„Santaka“ / Ukrainos rytai: pamirštas karas ir prie mūšių baigiantys priprasti žmonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-04-03 15:54

Dalinkitės:  


Perėjimo punktuose gyventojų dokumentus ir daiktus nuodugniai patikrina apsiginklavę kariai.

Autoriaus nuotr.


Ukrainos rytai: pamirštas karas ir prie mūšių baigiantys priprasti žmonės

Andrius GRYGELAITIS


Kaip reaguotumėte, jei kasdien Jūsų pašonėje vyktų susišaudymai ir aidėtų sprogimai? O kaip elgtumėtės, jei į Jūsų namus kone kiekvieną dieną atskrietų bent viena kulka, kuri bet kada gali kliudyti ir Jus? Tikriausiai daugelis net nedvejodami paliktumėte tokią teritoriją ir kuo skubiau vyktumėte ten, kur saugu. Taip pasielgė ir dalis Rytų Ukrainos gyventojų. Vis dėlto nemažai žmonių liko savo namuose, o karo veiksmai jiems tapo įprastu reiškiniu.



Išsiilgę šviesos

Į Ukrainą vykome kartu su dar keliais kolegomis iš kitų šalies žiniasklaidos priemonių. Kelionėje mus lydėjo Užsienio reikalų ministerijos ir Ukrainos kariuomenės atstovai. Per vizitą šioje šalyje išvydome ne tik vakarietiška bandančią tapti sostinę Kijevą, bet ir lankėmės pačiuose karščiausiuose taškuose, kuriuose kasdien vyksta mūšiai, kasdien žūsta kariai, o kartais – ir civiliai. Ugnis nutraukiama tik kelis kartus per metus, pavyzdžiui, per Kalėdas, Velykas ar mokslo metų pradžioje.

Vienas iš labiausiai prie vadinamosios kontaktinės linijos priartėjusių miestelių yra Marinka. Ją nuo pagrindinės mūšio vietos skiria vos keli kilometrai. Pačiame miestelyje ramybės taip pat nėra. Sprogimai čia girdimi kiekvieną dieną. Geriausi to liudininkai – kai kurie pastatai. Pavyzdžiui, beveik pačiame Marinkos centre stovintis buvęs policijos komisariatas, kuris po apšaudymo liko nenaudojamas. Eiti į vidų griežtai draudžiama. Tai būtų pernelyg pavojinga gyvybei, nes nežinia, kas slypi jo viduje. Dar visai neseniai šį pastatą buvo užėmę separatistai, o ukrainiečiai, norėdami jį atsikovoti, prisiartino su tanku ir paleido du šūvius. Aišku, pastato išsaugoti nepavyko, bet bent jau separatistai buvo išvyti.


Pats miestelis taip pat ne kartą buvo apšaudytas, tad daugybė pastatų šiandien atrodo taip pat, kaip ir minėtas policijos komisariatas. Tokius statinius Lietuvoje dažniausiai vadiname vaiduokliais.

Vaikščioti neasfaltuotais Marinkos keliais – griežtai draudžiama. Niekas negali garantuoti, jog ten nėra paliktų minų.

Natūralu, kad per apšaudymus nukenčia ne tik visuomeniniai pastatai, bet ir paprastų gyventojų namai. Jeigu langai užkalti metalinėmis ar medinėmis plokštėmis, tai dar nereiškia, jog tuose pastatuose niekas negyvena. Tiesa, pastaruoju metu gyventojai tampa vis drąsesni: jie nusiima plokštes ir langus vėl įsistiklina. Žmonės paprasčiausiai pasiilgo šviesos.

Didžiausi apšaudymai Marinkoje vyko 2014–2015 metais. Tuomet iš miestelio pasitraukė maždaug pusė jo gyventojų, tad šiandien dienas čia leidžia tik maždaug 5 tūkst. žmonių. Pasakymas „leidžia dienas“, ko gero, šiuo atveju labai tinka, nes darbo Marinkoje beveik nėra, kiekvienas verčiasi taip, kaip išmano.



Pabaigos nematyti

Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas Marinkoje teka įprasta vaga: vaikai lanko mokyklą, suaugusieji eina apsipirkti į turgų, sekmadieniais meldžiasi cerkvėje. Seniau miestelyje gyventojų būdavo galima pamatyti tik iki pietų, dabar jau ir pavakare gali sutikti vieną kitą praeivį. Būtent saulei leidžiantis suaktyvėja kariniai veiksmai.


Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovai čia kartais per parą suskaičiuoja net iki 400 sprogimų. Pasakyti, kuri pusė labiau provokuoja viena kitą, – beveik neįmanoma.

Vis dėlto vietiniams gyventojams tai jau ir nelabai rūpi. Pastaraisiais metais situacija stabilizavosi. Žinomas Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ pavadinimas, ko gero, geriausiai šiandien atspindi esamą situaciją. Vis dėlto kalbant medicininiais terminais, jeigu žmogų ištiko koma, nėra nieko blogiau už stabilumą. O būtent koma dabar ir yra ištikusi Marinką bei panašaus likimo miestelius. Dauguma žmonių jau praradę viltį, jog kas nors pasikeis į gera, jie jau nebegalvoja apie rytojų.

Vietiniai nesupranta, kodėl tęsiasi šis beprasmis karas, tačiau skaudžiausia, kad jo pabaigos nematyti. Nuo 2014 metų vykstantys kariniai veiksmai tapo tokiu įprastu reiškiniu, jog net pačioje Ukrainoje ši tema jau yra tik penktoje vietoje pagal aktualumą. Priprato ir vietiniai, priprato ir visa Europa. Žiniasklaidoje vis rečiau girdimi įtakingų Vakarų Europos politikų šūksniai nutraukti ugnį, vis rečiau girdimi raginimai laikytis taikos sutarčių. Šiandien jau visai nesvarbu, kad šis karas vyksta kone pačiame Europos centre!

