSKU.

– Kokie praėję metai buvo Jums ir Jūsų vadovaujamai seniūnijai?

– 2017-ieji buvo eiliniai metai. Nuveikėme daug gražių darbų. Pavyzdžiui, Antupiuose pastatėme skulptūrą, kurią pagaminti pasisiūlė Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekantis asmuo. Pradėjome rengtis Lietuvos šimtmečiui. Šiemet netoli Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro ketiname pastatyti šiam jubiliejui skirtą paminklą. Ant jo surašysime mūsų krašto Vyčio kryžiaus ordino kavalierių ir Nepriklausomybės kovų savanorių pavardes. Vieta, kurioje stovės šis paminklas, buvo užpelkėjusi, tad ją teko melioruoti, privežti žemių. Šiandien ji jau beveik paruošta.

Pernai tapome pirmąja kaimo bendruomene Suvalkijoje, suorganizavusia kraujo donorystės akciją.

Praėjusiais metais ne tik rajone, bet ir už jo ribų Gižai tapo žinomi kaip liepų kaimas. Išpopuliarėjo mūsų žygiai, edukacinės programos. Džiaugiamės, jog metų pabaigoje pavyko atidaryti Gižų sporto klubą. Dabar į jį vos telpa visi norintieji. Sportuoti renkasi tiek vyresni, tiek jaunesni seniūnijos gyventojai.

Tiesa, ne viskas buvo taip gražu. Kartėlį jaučiu dėl vienos konfliktinės situacijos. Pas mane atėję du septyniasdešimtmečiai senjorai paprašė išpjauti porą prie jų namų augančių gluosnių. Vienas medis jau buvo išvertęs tvoras ir kėlė žmonėms pavojų. Pažiūrėjau planuose, kad tie gluosniai yra šalia lauko keliuko, ir ramia sąžine nusprendžiau padėti senjorams. Po kiek laiko kaimynystėje esančio sklypo savininkas pasidarė geodezinius matavimus ir paaiškėjo, jog tie du medžiai buvo būtent jo teritorijoje. Ir kam tik nebuvau apskųstas: rajono Tarybai, Seimo nariams, policijos pareigūnams. Susimokėjau tūkstančio eurų baudą. Vis dėlto skaudžiausia buvo iš kai kurių mūsų rajono Tarybos narių išgirsti, kad esu vagis ir mafiozas. Žmonės metė man kaltinimus visiškai neįsigilinę į situaciją.

– Esate ne kartą pasidžiaugęs, jog Gižų seniūnijoje, priešingai nei kitose rajono vietovėse, gyventojų tik daugėja. Kaip manote, kodėl?

– Tam yra kelios priežastys. Visų pirma – patogi geografinė padėtis. Esame vos 8 km nuo Marijampolės ir apie 15 km nuo Vilkaviškio. Kasdien į Marijampolę iš Gižų išvyksta dirbti apie 80 žmonių, nemažai dirba ir Vilkaviškyje. Apskritai, pas mus nedirba tik tie, kurie nenori to daryti. Turime keletą stambių ūkininkų ir jie įdarbina nemažai žmonių, čia veikia respublikinius projektus vykdanti UAB „Hidrotechnika“, keletas individualių įmonių, kuriose taip pat dirba dalis vietinių gyventojų.

Kasmet mūsų seniūnijoje naujus namus pasistato ir į juos atsikelia bent trys jaunos šeimos. Jau vien šiais metais per pirmą mėnesį išdavėme tris leidimus naujiems namams statyti. Kiek žinau, UAB „Hidrotechnika“ Gižuose irgi ketina statyti nedidelį keturių namų kvartalą. Drąsiai galiu pasakyti, kad mūsų seniūnijoje šiuo metu yra sukurta visa infrastruktūra, reikalinga gyventi įvairaus amžiaus žmonėms. Pas mus privažiavimai prie namų – geri. Turime 25 km asfaltuotų valstybinių ir 4 km asfaltuotų vietinės reikšmės kelių. Mums dar reikėtų išasfaltuoti 2–3 km žvyrkelių ir tuomet galėtume jau koncentruotis į gerąją infrastruktūrą – dviračių bei pėsčiųjų takus.

Vandentiekis seniūnijoje nėra atvestas tik penkioms šeimoms, tačiau šiemet šią problemą tikrai išspręsime. Be to, šių metų rugsėjį turėtume baigti iki gyventojų namų atvesti nuotekų valymo tinklus. Šiuos darbus pradėjome dar praėjusiais metais, o to siekėme bent 8–9 metus.

Mūsų seniūnijoje netrūksta kultūrinių renginių. Turime tris didesnes gyvenvietes: Gižus, Antupius ir Rimavičius. Visur yra tvarios bendruomenės, stovi bendruomenių namai. Gižuose jie yra net dveji. Čia turime įsirengę vieną moderniausių rajone šarvojimo salių, tad žmonėms galime padėti ir skausmo valandomis. Miestelyje yra bažnyčia, mokykla, vaikų darželis, paštas. Turime penkerias sutvarkytas kapines, prie kurių yra geri privažiavimai. Susisiekimas su aplinkiniais miestais taip pat geras. Kas pusvalandį iš Gižų kursuoja autobusai į Marijampolę ar Vilkaviškį.

