|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / In Memoriam
Vyskupas Juozas Preikšas tėviškės Griškabūdžio bažnyčioje.Vido VENSLOVAIČIO nuotr.
J. Preikšas gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdyje (Šakių r.) penkių vaikų šeimoje, kurioje vyravo religinė bei patriotinė dvasia. Būsimąjį vyskupą nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu arba studijuoti karo mokslus. Apsisprendimą lėmė tuo metu Griškabūdyje klebonavusio poeto Prano Vaičaičio brolio, išradingo sielovadininko kun. Juozas Vaičaičio įtaka. Baigęs Griškabūdžio pradžios mokyklos 6 skyrius, jaunuolis 1940 metais įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, kurios dėl Lietuvos okupacijos nespėjo pabaigti. 1945-ųjų pavasarį sužinojęs, kad griškabūdiečiai Juozas Žemaitis bei Juozas Užupis važiuoja mokytis į Kauno kunigų seminariją, nedvejodamas prie jų prisidėjo ir J. Preikšas. Taip trys Juozai iš Griškabūdžio išvyko į seminariją. Kadangi J. Preikšas dar nebuvo baigęs gimnazijos, tad įstojo į prie seminarijos veikiančio licėjaus trečią kursą, o nuo 1946 m. Juozas jau tęsė mokslą seminarijoje ir 1952 metais ją baigė. Kun. J. Preikšas ėjo vikaro, klebono ir dekano pareigas, dirbo pedagoginį darbą seminarijoje, o 1984 m. gruodžio 2 d. buvo konsekruotas vyskupu. 1969 metais jis buvo paskirtas Vilkaviškio klebonu ir dekanato dekanu. Čia dirbo 15 metų (iki 1984). Vyskupas prisiminė, jog kai atvyko į Vilkaviškį, čia nebuvo nei vieno vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nei barstančiųjų gėles. Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdų dekano kvietimą: atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus, dalis šių jaunuolių vėliau įstojo į kunigų seminariją. Tai broliai Vytautas ir Kęstutis Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis (dabar – vyskupas) ir kiti. Norėdamas artimiau susipažinti su parapijiečiais, klebonas lankėsi jų namuose (o tai griežtai draudė pasaulietinė valdžia), slapta katechizavo vaikus, sulaukdamas aktyvios vienuolių pagalbos. Pamažu keitėsi tikinčiųjų požiūris į Bažnyčią, o tai jaudino sovietinės valdžios pareigūnus. Tad visai suprantama, kad būsimasis vyskupas tapo nuolatiniu priverstiniu svečiu tuometinės valdžios kabinetuose: vis reikėjo aiškintis, teisintis dėl įvairiausių „nusikaltimų“. Vilkaviškyje klebonas keletą kartų remontavo bažnyčią, užbaigė pastatytos klebonijos vidaus darbus. O tą gausybę jo darbų tarsi apvainikavo 1975 metų kelionė į Romą, kur Šventųjų jubiliejinių metų proga iš Lietuvos vyko 15 kunigų. 1984-aisiais J. Preikšą įšventinus vyskupu, jis paskirtas Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudviko Povilonio pagalbininku, kurį laiką ėjo apaštališkojo administratoriaus pareigas. Nuo 1991-ųjų buvo Panevėžio vyskupijos ordinaras, o 2002 m. baigė aktyvią tarnystę. Būdamas emeritu, vyskupas metus gyveno ir patarnavo Panevėžio tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į Kauną. Čia J. Preikšas nebuvo pamirštas nei seminaristų, nei studentų: jis skaitė paskaitas, konsultavo, buvo dvasiniu vadovu. Vyskupo J. Preikšo 2001 metais išsakytos mintys yra itin aktualios ir šiandieną – tai palinkėjimas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, kurio Ganytojas nebesulaukė: „Jaudina tai, kad daugelis tikinčiųjų per greitai pavargo laisvės kelyje, prarado dvasinių vertybių alkį ir nesugeba, kaip ragina mūsų tautinė giesmė, eiti vien takais dorybės. Tokios padėties priežastis glūdi tame, kad kai kurie sudaužė granitines Dešimties Dievo įsakymų lenteles <...>. Kad ateitis būtų šviesesnė, būtina grįžti prie Dievo, naudotis Kristaus Kančia, mirtimi pelnytomis malonėmis.“ Publikuota: 2018-02-21 11:11:59 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Išdalyti „Gintarinių bičių“ apdovanojimai *Žemdirbių šventėje – padėkos ūkininkams ir ministrui * Policijos pareigūnai prie perėjų pažeidėjų netyko Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|