„Santaka“ / Nykstančio Šūklių dvaro istorija / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda javų kombainą INTERNATIONAL-431 (pjaunamoji 3,6 m, 6 cilindrų variklis, pilnai veikiantis). Perka šieno ir šienainio ritinius. Tel. 8 631 87 876.
Galioja iki: 2024-03-01 11:26:25

Parduoda naują nedidelį savos gamybos šildymo katilą-viryklę (tinka jungti per mašinsuolį, 700 Eur), naują pripučiamą 3,1 m valtį (650 Eur). Atlieka lengvųjų automobilių kėbulo suvirinimo darbus, dengia kėbulą antikorozine danga. Tel. 8 614 21 817.
Galioja iki: 2024-03-01 11:31:28



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  



Nykstančio Šūklių dvaro istorija


Miško tankmėje slepiasi vienas iš Gavronskių dvarų, kurį XIX a. pradžioje pastatė dvarininkas Vincentas Gavronskis savo jaunesniajam sūnui Viktorui.

Vaiduoklišku dvaru praminti rūmai stovi Širvintos ir Šeimenos santakoje, 9 ha sulaukėjusiame parke. Pirmąkart Šūklių vardas paminėtas 1595 m., rugpjūčio 12d., Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegijoje, suteiktoje Jonui Vyšniauskui ir jo žmonai Galinai Bankovskai. Pasakojama, kad rūmai pastatyti ant buvusios kryžiuočių pilies pamatų.

XVII a. dvarvietė ir tikriausiai joje stovintis dvaras priklausė Kauno pavieto Alvito seniūnijai. Nors 1688 m. dokumente įvardytas tik Šūklių kaimas, bet tai nereiškia, kad dvaras neegzistavo: jau 1694 m.vykdyta šio dvaro inventorizacija. Istoriniuose dokumentuose rašoma, kad buvę dveji Šūkliai: dvaras ir kaimas prie Šeimenos, priklausęs Svirskiams ir Šūklių dvaras, kurį valdė Legovičiai. Na taip jau yra su ta istorija ir ją tiksliausiai galėtų papasakoti Anapilin iškeliavę dvaro šeimininkai. Šūklių dvaro rūmų XVIII a. įvykiai nėra žinomi...

Seimo narys ir keliasdešimt dvarų savininkas ( jam priklausė ne tik Šūklių, bet ir Paežerių dvaras) Vincentas Gavronskis (g. 1780 m.) su žmona Ana Višnevska (g.1790 m.) susilaukė dviejų sūnų - Viktoro ir Jono, kuriems ir paskirstė savo valdas.


1827 m. Šūklių dvarui priklausė 41 namas, gyveno 410 žmonių. Dvarą valdė jaunesnysis Lenkijos kongreso karalystės seimo nario Vincento Gavronskio sūnus - Viktoras, kuriam tuo metu priklausė ir Alvito dvaras. Viktoras ir pastatė labai puikius Šūklių dvaro rūmus.Greitai suvešėjo angliško stiliaus parkas su gėlynais.1868 m. dvaro teritorija užėmė 1115 margų derlingos žemės.

Aukštosios Fredos dvare gimęs Viktoro sūnus Stanislovas Gavronskis (1860 - 1942 ) vedė lenkų kunigaikštytę Heleną Liubomirską ir buvo paskutinis Šūklių dvaro savininkas.

Maždaug 1893 m.dvarininkei Helenai Liubomirskai –Gavronskienei caro valdžia dvare leido steigti vaikų prieglaudą, kuri virto slapta daraktoriška mokykla. Kalbama, kad dar ir dabar apleistuose Šūklių dvaro rūmuose klaidžioja vėlės: varstosi durys, langai, girdisi žingsniai ir vaikų balsai.

Šioje istorijoje būtina paminėti ir antrąjį ponų sūnų. 1892 m. dvarininkams gimė sūnus Jonas, kuris gyvendamas užsienyje, 1925 m. vedė italę Lucianą Frassati. Ši santuoka turėjo neigiamų pasekmių dvarininkaičio karjeroje. Dėl priešiškumo Musoliniui Jonas, dirbęs Lenkijos ambasados Romoje ir Vatikane sekretoriumi, turėjo šio darbo atsisakyti ir išvykti iš Italijos. Vėliau dirbo ambasadoriumi Austrijoje, nors įžengus naciams teko trauktis į Lenkiją. Užklupus karui, Gavronskių pastangomis iš Lenkijos užsienin, slaptai buvo išgabenta Lenkijos premjero V. Sikorskio žmona ir dar keliolika profesorių.