Seniūnijoje šiuo metu yra sukurta visa infrastruktūra, reikalinga gyventi įvairaus amžiaus žmonėms.

Labiausiai džiaugiuosi čia gyvenančiais žmonėmis. Taip atsidavusios ir tiek daug dirbančios moters kaip Gižų bendruomenės pirmininkė Virginija Svirupskienė aš tikriausiai dar nebuvau sutikęs. O kur dar kitos mūsų idėjų generatorės, tokios kaip Rūta Raškauskienė, Nijolė Vaitūnaitienė ar Onutė Maksvytienė!

Žmones pas mus traukia ir tai, kad čia kuriamas grožis. Gižai net keturis kartus yra tapę gražiausiai tvarkoma rajono gyvenviete. Tarybiniais laikais pagal šį rodiklį, ko gero, buvome patys paskutiniai. Grožio kūrimo pradininku tapo Vidas Rudzevičius. Jo sodyba net respublikoje buvo pripažinta viena gražiausių. Vyriškis pats augina įvairius augalus, jų dovanoja ir vietiniams. Smagu, jog žmonės grožio idėjomis užsikrečia vieni nuo kitų. Nesumeluosiu sakydamas, kad mūsų seniūnijoje gyventi gera.

– Paminėjote, jog ypač džiaugiatės seniūnijoje gyvenančiais žmonėmis. Kaip pavyksta su jais išlaikyti šiltą ryšį?

– Esame maža seniūnija ir pyktis nebūtų geriausia išeitis. Stengiamės pastebėti visus gyventojus. Pavyzdžiui, prieš kokį nors renginį asmeniškai skambiname žmonėms ir kviečiame juos atvykti. Juk skelbimus pamato tikrai ne visi. Ypač rūpinamės mūsų vienišais seneliais. Juos prižiūrėti vyksta už socialines pašalpas atidirbantys asmenys: atneša šiems žmonėms malkų, padaro valgyti, aptvarko namus, išverda ir kartu su jais atsigeria arbatos.

Puikiai sutariame tiek su dabartiniu Gižų klebonu Virginijumi Vaitkumi, tiek su buvusiais dvasininkais. Ypač šilti santykiai buvo su dabar Prienų rajone tarnaujančiu Remigijumi Veprausku. Dabartinio klebono požiūris sutampa su mūsų vizija – jis irgi nori daug ką po savęs palikti, tad nemažai darbų atliekame kartu. Seniūnija prisideda prie bažnyčios priežiūros, pjauna žolę, geni medžius. Pernai pasirūpinome bažnyčios apšvietimu, pakeitėme dar 1933 m. statytą kryžių, pastatėme tris vėliavų stovus, o viena mergina pagal viešųjų darbų programą atnaujino dalį bažnyčios vidaus inventoriaus. Lygiai taip pat gražiai bendradarbiaujame ir su mokykla.

– Seniūnijai vadovaujate 18 metų ir per šį laikotarpį pastatėte ne vieną kryžių, koplytstulpį bei paminklą. Kodėl tai darote?

– Kaip jau minėjau, norisi po savęs ką nors palikti. Manau, tiek man, tiek mano komandai sekasi tai daryti. Pastatėme gal 12 kryžių, paminklų, koplytstulpių ar atminimo ženklų. Pats pirmas iš jų buvo skirtas bažnyčios 150-osioms metinėms paminėti. Buvo ir kitų progų, pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmetis, Gižų ir Antupių kaimų gimtadieniai, garbios kunigų seminarijos Gižuose ar profesoriaus Kazimiero Baršausko sukaktys. Kryžius pastatėme Rūdos, Rimavičių bei Senkiškių kaimų gyventojams atminti. Labiausiai man širdį džiugina atstatyta senoji klebonija. Pastatas buvo visiškai sugriautas, o viduje net medžiai augo. Dabar ten įrengti mūsų bendruomenės namai.

– Kokie šių metų planai?

– Šiemet Gižuose ketiname nutiesti maždaug 800 metrų ilgio pėsčiųjų taką. Jau gavome tam finansavimą. Didelis darbas laukia stengiantis įkalbėti žmones prisijungti prie nuotekų tinklų, bet manau, jog tai pavyks padaryti. Seniūnijoje vis dar yra keletas vienkiemių, iki kurių privažiuoti būna sunku, ypač žiemą. Džiaugiamės, kad mums dažnai pagalbos ranką ištiesia ūkininkai Arūnas Maksvytis, Algis Dirmeikis, Algis Dominaitis, Vitalijus Lygaitis ir kt. Jie mums padeda tiek žiemą, tiek vasarą, remia mūsų kultūrinius renginius. Vis dėlto norėtume ir patys įsigyti galingesnį traktorių, kuris būtų pajėgus greideriuoti kelius ar stumdyti sniegą. Tikiuosi, jog šiemet pavyks tai padaryti.

---

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---