|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Karo istorijos
|
|
|
Kariai gatvėje – įprastas Rytų Ukrainos vaizdas.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Palaiko mažesnė dalis
Praeitame numeryje rašėme, kokia iš tikrųjų yra situacija pačiuose karščiausiuose Ukrainos taškuose. Šiandien – pasakojimas apie Kramatorską, už keliasdešimt kilometrų nuo vadinamų nulinių zonų esantį miestą, kurį dar visai neseniai buvo užėmę separatistai.
Padaugėjo gyventojų
Į Kramatorską visą naktį vykome traukiniu iš Kijevo. Mūsų delegaciją pasitiko neseniai restauruota geležinkelio stotis. Pirmas įspūdis – neblogas. Tiesa, daugiau atnaujintų pastatų taip ir neišvydome. Visame mieste nesimatė, jog vyktų kokie nors statybos, kelių remonto ar panašūs darbai. O keliai čia išties prastos būklės. Važiuojant jais galima pasijusti taip, tarsi keliautum Mėnulio paviršiumi. Tiesa, vietiniai į tai nelabai kreipia dėmesio ir didžiulės duobės netrukdo jiems dar labiau paspausti automobilio greičio pedalo.
Kramatorskas – nemažas miestas. Šiandien jame gyvena apie 150 tūkst. žmonių. Įprastai tokio dydžio miestuose tikrai nesunkiai galima surasti statybinių kranų ar pastolius statančių darbininkų. Deja, šiame Ukrainos mieste viskas kiek kitaip. Tiesa, visam tam yra paprastas paaiškinimas – žmonės bijo investuoti savo pinigus į nekilnojamąjį turtą, nes nėra užtikrinti, kad gautais rezultatais galės ilgai džiaugtis.
Šiandien Kramatorską valdo ukrainiečiai, tačiau lygiai prieš ketverius metus, 2014 m. balandį, šią vietovę buvo užgrobę prorusiški sukilėliai. Iš pradžių jie užėmė policijos skyrių, vėliau – miesto tarybos pastatą bei karinį oro uostą. Susišaudymai mieste vyko tris mėnesius, kol galiausiai separatistai buvo išvyti. Tuo metu baimindamiesi dėl savo gyvybės iš Kramatorsko išvyko daugybė žmonių, miestas ištuštėjo. Dalis gyventojų pabėgo į kitus Ukrainos miestus, dalis pasitraukė į užsienį. Tarp pastarųjų atsirado nemažai tų, kurie naujaisiais savo namais pasirinko Ukrainai priešišką Rusiją.
Net ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms išlaisvinus miestą į buvusius namus grįžo toli gražu ne visi. Tiesa, pastatai tušti ilgai nebuvo. Į juos gana greitai persikraustė pabėgėliai iš separatistų valdomų Donecko ir Luhansko regionų. Skaičiuojama, kad į Kramatorską tuomet atvyko maždaug 50 tūkst. naujakurių. Taip mieste gyventojų netgi padaugėjo!
Kad Kramatorską valdo ukrainiečiai, galima suprasti iš daugybės šios šalies vėliavų gatvėse. Geltoni ir šviesiai mėlyni atspalviai puikuojasi kone ant kiekvieno stulpo ar šviesoforo, vėliavos plazda ant kone visų visuomeninių pastatų. Tiesa, tai patinka tikrai ne visiems. Manoma, kad tik 30 proc. vietinių gyventojų džiaugiasi ukrainiečių valdžia, o likę žmonės yra prorusiškų įsitikinimų. Būtent dėl to tarpusavyje gyventojai beveik nebendrauja politinėmis temomis, nes bijo išsiduoti, kurią pusę kas palaiko.
Nors dalis gyventojų vis dar baiminasi, jog sukilėliai gali staiga sugrįžti, dauguma ukrainiečių toliau gyvena įprastą gyvenimą. Kasdien galvoti apie karą tikriausiai negalėtų net ir psichologiškai stipriausi asmenys.
Užsimiršti vietiniams, ko gero, padeda ir investicijos į savo įvaizdį. Vidutiniškai per mėnesį ukrainiečiai uždirba vos 200–250 eurų, tačiau daug dėmesio jie skiria savo išvaizdai. Ne pas vieną ant rankos galima pamatyti tikrai ne patį pigiausią laikrodį, apyrankę ar grandinėlę. Drabužiai – taip pat tvarkingi, ryškūs, madingi. Aišku, ne visi gyventojai išsiskiria savo įvaizdžiu, bet tokios tendencijos gana ryškios, ypač tarp jaunų žmonių. O jų Kramatorske tikrai netrūksta. Vien mokyklų mieste yra per 30, jose mokosi po 600–700 vaikų. Į tuščius pastatus gana greitai persikraustė pabėgėliai iš separatistų valdomų Donecko ir Luhansko regionų. Skaičiuojama, kad į Kramatorską atvyko maždaug 50 tūkst. naujakurių. Taip mieste gyventojų netgi padaugėjo!
Pogrindyje – tarsi šeima
Didžioji dalis Kramatorsko gyventojų dirba mieste veikiančiose įvairiose gamyklose. Yra ir tokių, kurie dienas leidžia kažkuo pogrindį primenančiose patalpose, Ukrainos kariuomenei gamindami maskuojančius tinklus.
„Esame laimingi, kad buvome užimti tik tris mėnesius. Kitiems mūsų kraštams pasisekė ne taip gerai“, – sakė šiame pogrindyje žurnalistų iš Lietuvos delegaciją pasitikusi ukrainietė.
Moteris papasakojo, kad čia dirbantys daugiausiai pensinio amžiaus žmonės gamina ne tik karinius tinklus, bet ir lėles, paveikslus, kitus rankdarbius. Kramatorsko gyventojai skatinami visa tai pirkti būtent iš čia, o nesirinkti kiniškų prekių. Visi surinkti pinigai skiriami įsigyti medžiagoms, iš kurių ir gaminami maskuojamieji tinklai. Per mėnesį jų pagaminama apie 1200–1500 metrų.
„Kodėl visa tai svarbu? Tai paprasta! Kareiviai saugo mus, o mes bent taip bandome jiems padėti“, – teigė viena iš čia dirbančių moterų.
Jos, kaip ir kitų čia dirbančių žmonių, rankos nuo monotoniško darbo išvargintos reumato, jas dirbantieji stengiasi slėpti nuo pašalinių akių. Vis dėlto fizinis skausmas žmonėms nė motais. Čia būnantys ukrainiečiai turi bendrą tikslą, o dar labiau stengtis juos motyvuoja ant sienos kabantis Ukrainos žemėlapis, iš kurio žvelgia žuvusiųjų kare veidai.
„Aš pati esu iš Donecko. Ten dabar yra likęs mano vyras. Kai pirmą kartą atvykau čia, nesijaučiau gerai, bet visi su manimi buvo labai draugiški, daug padėjo. Jei vien sėdėčiau namuose, nenustočiau galvoti apie savo vyrą, tikriausiai nerimaučiau kiekvieną akimirką. Būdama čia aš užsimirštu. Mes visi kalbamės, bendraujame, palaikome vienas kitą, esame tarsi šeima. Tikiu, kad mūsų darbas prisidės prie šviesesnio Ukrainos rytojaus. Matydama iškeltą Ukrainos vėliavą aš didžiuojuosi mūsų šalimi. Deja, daugelis to nekenčia“, – apgailestavo maskuojančius tinklus gaminanti ukrainietė.
Ji pasakojo čia ateinanti šešis kartus per savaitę. Tik sekmadienius ji skiria poilsiui, lanko cerkvę, kurioje meldžiasi ne tik už savo artimuosius, bet ir už visus Ukrainos karius. Moteris tiki, kad vieną dieną neramumai šalyje baigsis ir kariams daugiau nebereikės maskuojančių tinklų. Tiesa, kada vėl Ukrainoje įsigalios paliaubos, nedrįsta spėlioti net ir patys drąsiausi orakulai.
(Bus daugiau)
Praeitame numeryje rašėme, kokia iš tikrųjų yra situacija pačiuose karščiausiuose Ukrainos taškuose. Šiandien – pasakojimas apie Kramatorską, už keliasdešimt kilometrų nuo vadinamų nulinių zonų esantį miestą, kurį dar visai neseniai buvo užėmę separatistai.
Į Kramatorską visą naktį vykome traukiniu iš Kijevo. Mūsų delegaciją pasitiko neseniai restauruota geležinkelio stotis. Pirmas įspūdis – neblogas. Tiesa, daugiau atnaujintų pastatų taip ir neišvydome. Visame mieste nesimatė, jog vyktų kokie nors statybos, kelių remonto ar panašūs darbai. O keliai čia išties prastos būklės. Važiuojant jais galima pasijusti taip, tarsi keliautum Mėnulio paviršiumi. Tiesa, vietiniai į tai nelabai kreipia dėmesio ir didžiulės duobės netrukdo jiems dar labiau paspausti automobilio greičio pedalo.
Kramatorskas – nemažas miestas. Šiandien jame gyvena apie 150 tūkst. žmonių. Įprastai tokio dydžio miestuose tikrai nesunkiai galima surasti statybinių kranų ar pastolius statančių darbininkų. Deja, šiame Ukrainos mieste viskas kiek kitaip. Tiesa, visam tam yra paprastas paaiškinimas – žmonės bijo investuoti savo pinigus į nekilnojamąjį turtą, nes nėra užtikrinti, kad gautais rezultatais galės ilgai džiaugtis.
Šiandien Kramatorską valdo ukrainiečiai, tačiau lygiai prieš ketverius metus, 2014 m. balandį, šią vietovę buvo užgrobę prorusiški sukilėliai. Iš pradžių jie užėmė policijos skyrių, vėliau – miesto tarybos pastatą bei karinį oro uostą. Susišaudymai mieste vyko tris mėnesius, kol galiausiai separatistai buvo išvyti. Tuo metu baimindamiesi dėl savo gyvybės iš Kramatorsko išvyko daugybė žmonių, miestas ištuštėjo. Dalis gyventojų pabėgo į kitus Ukrainos miestus, dalis pasitraukė į užsienį. Tarp pastarųjų atsirado nemažai tų, kurie naujaisiais savo namais pasirinko Ukrainai priešišką Rusiją.
Net ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms išlaisvinus miestą į buvusius namus grįžo toli gražu ne visi. Tiesa, pastatai tušti ilgai nebuvo. Į juos gana greitai persikraustė pabėgėliai iš separatistų valdomų Donecko ir Luhansko regionų. Skaičiuojama, kad į Kramatorską tuomet atvyko maždaug 50 tūkst. naujakurių. Taip mieste gyventojų netgi padaugėjo!
Kad Kramatorską valdo ukrainiečiai, galima suprasti iš daugybės šios šalies vėliavų gatvėse. Geltoni ir šviesiai mėlyni atspalviai puikuojasi kone ant kiekvieno stulpo ar šviesoforo, vėliavos plazda ant kone visų visuomeninių pastatų. Tiesa, tai patinka tikrai ne visiems. Manoma, kad tik 30 proc. vietinių gyventojų džiaugiasi ukrainiečių valdžia, o likę žmonės yra prorusiškų įsitikinimų. Būtent dėl to tarpusavyje gyventojai beveik nebendrauja politinėmis temomis, nes bijo išsiduoti, kurią pusę kas palaiko.
Nors dalis gyventojų vis dar baiminasi, jog sukilėliai gali staiga sugrįžti, dauguma ukrainiečių toliau gyvena įprastą gyvenimą. Kasdien galvoti apie karą tikriausiai negalėtų net ir psichologiškai stipriausi asmenys.
