Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Bendrystės su kun. Vaidotu Labašausku laikas mažajam Kasparui liks kaip šiltas vaikystės prisiminimas.

Rugilės MASLAUSKAITĖS nuotr.

Kybartų parapijos klebonas kun. Vaidotas LABAŠAUSKAS, neseniai pradėjęs kunigystės trečiąjį dešimtmetį, šiandien mini savo amžiaus jubiliejų. Tai – proga apmąstyti pasirinktą kelią ir kas yra visų svarbiausia juo žengiant.

– Kai artėja sukaktys, gręžiamės atgal, vertiname, ką atlikę. Ką randate Jūs?

– Labai kukliai vertinu savo darbus. Kunigo tikslas – supažindinti žmogų su Dievo meile. Kiekvienas turi prigimtinį troškimą būti mylimas, tačiau žemėje šio troškimo negalime realizuoti, nes iš prigimties esame savanaudžiai. Tik Dievas gali mylėti žmogų nesavanaudiškai.

Žvelgiu į kunigystės metus ir matau padarytus paprastus dalykus: suremontuota bažnyčia, įvestas šildymas. Karitatyvinė, socialinė bažnyčios misija susideda iš to, kad per dėmesį žmogui stengiamasi jam atskleisti Dievo meilę.

Sakoma, kad nė vienas savo teisme negali būti teisėjas. Mes nesame objektyvūs savęs vertintojai – nuvertiname arba pervertiname. Džiaugiuosi, jog nenusivyliau, nesu suabejojęs dėl pasirinkimo eiti kunigo keliu.

– Jei nekilo abejonių, esate laimingas žmogus.

– Manyčiau, kad šiuo metu jaučiuosi optimaliai laimingas. Tačiau laimė nėra savitikslis dalykas. Tau gerai, kai žmonėms gerai, kai jiems blogai – ir tau blogai. Tas jautimasis gerai yra labai sąlyginis dalykas. Teologine prasme žvelgiant, absoliučios laimės žmogus žemėje negali pasiekti, tai yra siekiamybė, mūsų tikslas.

– Kaip gaunate atgalinį ryšį iš parapijiečių? O gal jo norėti – egoizmas?

– Tai yra motyvas. Žmogus nori, kad būtų jo darbų vaisiai. Tiesa, Kristus moko daryti gera nieko nesitikint. Tikintis žmogus turi būti natūraliai džiaugsmingas, o pradžiuginti gali suvokimas, kad jo veikla duoda rezultatą.

Atgalinis ryšys jaučiamas per bendravimą, per santykį su žmonėmis. Jie man padeda. Žmogus pats galbūt neateis ir tiesiai nepasakys, kas jam patiko, bet tokie atsiliepimai vis dėlto pasiekia.

Jau gal kokius penkerius metus mane vis neva kelia iš Kybartų parapijos. Tokiu nuogąstavimu kalbėdamiesi dalijasi parapijiečiai. Žmonės sunerimę, jog vyskupas manęs neiškeltų, nors šiam jų nerimui nėra visiškai jokio pagrindo. Tai irgi yra savotiškas atgalinis ryšys.

– Kybartų bažnyčioje tuokiasi, vaikus krikštija ir kitų parapijų tikintieji. Žmones traukia pas Jus.

– Aš esu kilęs iš Vilkaviškio, gal tai kažkiek įtakos daro. Vis dėlto sakyčiau, kad atvykstančiųjų iš kitur nėra daug.

Jei į kurį kunigą daugiau žmonių kreipiasi dėl Krikšto, Santuokos sakramentų, kai kada formuojasi nuomonė, jog galbūt jis „lengviau praleidžia“. Nieko aš nelengvinu. Savo pamoksluose esu radikalus, tačiau nemoralizuoju, nesu griežtas.

Vis dėlto manau, jog žmogus vieną kartą gyvenime turi šventę, pavyzdžiui, priima Santuokos sakramentą. Stengiuosi jam leisti jaustis šventiškai, kad nuotaikos nesugadintų kokia kunigo frazė ar nepasitenkinimas. Juk per šventę ne laikas žmonėms priekaištauti, kad jie kažką daro ar darė ne taip. Mano toks požiūris, jog atėjusį žmogų reikia gerbti su jo silpnybėmis, trūkumais. Galbūt dalis žmonių kreipiasi dėl to.

– Esate klebonas, pataisos namuose – kapelionas, Jus kviečiasi trečiojo amžiaus universitetai. Žmonės, kuriems tarnaujate, – tokie įvairūs, kiekvienąsyk reikia rasti tą taikliausią žodį.

– Jaunimui dar reikia „visas balas išbraidžioti“, gyvenimo pamokas pereiti, kad atsirinktų, kas tikrosios vertybės. Į gyvenimo rudenį įžengę senjorai labai atviri tiesai, tačiau dalis jų dėl sovietmečio įtakos yra nutolę nuo Dievo. Šitie žmonės Bažnyčiai labiausiai rūpi.

Nuteistieji „minta“ ta pačia informacija, kurią visuomenei pateikia žiniasklaida, pagal tai formuojasi žmonių vertybės. Nuteistieji yra mūsų visuomenės produktas. Jų poreikis dvasiniams, tikėjimo dalykams nė kiek nesiskiria nuo visos visuomenės. Kunigas Dievo ieškančiam žmogui (tiesa, jų nėra labai daug) sudaro sąlygas. Per šv. Mišių pamokslą stengiuosi skelbti bendražmogiškas krikščioniškas vertybes. Problema tokia, jog fiziškai negaliu skirti pakankamai laiko. Tačiau svarbu jau ir tai, kad aukojamos šv. Mišios, teikiami sakramentai.

Kalbant apie visuomenės problemas, viskas sueina į šeimą, kitos institucijos yra tik pagalbinės. Tikėtis, jog būtent jos pakeis situaciją, nemanau, kad realu.

– Marijos radijuje, laidoje „Depresija ir maldos galia“, galima išklausyti Jūsų mintis. Depresija – psichikos sveikatos sutrikimas. Duoti patarimų, kaip vaduotis iš ligos, – atsakingas žingsnis. Kaip jam ryžotės?

– Aš pats esu sirgęs depresija ir žinau, ką tai reiškia. Dabar jaučiuosi taip gerai, kaip niekada gyvenime nesijaučiau. Žmones, kurie kreipiasi, visada siunčiu pas psichiatrą, nepuolu gydyti. Vis dėlto kiekviena liga paliečia visas žmogiškas dimensijas: fizinę, psichologinę ir dvasinę. Siūlau gydyti dvasinę dimensiją, o šitą pasiūlys galbūt ne kiekvienas psichiatras. Padėti žmogui dvasinėje srityje, manau, turiu kompetenciją, todėl taip drąsiai ir kalbu.

Pripažinti, jog sergi depresija, – pirmas žingsnis sveikimo kelyje. Jeigu žmogus pats nori, tik tada galima padėti jam atsiverti Dievo veikimui. Pasakyti apie persirgtą depresiją yra pagrindinis žingsnis kitą žmogų paakinti, kad jis atkreiptų dėmesį į savo problemą, kad apie tai būtų kalbama, kad šita tema neliktų tabu. Depresija – tokia liga, kai žmogus labai sunkiai pripažįsta, jog serga, netiki, kad gali pasveikti, arba yra įsitikinęs, jog susitvarkys pats, be pagalbos. Vis dėlto depresiją reikia gydyti, šita liga retai praeina pati.

– Ar daug draugų užgyvenote?

– Man patiko vieno kunigo pasakymas, kad kai esi keturiasdešimties, draugų turi pilną stadioną. Sulaukus šešiasdešimties, jie telpa į autobusą, o kai tau aštuoniasdešimt – į lengvąjį automobilį. Draugystei palaikyti reikia energijos. Draugų daug negali būti, tik vienas kitas. O bičiulių, pažįstamų yra labai daug.

– Vasarį svečiuose turėjote Lietuvos diplomatą, ambasadorių Vygaudą Ušacką su žmona .

– Mes palaikome ryšį. Susipažinome Vašingtone. Aš ten mokiausi universitete, o V. Ušackas pradėjo ambasadoriaus kadenciją. Jis atėjo į šv. Mišias, po jų užkalbino. Paskui teko susitikti krepšinio aikštelėje, vėliau vaikus ruošiau sakramentams. V. Ušackas vadovaujasi bendražmogiškomis krikščioniškomis vertybėmis, orientuotomis į tradicinę šeimą.

– Kaip švęsite jubiliejų?

– Kad nesiruošiu švęsti. Žadėjo aplankyti keturvalakiečiai, pabendrausime. Šventės, kai viskas sukasi apie vieną asmenį, man niekada nebuvo priimtinos.

Švęsti ruošiamės Kybartų bažnyčios 90-metį, jis bus rudenį. Būtent šitai sukakčiai aš teikiu prioritetą.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---