Vienintelis dalykas, kuris vis dar mums primena apie Ukrainos rytuose vykstančius karinius veiksmus, – didėjanti aukų statistika. Nuo 2014 m. karas nusinešė daugiau nei 10 tūkst. žmonių gyvybių, dauguma iš jų – civiliai. Vien šiemet čia žuvo per 20 karių, dar apie pusantro šimto – sužeista.




Miršta eilėse

Sunkiausia yra tiems Ukrainos gyventojams, kurie gyvena būtent prie kontaktinės linijos. Ir ne vien dėl to, kad čia kyla didžiausia grėsmė gyvybei, bet ir todėl, kad dalis giminaičių, artimųjų ir draugų yra likę separatistų valdomose teritorijose. Patekti iš vienos pusės į kitą galima tik per penkis perėjimo punktus. Vienas iš jų – greta jau minėtos Marinkos, netoli separatistų valdomo Donecko.

„Dar visai neseniai Doneckas buvo vadinamas milijono rožių miestu. Dabar ten nieko nelikę. Vienas gražiausių Ukrainos miestų virto griuvėsiais“, – apgailestavo mūsų delegacijai vertėjavęs Ukrainos kariuomenės karys.

Žmonės iš Donecko į Marinką ir netoli esančius kitus miestelius kasdien eina dėl įvairių priežasčių: vieni – dėl ukrainietiškos pensijos, kiti – pasimatyti su artimaisiais, treti – dėl pigesnių maisto produktų ir kitų prekių. Pasak vietinių, Donecke viskas brangiau kone dvigubai, o kai vidutinė pensija šiuose kraštuose siekia vos apie 30 eurų, žmonės skaičiuoja kiekvieną centą.

Vien per Marinkos perėjimo punktą kasdien pereina apie 6 tūkst. žmonių, o vasarą – net iki 10 tūkst. Jie eilėse laukia po 4–6 valandas. Kas mėnesį tokiose eilėse miršta iki dešimties žmonių. O patekti iš vienos pusės į kitą – ne taip ir paprasta. Karininkai nuodugniai patikrina ne tik dokumentus, bet ir įsinešamus daiktus, automobilius apžiūri pareigūnai su išdresuotais šunimis. Neretai persinešti maisto ar kitų produktų žmonėms nepavyksta: prekės konfiskuojamos tiesiog perėjimo punktuose.



Ukrainietiški barščiai ir lietuviški automobilio numeriai

Nors prieš vykstant į Marinką iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad baimintis nereikėtų, tačiau keletą kartų ne vienas iš mūsų delegacijos nejučiomis patys save „pagavome“ nerimaujantys dėl savo gyvybės. O kas, jeigu kliudys atsitiktinė kulka? O jeigu įvyks rimtesnis apšaudymas, ar bus kur slėptis? Kas mus apgins? Taip, visos kelionės metu dėvėjome maždaug 10 kg sveriančias šarvines liemenes ir karinius šalmus, tačiau, kaip vėliau sužinojome, visa tai nelabai padeda nuo snaiperių šūvių. Gal juokais, o gal ir rimtai buvome prigąsdinti, kad snaiperiai dažniausiai taiko į kaklą – vietą, kuri nėra apsaugota. Be to, baimę dar labiau sustiprino tai, jog, Ukrainos karininkų teigimu, tikri snaiperiai beveik neprašauna.

Beje, kai nuvykome į Marinką, baimė staiga kažkur išgaravo. Šiek tiek nusiraminti padėjo ir netikėtas vaizdas – automobilis su lietuviškais numeriais. Pasirodo, jį vairavo Ukrainos kariai. Apskritai Ukrainoje mašinų su mūsų šalies valstybiniais numeriais – labai daug. Tai nereiškia, kad ten pilna tautiečių. Tiesiog tie automobiliai yra pirkti Lietuvoje ir dar neišregistruoti iš mūsų šalies duomenų bazės.

Būnant Marinkoje užvaldė nepaaiškinamas noras pasilikti ten kuo ilgiau. Ko gero, tas pats jausmas neapleidžia ir kontaktinėse linijose budinčių karių. Nors priešas visai šalia, vos už kelių šimtų metrų, bet baimės jų veiduose nematyti. Priešingai, stebėdami priešininkų veiksmus Ukrainos kariai gyvena įprastą gyvenimą: verda tradicinę barščių sriubą, kepa šašlykus, sportuoja. Su artimaisiais jie matosi itin retai ir tai, anot jų, yra sunkiausia. Be to, kariai niekada negali žinoti, ar savo šeimos narius jie mato ne paskutinį kartą.







Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako teigimu, vien Donbase, t. y. Donecko ir Luhansko regionuose, dislokuota per 40 tūkst. rusų karių, aprūpintų tankais, reaktyvinėmis sistemomis, kita sunkiąja ginkluote.

Dar didesni pajėgumai sutelkti ties siena su Ukraina. Spėjama, kad čia būriuojasi apie 77 tūkst. karių. Jiems vadovauja Kremliaus generolai, todėl bet kada gali kilti dar vienas kruvinas mūšis ir bandoma okupuoti naujas Ukrainos teritorijas.

Ypač tai realu tapo dabar, kai Rusijos prezidentu dar vienai kadencijai perrinktas Vladimiras Putinas. Jam panašūs konfliktai padeda dar labiau stiprinti savo autoritetą, todėl spėjama, jog tik laiko klausimas, kada atsinaujins nuožmūs mūšiai Donbase.



(Tęsinys kitame numeryje)





Galerija: Ukrainos rytai




Publikuota: 2018-04-03 15:54:12

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai