Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

---

Tai, dėl ko niekam nekilo abejonių, buvo patvirtinta sekmadienį: Vladimiras Putinas dar šešerius metus bus Rusijos prezidentas.

Pirmą kartą šalies vadovo rinkimus Putinas laimėjo dar 2000 metais. Iliustracijai, kiek laiko praėjo nuo tos dienos, galima pasitelkti tokius pavyzdžius: tais metais pirmą kartą rinkoje pasirodė populiarusis mobiliojo telefono modelis „Nokia 3310“, kurį turbūt kadaise turėjo ir daugelis Lietuvos gyventojų, o Kauno „Žalgiris“ gynė ką tik laimėtą Eurolygos čempionų titulą (labai nesėkmingai).

Iki 2024-ųjų, kai baigsis naujoji kadencija, pasaulis dar labiau pasikeis. Tačiau Rusijos lyderis išliks tas pats.

Šiuos rinkimus Putinas laimėjo didžiuliu skirtumu. Pirminiai duomenys rodė, kad jis surinko apie 76 proc. balsų – gerokai daugiau nei 2012-aisiais, kai jo rezultatas siekė 64 proc. Tiesa, valdžią turėtų kiek nuvilti rinkimų aktyvumas, siekęs apie 67 proc. Neoficiali riba, kurią tikėtasi peržengti, buvo 70 proc. Tačiau net ir didžiulės pastangos – nuo įvairių akcijų iki griežtų raginimų – davė ribotą efektą.

Tai reiškia keletą dalykų. Visų pirma, Putinas yra populiarus. Kita vertus, realų populiarumą vertinti sunku, kai oponentams nėra sudaromos lygiavertės galimybės konkuruoti. Akivaizdu, jog visa politinė sistema yra sukoncentruota į vieną asmenį. Rimčiausiam potencialiam Putino varžovui Aleksejui Navalnui apskritai nebuvo leista tapti kandidatu tarsi prisibijant, kad jis galėtų mesti gana rimtą iššūkį.

Vis dėlto svarbiausia ne šie rinkimai ar jų skaičiai. Daug reikšmingiau, kokiu keliu Rusija žengs ateityje. Putinas prezidentu taps jau ketvirtą kartą, tačiau, pagal dabartinę šalies konstituciją, negalės siekti posto 2024-aisiais. Tad potencialių scenarijų, kas vyks tuomet, yra ne vienas.

Pirmasis scenarijus teigia, jog Putinas tiesiog pakeis konstituciją ir išliks poste neribotą laiką. Tai nebūtų sudėtinga: Putinui artima partija turi milžinišką daugumą parlamente. Kritikai, žinoma, teigtų, jog Rusija dar labiau tolsta nuo demokratijos principų, tačiau nepanašu, kad tai būtų didelė kliūtis. Įdomu, jog 2008 metais Putinas tokiu keliu nežengė: tuo metu po dviejų kadencijų jis leido ketverius metus prezidento postą užimti Dimitrijui Medvedevui. Bet iškart po vienos Medvedevo kadencijos sugrįžo į postą, o prezidento kadencijos laikas buvo prailgintas nuo ketverių iki šešerių metų.

Kiti scenarijai sudėtingesni. Įmanoma, kad konstitucija bus keičiama taip, jog šalies politinėje sistemoje sumažėtų prezidento vaidmuo. Tokiu atveju Putinui nebereikėtų siekti šio posto ir pakaktų tapti Ministru Pirmininku, kurio kadencijos neribojamos. Kita vertus, galbūt galėtų būti įkurta visiškai nauja politinė pozicija, kurią užėmęs Putinas pagal realią galią pakiltų virš visų formalių politinių postų ir apskritai nebūtų varžomas teisinių apribojimų.

Mažiausiai tikėtinas variantas – ramus Putino pasitraukimas. Sunku įsivaizduoti, jog po tokio ilgo valdymo jis galėtų tiesiog ramiai pasitraukti ir, praradęs galią, jaustis saugus. Juo labiau kad ryškaus kandidato, galinčio užimti postą ir užtikrinti Putino sistemos stabilumą, kol kas nematyti. Tai nereiškia, kad toks neatsiras. Prisiminkime, jog paties Putino staigus iškilimas daug kam buvo netikėtas, daugelis eilinių Rusijos piliečių apie jį nebuvo girdėję. Tačiau neapibrėžtumas atrodo per didelis.

Kol kas galime tikėtis tik vieno: jokių esminių pokyčių Rusijos vidaus ir užsienio politikoje nebus. Nors šalies ekonominė situacija sudėtinga, nes realiosios išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms reikmėms mažėjo dėl didžiulės infliacijos, nepanašu, kad Rusija būtų linkusi sumažinti priklausomybę nuo pajamų iš naftos eksporto. Be to, konfrontacinė politika su Vakarais, pastarosiomis dienomis ypač paaštrėjusi santykiuose su Jungtine Karalyste, tęsis. Tad Baltijos šalių kaimynystė išliks nerami.

Linas KOJALA

VU TSPMI ir Harvardo universiteto tyrėjas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---