Užsimiršti vietiniams, ko gero, padeda ir investicijos į savo įvaizdį. Vidutiniškai per mėnesį ukrainiečiai uždirba vos 200–250 eurų, tačiau daug dėmesio jie skiria savo išvaizdai. Ne pas vieną ant rankos galima pamatyti tikrai ne patį pigiausią laikrodį, apyrankę ar grandinėlę. Drabužiai – taip pat tvarkingi, ryškūs, madingi. Aišku, ne visi gyventojai išsiskiria savo įvaizdžiu, bet tokios tendencijos gana ryškios, ypač tarp jaunų žmonių. O jų Kramatorske tikrai netrūksta. Vien mokyklų mieste yra per 30, jose mokosi po 600–700 vaikų.
Į tuščius pastatus gana greitai persikraustė pabėgėliai iš separatistų valdomų Donecko ir Luhansko regionų. Skaičiuojama, kad į Kramatorską atvyko maždaug 50 tūkst. naujakurių. Taip mieste gyventojų netgi padaugėjo!
Didžioji dalis Kramatorsko gyventojų dirba mieste veikiančiose įvairiose gamyklose. Yra ir tokių, kurie dienas leidžia kažkuo pogrindį primenančiose patalpose, Ukrainos kariuomenei gamindami maskuojančius tinklus.
„Esame laimingi, kad buvome užimti tik tris mėnesius. Kitiems mūsų kraštams pasisekė ne taip gerai“, – sakė šiame pogrindyje žurnalistų iš Lietuvos delegaciją pasitikusi ukrainietė.
Moteris papasakojo, kad čia dirbantys daugiausiai pensinio amžiaus žmonės gamina ne tik karinius tinklus, bet ir lėles, paveikslus, kitus rankdarbius. Kramatorsko gyventojai skatinami visa tai pirkti būtent iš čia, o nesirinkti kiniškų prekių. Visi surinkti pinigai skiriami įsigyti medžiagoms, iš kurių ir gaminami maskuojamieji tinklai. Per mėnesį jų pagaminama apie 1200–1500 metrų.
„Kodėl visa tai svarbu? Tai paprasta! Kareiviai saugo mus, o mes bent taip bandome jiems padėti“, – teigė viena iš čia dirbančių moterų.
Jos, kaip ir kitų čia dirbančių žmonių, rankos nuo monotoniško darbo išvargintos reumato, jas dirbantieji stengiasi slėpti nuo pašalinių akių. Vis dėlto fizinis skausmas žmonėms nė motais. Čia būnantys ukrainiečiai turi bendrą tikslą, o dar labiau stengtis juos motyvuoja ant sienos kabantis Ukrainos žemėlapis, iš kurio žvelgia žuvusiųjų kare veidai.
„Aš pati esu iš Donecko. Ten dabar yra likęs mano vyras. Kai pirmą kartą atvykau čia, nesijaučiau gerai, bet visi su manimi buvo labai draugiški, daug padėjo. Jei vien sėdėčiau namuose, nenustočiau galvoti apie savo vyrą, tikriausiai nerimaučiau kiekvieną akimirką. Būdama čia aš užsimirštu. Mes visi kalbamės, bendraujame, palaikome vienas kitą, esame tarsi šeima. Tikiu, kad mūsų darbas prisidės prie šviesesnio Ukrainos rytojaus. Matydama iškeltą Ukrainos vėliavą aš didžiuojuosi mūsų šalimi. Deja, daugelis to nekenčia“, – apgailestavo maskuojančius tinklus gaminanti ukrainietė.
Ji pasakojo čia ateinanti šešis kartus per savaitę. Tik sekmadienius ji skiria poilsiui, lanko cerkvę, kurioje meldžiasi ne tik už savo artimuosius, bet ir už visus Ukrainos karius. Moteris tiki, kad vieną dieną neramumai šalyje baigsis ir kariams daugiau nebereikės maskuojančių tinklų. Tiesa, kada vėl Ukrainoje įsigalios paliaubos, nedrįsta spėlioti net ir patys drąsiausi orakulai.
(Bus daugiau)
Galerija: Ukraina2
Publikuota: 2018-04-10 10:52:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai
* Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|