Gavronskiai savo dvarininkavimo laikotarpiu laikė 15-20 šunų, kuriuos prižiūrėjo šunininkas iš Estijos. Taipogi turėjo daug arklių (anglėzų), skirtų jodinėti ir važinėti. 1902 m. dvarininkas savo ūkį garsino Vilniuje surengtoje parodoje, į kurią atvežė kelis grynakraujus ostfryzų veislės galvijus. Prancūzų kilmės žirgai buvo aukštai įvertinti ir už savo eksponatus dvarininkas gavo aukso medalį.

1906 m. į Šūklių dvarą sugužėjo 400 - 500 streikininkų. Dvarininkai net nespėjo iškviesti žandarų ir buvo priversti sutikti su samdinių reikalavimais, bei pakelti atlyginimus.

Rūmų statiniai buvo artimi neoklasicizmui, nors iš išorės neatrodė itin prabangūs. Tačiau viduje dvarininkas sau ir svečiams pamaloninti buvo sukaupęs daug dailės ir kitų meno kūrinių, menes apstatęs Liudviko XV epochos baldais. Ispūdingai atrodė knygų lentynos ir spintos, kuriose tilpo 8000 knygų.Tarp jų būta retų manuskriptų, karališkų pergamentų, fotografijos albumų, nuotraukų, monetų ir medalių kolekcijų. Lenkiškų monetų kolekcija buvo laikoma viena geriausių visame krašte. Valgomajame kabėjo giminės herbai ir dešimtys Vakarų Europos dailininkų tapybos darbų, stiklinėse vitrinose spindėjo porceliano dirbiniai.


Stanislovo Gavronskio valdymo metais rūmai labiausiai nukentėjo. Senelio statytą dvarą 1914 m. per Pirmąjį pasaulinį karą subombardavo vokiečiai. Dalis turto sudegė, o ką pavyko išgelbėti dvarininkai pervežė į Paežerius. Gal būtų pavykę išgelbėti ir daugiau vertybių, bet sutrukdė laidotuvės: karo pradžioje mirė brolio sūnus, dvarininkas Vladimiras. Anuomet turtingus Šūklių rūmus plėšė ir grobstė ir vokiečių, ir rusų kareiviai. Jų bendros kapinės išlikusios Šūklių miškelyje, ant kryžių matosi datos 1914 - 1916 m.

Manoma, kad apleistą dvarą neilgai valdė Tadas - Skarbek - Voičinskis. Po žemės reformos jį ėmė valdyti iš dvarininkų kilęs Lietuvos kariuomenės generolas, Karalenkės palivarko savininkas Bronislovas Skomskis. Tuo metu dvarui buvo palikta tik 80 ha žemės, o visa kita išdalinta savanoriams, bežemiams ir mažažemiams. 1933 m. B. Skomskiui tapus atsargos karininku, jis iki pat mirties pragyveno Šūklių dvare.

Nors po sprogimo liko mažiau nei trečdalis pastato, net ir dabar akivaizdžiai matosi buvusių rūmų didybė. Be jų dar išlikę dvaro svirnas, arklidžių pastato dalis, tvartas, užpelkėjęs tvenkinys, sulaukėjęs parkas. Prie sankryžos su išnykusiu svarbiu keliu į Prūsiją, atstatyta Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi ant rankų skulptūra. Ji taip pat turi savo istoriją.

Laiko gijos



Publikuota: 2018-04-26 09:43:08

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Po kritikos laikraštyje sulaukta pokyčių
* Pomėgį verslu pavertusiam vilkaviškiečiui klientų netrūksta
* Naujajam šilumos tinklų vadovui didžiausia problema – specialistų trūkumas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar savo parašu paremsite kandidatus Prezidento rinkimuose?
Jau pasirašiau savo iniciatyva.
Jei paprašys asmeniškai – pasirašysiu.
Nesirašysiu nė už vieną.
Dar nenusprendžiau.



Kalbos patarimai

Pieninis ar pieniškas šokoladas?
Kalbos požiūriu taisyklingi abu variantai. Priesagos -iškas būdvardis vartojamas nusakant daikto požymį. Jis paprastai vartojamas šnekoje, laisvuosiuose stiliuose: pieniškas šokoladas, pieniškas valgis, pieniški ledai, pieniška sriuba.
Sudarant terminus, kai reikia pabrėžti rūšį, vartojamas priesagos -inis būdvardis: pieninis šokoladas, grietininis šokoladas, riešutinis šokoladas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai